XXI amžius

Europa kaip Lietuva

Nuo spaudos draudimo laikų mūsų mėgėjiškas teatras pagal svarbą ir reikšmę buvo antras po Bažnyčios. Ir iki šiol kiekvienas kaimas ar didesnė gyvenvietė turi savo teatrą, bažnytkaimio atlaiduose buvo pastatomas naujas vaidinimas vietos klebono daržinėje. Per vaidinimą išreiškiamos bendruomenės moralinės ir politinės nuostatos, žmogaus ugdymas, perteikiama patirtis. Žmonės vaidino ir vaidina visada ir visur, yra tokia pažinimo ir bendravimo forma - kalbėjimas kito vardu, prisidengimas, apsimetimas.
Pastarųjų metų Lietuvos kultūriniame gyvenime ryškiai suaktyvėjo mėgėjiško teatro veikla. Daug kalbama ir rašoma apie vaikų, jaunimo teatrus. Teatrai skaičiuojami šimtais, o dalyviai - tūkstančiais. Pastebimas ir pagyvenusių žmonių aktyvus dalyvavimas mėgėjiško teatro veikloje. Jeigu pirmoji pakopa tarnauja kaip vaikų ugdymo priemonė, tai pastaroji atlieka dar svarbesnę žmogaus savisaugos funkciją. Pagyvenęs žmogus netenka savo socialinio reikšmingumo, išstumiamas iš visuomeninio gyvenimo. Teatrui jo didelė gyvenimiškoji patirtis visada reikalinga, ir čia jis išlieka reikšmingas bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Formuojasi pagyvenusių žmonių (senjorų) teatrai.
Ta prasme reikšminga Lietuvos teatrų veikla Šiaurės Europos šalių mėgėjiškų teatrų asociacijoje. Ypač glaudūs ryšiai užsimezgė bendraujant su Danija. Beveik kasmet Lietuvos mėgėjų teatrai kviečiami į konferencijas ir festivalius Danijoje (Kalundbergas, Slegelsas, Kopenhaga, Herningas). Nors gerų pavyzdžių pateikia ir kitos šalys - Norvegija, Suomija, Islandija, Švedija, Estija. Danijos Kopenhagos senjorų teatras lankėsi Lietuvoje, susibičiuliavo su Jurbarko teatru ir dėl to jurbarkiečiai šį pavasarį buvo pakviesti į Herningo mieste surengtą pagyvenusių žmonių teatrų festivalį-konferenciją. Danijos mėgėjiško teatro asociacijos prezidentas Vilis Dalas rašė, kad pagyvenusių žmonių teatras yra visuomenės dalis ir kartu pavyzdys jaunimui. Konferencijoje, be Lietuvos, dalyvavo Islandijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos mėgėjų teatrai. Ypač įsidėmėtini Kopenhagos senjorų teatro, kuriam vadovauja režisierius Jakobas Oschlagas, darbo metodika ir tikslai. Juokaudami jie sako, jog tai dvylikos apaštalų grupė. Čia pastoviai vaidina dvylika aktorių nuo 61 iki 83 metų amžiaus. Jie susirenka ir diskutuoja visuomenei svarbiomis temomis, atkuria savo išgyvenimus. Svarbiausia - jų mintys. Pokalbiuose dalyvauja profesionalus dramaturgas Kajus Nisenas ir šnekoms suteikia dramaturginę formą - kai ką sureikšmina, kai ką išbraukia, kai ką pakartoja, bet išsaugo jų minties reiškimo būdą ir kalbą. Kalbėjimas, nuomonės reiškimas yra svarbiausia spektaklio dalis. Čia didelį vaidmenį vaidina individualus atlikėjo charakteris, temperamentas, kalbėjimo maniera - tipas. Jie visi labai autentiški, įdomūs savo gyvenimiškų likimų suformuotais fiziniais ir dvasiniais duomenimis. Taip kuriami ištisi pokalbių serialai.
Suomių „Kutkutus“ teatras yra pasiekęs dar daugiau, sukurdamas seno žmogaus apsaugos zoną. Čia ypatingas dėmesys skiriamas neįgaliam žmogui. Tai jau socialinė reabilitacijos priemonė. Spektaklyje vaidina neregiai, paralyžiuoti ar turintys kitų fizinių trūkumų žmonės. Čia nėra jokios atrankos. Svarbiausia - ateiti ir būti. Tie, kurie nekalbėjo, turėjo sunkių depresijos ar kitų negalių, palengva atgauna pusiausvyrą, ima domėtis aplinka, fantazuoti ir veikti.
Lietuvoje teatras irgi niekada nebuvo pramogų įstaiga. „Vaidinimai buvo rengiami ne pasipiniguoti, bet lietuviškai sąmonei ugdyti. O jei kas mėgo, užuot sąmonę skleidęs, ruošti pramogas, tai iš anksto galėjo būti tikras nieko nepešiąs“ (V.Bičiūnas. Liaudies teatras. 1936). Teatras buvo švietėjiškas savo prigimtimi ir tautiškas savo pasaulėjauta.
Konferencijoje buvo daug kalbama apie Jurbarko teatro spektaklį - „Bišpilį“ (rež. D.Budrytė-Samienė) - legendą pagal B.Mačionio poemėlę. Šiauriečius stebino, kad mūsų sąmonėje dar taip gyva etninė kultūra - dainos, apeigos, vėlių kultas, legendos. Teatras sugeba atkurti žmogaus gyvenimą šiapus ir anapus kaip vieningą pasaulį. Lietuvių teatras nesidalija taip ryškiai pagal amžiaus kriterijus. Jurbarko spektaklyje vaidina vyresnio amžiaus artistai, bet kartu su savimi atsiveda ir savo vaikaičius, neretai marčias ir žentus. Kuriamas spalvingas gyvenimas iš atsiminimų, savų išgyvenimų - mitas apie gyvenimą, kuris gal buvo, o gal dar bus. Vaidina visi: formuojami vaizdiniai, išplečiamos daiktų funkcijos, iškeliamos jų retos savybės. Reikia ne šiaip sau kalbėti, o sekti sakmę, kurti piešinį, baugų, baisų, kondensuotą. Reikia gyvenimiškos patirties, kad bet kurį įvykį atgaivintų ir pasakotų ar išgyventų kaip anekdotą, sustiprintą, sureikšmintą, nepaprastą. Todėl Jurbarko raganos ne šiaip sau klasikinės baidyklės, jos inteligentiškos, įspūdingos, išvaizdžios (M.Butkienė, A.Zubačiova, G.Skaudūnienė, I.Blažaitienė, J.Vilimienė, D.Mikeltaitienė, L.Ašmonaitienė). Ne mažiau išvaizdūs ir išradingi kipšai, girtuokliai, siuvėjai ir kipšiukai (V.Samys, A.Višinskas, V.Venclova). Svarbiausia raiškus tipas, nepaprastumas. Močiutės su savo vaikaičiais teatre sukuria legendą, keičia, permaino, sužlugdo esamą ir išplėtoja naują pasaulį pagal tam tikrą idėją. Kai žmonės sugeba pereiti iš realaus gyvenimo į fantazijų pasaulį, suranda elgesio motyvus, tada ir prasideda tikroji teatrinė kūryba. Čia ir yra tas žmogaus kūrybinės prigimties stebuklas ir žavesys. Pagyvenę žmonės pajunta savo reikšmingumą, o jaunieji kaip gandriukai išmoksta mojuoti sparnais. Tas mojavimas vėliau bus reikalingas skrendant į dausų šalį per audras, tamsą ir kitus pavojus, o svarbiausia - išsaugos sugebėjimą grįžti į lizdavietes. Būtent tas Jurbarko teatro sugebėjimas, apeigų žinojimas, mokėjimas dainuoti balades gyvu balsu, be fonogramos, sugebėjimas jausti gyvenimą ten ir čia žavėjo Šiaurės šalių teatrų konferencijos dalyvius. Iš kur jiems žinoti, kad tų tiesų jurbarkiečiai išmoko iš savo protėvių, o tas žinias užrašė prieš beveik du šimtus metų Adomas Mickevičius. Jis tiesiog primygtinai nurodė, kad, norint atkurti žmogaus likimą, teatre pirmiausia būtina sukurti jo žemę, jo pragarą ir jo dangų (B.Rostockis. Adomas Mickevičius ir teatras. M.1976, p. 342). Vadinasi, mūsų protėviai jau žinojo, kad žmogaus gyvenimą sudaro bent dvi dalys - regimoji ir neregimoji. Tai artima samprata ypač Šiaurės Europos tautoms. Jie su pavydu žvelgia į mus ir pataria saugoti tą paveldą, o patys su išmanymu bando atrasti panašių dalykų savo genetinėje atmintyje.
Kartais galvoji, kad būtų gerai, jei mums tokia draugija ir artima kultūra būtų arčiau. Deja, norint patekti į Daniją, reikia sukarti beveik dviejų tūkstančių kilometrų kelią per Lenkiją ir Vokietiją. Nors kelionė irgi būna žavinga. Tai ir pažinimas, ir gamtos bei žmogaus ryšys, pasaulėjauta. Visas mūsų gyvenimas praėjo prie uždarų durų ir dabar negali atsistebėti - važiuoji kur nori, žiūri ką nori. Lietuvos pamiškėse ganosi briedžiai, stirnaitės, Lenkijoje - taip pat, o nuo Hamburgo laukuose, šalia tinklu aptverto kelio, jų jau pulkai. Herninge rytą pabundu, o viešbučio pievelėje ganosi, šokinėja pulkelis stirnaičių. Dieve mano, negi ir mes laisvi kaip gamta, ir muitinių nebebus! Ir negali žmogus suprasti, kaip anksčiau to negalėjo būti. Ir dar - visoje Danijoje nemačiau nė vieno šuns su antsnukiu. Matyt, žmonės nepikti ir šunys taikūs.
Danijos kraštovaizdis labai panašus į Lietuvos, tik ten labai įspūdingai atrodo balti vėjo malūnai. Išsidėstę toli nuo miesto po tris, šešis, grupėmis. Tai sukelia gyvo, sužmoginto krašto įspūdį.
Iš Herningo, kuris yra Jutlandijos pusiasalio viduryje, patekti į Kopenhagą, Danijos sostinę, esančią Zelandijos saloje, galima neseniai pastatytais tiltais, kurių bendras ilgis apie aštuoniolika kilometrų. Autobusas lekia virš okeaninių laivų, visur, kur akys užmato, vandenys.
Miestai irgi panašūs į mūsų - švarūs, tvarkingi. Žinoma, Kopenhaga, Anderseno miestas, įspūdingas savo šiaurietiško santūrumo architektūra ir labai puošniomis parkų skulptūrinėmis kompozicijomis. Miestas kažkuo panašus į Klaipėdą, su jūrinių tvirtovių liekanomis, kanalais, prieplaukomis. Beje, garsioji Undinėlė vos pastebima, prisiglaudusi ant pakrantės akmens. Karų nesugriautas miestas. Nepalyginti su tuščiomis Berlyno aikštėmis ir stiklo bei gelžbetonio niūriais statiniais.
Būtinai reikia pasakyti apie danų vaišingumą. Nueini į valgyklą, o gal kavinę, o ten viduryje salės sustumti keli gryno medžio stalai, apkrauti maistu. Ir viskas šviežia, lyg ką tik iš lauko ar sodo: kelių rūšių pienas (daugiausia liesas), varškė ir sūriai, uogienės ir vaisiai, medus, mirkyti ir trinti grūdai, virtas ir rūkytas kumpis, rauginti česnakai, citrinos, pietums žuvies ir paukštienos patiekalai, įvairios grūdų košės, aliejai, grybai ir užpilai. Nori kavos - prašom, arbatos - irgi prašom, su pienu, be pieno, saldžios ir be cukraus, su bandele, be bandelės...
Europa! Mes turtingumu negalime jiems prilygti, bet užtat mūsų teatras, ko gero, yra įvairesnis ir turtingesnis.
Daug metų galvojome, kad už Baltijos jūros yra kažkokia keista žemė su keistais žmonėmis. Ir dainose sakoma, kad iš ten atėjo „barzdoti vyrai, vyrai iš jūros“. O dabar tas šalis galime pamatyti, palyginti.
„Barzdoti vyrai, vyrai iš jūros“ domisi mūsų kultūra, vyksta mainai kultūrinėmis vertybėmis. Būtų gerai, kad ir mūsų valstybė pagal išgales remtų mėgėjiško teatro paskatas. Šiaurės šalių vyriausybės rimtai remia mėgėjišką teatrą. Labai rimtai, kaip svarbų socialinės veiklos barą. Mūsų teatras irgi vertas tos paramos.

Doc. dr. Petras BIELSKIS
Klaipėda