Anarchijos prielaidos
Lietuvos administracinis teismas
atmetė faktiškai tik popieriuje egzistuojančių Jaunosios Lietuvos
ir Naujųjų tautininkų sąjungos skundą dėl Vyriausiosios rinkimų
komisijos sprendimo pripažinti referendumą dėl narystės Europos
Sąjungoje įvykusiu ir jo balsavimo rezultatų. Skundą pasirašė
pats jaunalietuvių vadas Stanislovas Buškevičius ir du žymiais
politologais besiskelbiantys Edvardas Kriščiūnas bei Giedrius
Šarkanas. Skundo autorių motyvai tie patys, juos visa Lietuva
girdėjo ir tebegirdi dar gerokai prieš referendumą ir po jo. Esą
bendrovės VP Market iniciatyva surengta akcija, pateikus lipduką
Aš balsavau už vieną centą nusipirkti butelaitį alaus, skalbimo
miltelių ir šokolado, nupirko mažiausiai 15-20 proc. rinkėjų
balsų, ir tai nulėmė teigiamus balsavimo rezultatus. O rusų kalba
leidžiamo savaitraščio Obzor apžvalgininkas kažkoks Josif Usser
net suskaičiavo, kad tokiu būdu buvo nupirkta 481928 arba 28,9
proc. rinkėjų balsų. Koks tikslumas! Tas pats patriotas S.Buškevičius
ir kiti vadinamieji euroskeptikai, skųsdamiesi, kad žiniasklaidoje,
agituojant prieš referendumą dėl narystės ES, jiems nebuvo suteiktas
žodis, akivaizdžiai meluoja. Juk iš televizijos ekranų beveik
neišnykdavo ir neišnyksta S.Buškevičiaus bičiulis Seimo narys
Julius Veselka, E.Kriščiūnas bei kiti. Keisčiausia, kad S.Buškevičius
savo priešiškumą narystei ES grindžia baime prarasti Lietuvos
nepriklausomybę, už kurią esą jis kovojo sovietmečiu. Pasirodo,
netgi klijuodavęs proklamacijas dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Matyt, už tokią disidentinę veiklą, pirmą kartą atėjus valdžion
LDDP, ir buvo padarytas didžiojo stabilizatoriaus (buvusio premjero
A.Šleževičiaus) patarėju. Kaip žinoma, partija visada įvertina
panašių disidentų veiklą. Prisiminkime tik V.Petkų ir S.Stungurį,
kurie ir dabar vos ne su ašaromis sveikino K.Prunskienę (Šatriją),
teismui paskelbus, jog byloje esantys dokumentai, esą neįrodo
jos bendradarbiavimo su KGB. (Beje, skaitytojai yra informavę
redakciją, kad S.Stungurys kadaise buvo KGB informatoriumi, slapyvardžiu
Drozdov, gal todėl jis ir buvo infiltruotas į disidentinį pogrindžio
judėjimą, po 1975 metų ten aktyviai dirbo, o gal atskleidė tautinės
spaudos platintojus, gal todėl jis ir dabar taip artimas idėjiniams
savo buvusiems šeimininkams.) Kita vertus, kodėl gi to paties
patrioto S.Buškevičiaus postringavimus mielai spausdina sovietinės
tvarkos atvirai besiilgintis jau minėtas rusiškas savaitraštis
Obzor ar Litovskij kurjer? Savo publikacijoje S.Buškevičius
kategoriškai tvirtina: Dar kartą noriu pabrėžti: stodami į Europos
Sąjungą mes prarandame savo nepriklausomybę. Pamenate, kaip liaudžiai
buvo žadamas komunizmas? Tad štai, pabandykite rasti dešimt skirtumų
tarp komunistinės ir stojimo į ES propagandos. Ir tada, ir dabar
žadėjo rojų bei aukso lietų. O kas bus, kai ims augti kainos?
Kas atsitiks, kai žadėto rojaus kaip nebuvo, taip nėra? Štai tada
ir pažiūrėsim. Galvoju, jog Marksas ir Leninas galėtų ploti savo
ištikimiems mokiniams! Sunku suvokti, kaip įmanoma taip nusišnekėti.
Negi patriotas S.Buškevičius ar J.Veselka, šūkaujantys apie
Lietuvos neutralumą, nežino, kuo baigėsi prieškario Lietuvos neutralumas,
dėl kurio buvo sunaikinta geriausia tautos dalis? Pirmiausia todėl,
kad Lietuva, nesugebėjusi įveikti vadinamojo neutraliteto, liko
viena ir prarado savo nepriklausomybę. Ir tai buvo nuožmiausia
karinė intervencija su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis:
trėmimais, žudymais, įkalinimais. S.Buškevičius ir kiti euroskeptikai
puikiai žino, kad niekaip negalima lyginti 50 metų besitęsusios
okupacijos ir jos pasekmių su dabartiniu Lietuvos įsijungimu į
ES. Dabartinės Lietuvos izoliacija būtų kelias grįžti, geriausiu
atveju, į NVS, blogiausiu vėl tapti kokiu nors Litbelu.
Ne veltui eurogąsdintojai susiranda pagalbininkų iš buvusios
okupacinės valdžios ideologinių teoretikų. Štai vienas partinis
veikėjas, sovietiniais Afganistano okupacijos laikais pasiųstas
ten stiprinti vietinių kolaborantų kadrų, Vladas Būtėnas įžiūrėjo
labai didelius panašumus tarp 1940 metų rinkimų į vadinamąjį
liaudies seimą ir 2003 metų referendumo! Pasirodo, tada už stojimą
į Sovietų Sąjungą pasisakė 99,19 proc. balsavusiųjų - 1,3 mln.
Lietuvos gyventojų, o dabar irgi panašiai - 91, 07 proc. - 1,5
mln. piliečių. Štai iki kokios aritmetikos prieinama! Na, o jeigu
jau kalbėtume apie istoriją, tai pirmiausia reikėtų įsiklausyti,
ką kalba apie Lietuvos narystę tikri istorikai (aišku, ne ištikimieji
J.Žiugždos mokiniai). Štai prof. Alfredas Bumblauskas, paklaustas,
kas, jo nuomone, yra tie euroskeptikai, atsakė: Euroskeptikais
nelaikau smulkmeniškų naudos skaičiuotojų, o juo labiau rėksmingų
kvailintojų, kurių pačių galima paklausti - su kuo tu: Lietuvą
į Europą bent trumpam atvedusiu Mindaugu, ar su jo žudikais?
Vis dėlto, matydami, kad dėl Lietuvos stojimo į ES jau paveikti
nieko nepavyks, vėl atkuto NATO priešininkai. Ir vėl ištraukiami
60 metų senumo įvykiai. Tvirtinama, kad 1939 metais prezidento
A.Smetonos valdžia, įsileidusi į Lietuvą raudonosios armijos dalinius,
sąmoningai palaidojo nepriklausomybę. Esą ir dabar vyksta tas
pats. Lietuva stumiama į karinę sąjungą ne tiek su NATO, kiek
su Jungtinėmis Valstijomis. Gąsdinama, jog Zoknių oro uoste, neatsiklausus
Lietuvos gyventojų nuomonės, netrukus bus dislokuoti NATO šalių
kariai, ir tada - galas nepriklausomybei! Tokius teiginius sugalvojo,
aišku, ne vietiniai ES ar NATO skeptikai. Pakanka tik pažvelgti
į nebekeliančios niekam jokio pavojaus Rusijos spaudą ar Rusijos
interneto svetainę. Ko tik čia nerasi! Gąsdinama, jog prie Rusijos
sienų Baltijos valstybėse bus įkurta mažiausiai 30 NATO bazių.
O iš visų Baltijos šalių geriausiai pasirengę Lietuvos Geležinio
vilko batalionai, pasirodo, jau dalyvauja ne tik NATO operacijoje
Kosove ir Afganistane, bet ir (o siaube!) pasiekė net Kirgiziją
ir Gruziją. Žiūrėk, netrukus tas grėsmingasis Geležinis vilkas
ir prie Maskvos sienų atsiras. Štai kokiais piktadariais ir Rusijos
interesų uzurpuotojais Lietuvą padarė tas grėsmę keliantis NATO!
Kol šurmuliuoja visokio plauko antivakariečiai, tiksliau, civilizuoto
pasaulio priešininkai, praėjusią savaitę žiniasklaidos pranešimai
ir komentarai priminė suvestines iš mūšio lauko. Sumaniai sukurstyti
žemdirbiai, užtvėrę magistralinius kelius, sukėlė chaosą ir sumaištį.
Premjeras, prispaustas prie sienos, pažadėjo mokėti už pieno kilogramą
po 60 centų. Muitinių ir kelių blokados organizatoriai bent laikinai
nutildyti. Tačiau, kaip pasirodė, bus mokama ne tiesiogiai pienininkams,
o pieno perdirbėjams, kurie jau kratosi jiems užkraunamos naštos.
Pagaliau ir Premjeras pripažino, kad Žemės ūkio rūmų vadovai,
organizuodami Lietuvos ūkį paralyžiuojančias akcijas, elgiasi
pernelyg akiplėšiškai. Iš tiesų argi normalu, kai Žemės ūkio rūmai,
vadinantys save visuomenine organizacija, dosniai išlaikomi iš
valstybės biudžeto, tai yra iš visų mokesčių mokėtojų, taip pat
ir žemdirbių kišenės, kerta juos maitinančią ranką. Kitas dalykas,
visas šias protesto akcijas sukėlė ilgalaikės žemės ūkio politikos
nebuvimas, o Vyriausybės nuolat skiriama parama žemės ūkiui tapo
ypač ydinga. Smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų atstovai, ir ne tik
jie, tvirtina, jog net 90 proc. paramos atitekdavo stambiesiems
pieno gamintojams. Tarp jų ir kolchozų pakaitalams - žemės ūkio
bendrovėms. Aišku, ir smulkieji bei vidutiniai ūkininkai galėtų
pasiekti rezultatų, jeigu jie susikooperuotų. Tačiau Žemės ūkio
rūmams mažiausiai rūpi realiai organizuoti kokius nors kooperatyvus.
Kažkam labai naudinga kelti tokį erzelį ir pademonstruoti Europai,
kad Lietuvoje nėra tvarkos. Juk vien tik dėl kelių blokados šimtai
transporto įmonių vilkikų laiku nenuvyko į Vakarų šalis, kur jų
laukė kroviniai. Blokada pakenkė ir kaimyninių šalių, ypač Latvijos
ir Estijos vežėjų verslui. Ir ne tik.
Todėl Vyriausybės vykdomas skylių kamšymas nieko nepakeis. Tuo
labiau kad blokadų organizatoriai jau kalba, jog rudenį privers
valdžią kompensuoti nukritusias grūdų ir mėsos supirkimo kainas.
Na, o šioje situacijoje dar kartą paaiškėjo mūsų teisėtvarkos
sargų bejėgiškumas - nieko nedaryti, kai buvo sutrikdytas eismas
svarbiausiose tarptautinėse magistralėse. Taip buvo grubiai pažeisti
galiojantys įstatymai.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"