Anarchijos prielaidos

Lietuvos administracinis teismas atmetė faktiškai tik popieriuje egzistuojančių „Jaunosios Lietuvos“ ir Naujųjų tautininkų sąjungos skundą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo pripažinti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje įvykusiu ir jo balsavimo rezultatų. Skundą pasirašė pats jaunalietuvių vadas Stanislovas Buškevičius ir du žymiais politologais besiskelbiantys Edvardas Kriščiūnas bei Giedrius Šarkanas. Skundo autorių motyvai tie patys, juos visa Lietuva girdėjo ir tebegirdi dar gerokai prieš referendumą ir po jo. Esą bendrovės „VP Market“ iniciatyva surengta akcija, pateikus lipduką „Aš balsavau“ už vieną centą nusipirkti butelaitį alaus, skalbimo miltelių ir šokolado, „nupirko“ mažiausiai 15-20 proc. rinkėjų balsų, ir tai nulėmė teigiamus balsavimo rezultatus. O rusų kalba leidžiamo savaitraščio „Obzor“ apžvalgininkas kažkoks Josif Usser net suskaičiavo, kad tokiu būdu buvo „nupirkta“ 481928 arba 28,9 proc. rinkėjų balsų. Koks tikslumas! Tas pats „patriotas“ S.Buškevičius ir kiti vadinamieji euroskeptikai, skųsdamiesi, kad žiniasklaidoje, agituojant prieš referendumą dėl narystės ES, jiems nebuvo suteiktas žodis, akivaizdžiai meluoja. Juk iš televizijos ekranų beveik neišnykdavo ir neišnyksta S.Buškevičiaus bičiulis Seimo narys Julius Veselka, E.Kriščiūnas bei kiti. Keisčiausia, kad S.Buškevičius savo priešiškumą narystei ES grindžia baime prarasti Lietuvos nepriklausomybę, už kurią esą jis kovojo sovietmečiu. Pasirodo, netgi klijuodavęs proklamacijas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Matyt, už tokią „disidentinę“ veiklą, pirmą kartą atėjus valdžion LDDP, ir buvo padarytas „didžiojo stabilizatoriaus“ (buvusio premjero A.Šleževičiaus) patarėju. Kaip žinoma, partija visada įvertina panašių „disidentų“ veiklą. Prisiminkime tik V.Petkų ir S.Stungurį, kurie ir dabar vos ne su ašaromis sveikino K.Prunskienę („Šatriją“), teismui paskelbus, jog byloje esantys dokumentai, esą neįrodo jos bendradarbiavimo su KGB. (Beje, skaitytojai yra informavę redakciją, kad S.Stungurys kadaise buvo KGB informatoriumi, slapyvardžiu „Drozdov“, gal todėl jis ir buvo infiltruotas į disidentinį pogrindžio judėjimą, po 1975 metų ten aktyviai dirbo, o gal atskleidė tautinės spaudos platintojus, gal todėl jis ir dabar taip artimas idėjiniams savo buvusiems šeimininkams.) Kita vertus, kodėl gi to paties „patrioto“ S.Buškevičiaus postringavimus mielai spausdina sovietinės tvarkos atvirai besiilgintis jau minėtas rusiškas savaitraštis „Obzor“ ar „Litovskij kurjer“? Savo publikacijoje S.Buškevičius kategoriškai tvirtina: „Dar kartą noriu pabrėžti: stodami į Europos Sąjungą mes prarandame savo nepriklausomybę. Pamenate, kaip liaudžiai buvo žadamas komunizmas? Tad štai, pabandykite rasti dešimt skirtumų tarp komunistinės ir stojimo į ES propagandos. Ir tada, ir dabar žadėjo rojų bei aukso lietų. O kas bus, kai ims augti kainos? Kas atsitiks, kai žadėto rojaus kaip nebuvo, taip nėra? Štai tada ir pažiūrėsim. Galvoju, jog Marksas ir Leninas galėtų ploti savo ištikimiems mokiniams!“ Sunku suvokti, kaip įmanoma taip nusišnekėti. Negi „patriotas“ S.Buškevičius ar J.Veselka, šūkaujantys apie Lietuvos neutralumą, nežino, kuo baigėsi prieškario Lietuvos neutralumas, dėl kurio buvo sunaikinta geriausia tautos dalis? Pirmiausia todėl, kad Lietuva, nesugebėjusi įveikti vadinamojo neutraliteto, liko viena ir prarado savo nepriklausomybę. Ir tai buvo nuožmiausia karinė intervencija su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis: trėmimais, žudymais, įkalinimais. S.Buškevičius ir kiti „euroskeptikai“ puikiai žino, kad niekaip negalima lyginti 50 metų besitęsusios okupacijos ir jos pasekmių su dabartiniu Lietuvos įsijungimu į ES. Dabartinės Lietuvos izoliacija būtų kelias grįžti, geriausiu atveju, į NVS, blogiausiu – vėl tapti kokiu nors Litbelu.
Ne veltui „eurogąsdintojai“ susiranda pagalbininkų iš buvusios okupacinės valdžios ideologinių „teoretikų“. Štai vienas partinis veikėjas, sovietiniais Afganistano okupacijos laikais pasiųstas ten stiprinti vietinių kolaborantų kadrų, Vladas Būtėnas įžiūrėjo „labai didelius panašumus“ tarp 1940 metų „rinkimų“ į vadinamąjį liaudies seimą ir 2003 metų referendumo! Pasirodo, tada už stojimą į Sovietų Sąjungą pasisakė 99,19 proc. balsavusiųjų - 1,3 mln. Lietuvos gyventojų, o dabar irgi panašiai - 91, 07 proc. - 1,5 mln. piliečių. Štai iki kokios aritmetikos prieinama! Na, o jeigu jau kalbėtume apie istoriją, tai pirmiausia reikėtų įsiklausyti, ką kalba apie Lietuvos narystę tikri istorikai (aišku, ne ištikimieji J.Žiugždos mokiniai). Štai prof. Alfredas Bumblauskas, paklaustas, kas, jo nuomone, yra tie „euroskeptikai“, atsakė: „Euroskeptikais nelaikau smulkmeniškų naudos skaičiuotojų, o juo labiau rėksmingų kvailintojų, kurių pačių galima paklausti - su kuo tu: Lietuvą į Europą bent trumpam atvedusiu Mindaugu, ar su jo žudikais?“
Vis dėlto, matydami, kad dėl Lietuvos stojimo į ES jau paveikti nieko nepavyks, vėl atkuto NATO priešininkai. Ir vėl ištraukiami 60 metų senumo įvykiai. Tvirtinama, kad 1939 metais prezidento A.Smetonos valdžia, įsileidusi į Lietuvą raudonosios armijos dalinius, sąmoningai palaidojo nepriklausomybę. Esą ir dabar vyksta tas pats. Lietuva stumiama į karinę sąjungą ne tiek su NATO, kiek su Jungtinėmis Valstijomis. Gąsdinama, jog Zoknių oro uoste, neatsiklausus Lietuvos gyventojų nuomonės, netrukus bus dislokuoti NATO šalių kariai, ir tada - galas nepriklausomybei! Tokius teiginius sugalvojo, aišku, ne vietiniai ES ar NATO skeptikai. Pakanka tik pažvelgti į „nebekeliančios niekam jokio pavojaus“ Rusijos spaudą ar Rusijos interneto svetainę. Ko tik čia nerasi! Gąsdinama, jog prie Rusijos sienų Baltijos valstybėse bus įkurta mažiausiai 30 NATO bazių. O iš visų Baltijos šalių geriausiai pasirengę Lietuvos „Geležinio vilko“ batalionai, pasirodo, jau dalyvauja ne tik NATO operacijoje Kosove ir Afganistane, bet ir (o siaube!) pasiekė net Kirgiziją ir Gruziją. Žiūrėk, netrukus tas grėsmingasis „Geležinis vilkas“ ir prie Maskvos sienų atsiras. Štai kokiais piktadariais ir Rusijos interesų uzurpuotojais Lietuvą padarė tas grėsmę keliantis NATO!
Kol šurmuliuoja visokio plauko antivakariečiai, tiksliau, civilizuoto pasaulio priešininkai, praėjusią savaitę žiniasklaidos pranešimai ir komentarai priminė suvestines iš mūšio lauko. Sumaniai sukurstyti žemdirbiai, užtvėrę magistralinius kelius, sukėlė chaosą ir sumaištį. Premjeras, prispaustas prie sienos, pažadėjo mokėti už pieno kilogramą po 60 centų. Muitinių ir kelių blokados organizatoriai bent laikinai nutildyti. Tačiau, kaip pasirodė, bus mokama ne tiesiogiai pienininkams, o pieno perdirbėjams, kurie jau kratosi jiems užkraunamos naštos. Pagaliau ir Premjeras pripažino, kad Žemės ūkio rūmų vadovai, organizuodami Lietuvos ūkį paralyžiuojančias akcijas, elgiasi pernelyg akiplėšiškai. Iš tiesų argi normalu, kai Žemės ūkio rūmai, vadinantys save visuomenine organizacija, dosniai išlaikomi iš valstybės biudžeto, tai yra iš visų mokesčių mokėtojų, taip pat ir žemdirbių kišenės, kerta juos maitinančią ranką. Kitas dalykas, visas šias protesto akcijas sukėlė ilgalaikės žemės ūkio politikos nebuvimas, o Vyriausybės nuolat skiriama parama žemės ūkiui tapo ypač ydinga. Smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų atstovai, ir ne tik jie, tvirtina, jog net 90 proc. paramos atitekdavo stambiesiems pieno gamintojams. Tarp jų ir kolchozų pakaitalams - žemės ūkio bendrovėms. Aišku, ir smulkieji bei vidutiniai ūkininkai galėtų pasiekti rezultatų, jeigu jie susikooperuotų. Tačiau Žemės ūkio rūmams mažiausiai rūpi realiai organizuoti kokius nors kooperatyvus. Kažkam labai naudinga kelti tokį erzelį ir pademonstruoti Europai, kad Lietuvoje nėra tvarkos. Juk vien tik dėl kelių blokados šimtai transporto įmonių vilkikų laiku nenuvyko į Vakarų šalis, kur jų laukė kroviniai. Blokada pakenkė ir kaimyninių šalių, ypač Latvijos ir Estijos vežėjų verslui. Ir ne tik.
Todėl Vyriausybės vykdomas „skylių kamšymas“ nieko nepakeis. Tuo labiau kad blokadų organizatoriai jau kalba, jog rudenį privers valdžią kompensuoti nukritusias grūdų ir mėsos supirkimo kainas. Na, o šioje situacijoje dar kartą paaiškėjo mūsų teisėtvarkos sargų bejėgiškumas - nieko nedaryti, kai buvo sutrikdytas eismas svarbiausiose tarptautinėse magistralėse. Taip buvo grubiai pažeisti galiojantys įstatymai.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"