Atnaujintas 2003 m. gegužės 28 d.
Nr.41
(1145)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Žiniasklaida
Žvilgsnis
Atmintis
Literatūra
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Istorijos vingiai
Rinka


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Visuomeninė televizija Lietuvoje: neįgyvendinama misija

Doc. Žygintas Pečiulis

Kodėl Lietuvos visuomeninė televizija jau beveik metus atsidūrusi politikų, komercinių televizijų ir dalies kultūrininkų kritikos smaigalyje? Ar LRT iš tiesų tokia prasta, kaip ją vaizduoja? Apie tai su Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentu Žygintu Pečiuliu kalbasi žurnalistas Arvydas Jockus.

Nacionalinis transliuotojas dažniausiai kaltinamas tuo, kad jis neva nevykdo visuomeninės misijos. Bet ar Lietuvoje susitarta dėl tos misijos – kokia ji?
Dėl misijos, be abejo, nėra susitarta – dėl keleto priežasčių. Viena, kad tos misijos supratimas labai platus ir ją labai įvairiai galima traktuoti. Kita vertus, Lietuvoje ta “misija” jau virto keiksmažodžiu, ir kai norima pasiekti politinių ar kitokių tikslų, pasitelkiamas žodis “misija”. Tuomet sakoma “jūs nevykdote misijos”, nežinant, kas tai yra.
O kaip kitose šalyse suprantami visuomeninės televizijos tikslai?
Visuomeninės televizijos bendri bruožai būtų šie: prieinamumas visai teritorijai; pliuralizmas: žanrų įvairovė, įvairios auditorijos lūkesčių paisymas; įvairių skonių atspindėjimas: jaunimui, pagyvenusiems, mažumoms; nepriklausomumas. Pirmoji visuomeninė televizija BBC šiuos principus suformavo prieš 70 metų, kai ji buvo monopolistė. Bet maždaug prieš 15-18 metų, Europoje leidus atsirasti komercinėms televizijoms, visuomeninės televizijos padėtis keitėsi, atsirado naujų jos bruožų. XXI amžiuje jai būdingi šie principai: būti visiems pasiekiama; visiems įtikti (įvairiems skoniams); kreipti didesnį dėmesį mažumoms (ne tik tautinėms, bet ir baleto, operos gerbėjams); stiprinti nacionalinio identiteto ir bendruomeniškumo jausmą (telkti šalį ypatingais jos istorijos momentais, šiandieninis Lietuvos pavyzdys – referendumas dėl ES); ypatingas dėmesys vietos interesams (vietos problemų iškėlimas, pirmenybė nacionalinei kino ir TV produkcijai ir pan.); valdymo tiesioginio finansavimo užtikrinimas, t.y. abonentinis mokestis, kurio neturime; kokybės ir kaip galima didesnio žiūrimumo derinimas (ir visuomeninė televizija turi būti sveika ir turi norėti, kad ją žiūrėtų); programų gamintojų laisvė (per nepriklausomą tarybą).
Tokie yra visuomeninės televizijos principai, bet Lietuvoje, kai kalbama apie misiją, visada turima galvoje kultūra ir ne šiaip kultūra, bet elitinė. Jeigu peržvelgsite minėtus principus, nerasite, kad visuomeninė TV turi transliuoti 90-100 proc. kultūros laidų. Galima net priešingai samprotauti: visuomeninė TV, neproporcingai skirdama dėmesio elitinei kultūrai, nukrypsta nuo savo misijos ir tampa nebe visuomenine, bet elito TV.
Kitaip sakant, ne visi žmonės turi aukštąjį išsilavinimą, ir ne visi jį turintys yra humanitarai.
Lietuvoje apie 40 proc. gyventojų baigę tik vidurinį mokslą. Dalis žmonių yra žemo išsilavinimo ir jiems neįdomios laidos, skirtos, pavyzdžiui, intelektualams. Kai manęs klausia, ar visuomeninė TV turi rodyti muilo operas, atsakau, kad turi – gal geresnės kokybės, gal ne visą eterį jomis užimti, bet jų taip pat reikia.
Kita vertus, nors abonentinis mokestis neįvestas, LRT finansuojama iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Mes visi išlaikome tą televiziją ir kiekvienas pilietis – ne tik pats protingiausias - turime teisę reikalauti bent dalelės laiko sau. Bet sutinku, kad elitinės kultūros turėtų būti rodoma šiek tiek daugiau nei priklausytų pagal ja besidominčių skaičių. Kita vertus, reikia ieškoti formų, kaip tą kultūrą pateikti ne tokia “neskausminga” forma, kad žiūrovas nesijaustų atsilikęs ar kažko nesuprantąs.
Kiek mūsų LRT šiuo metu atitinka jūsų išvardytus kriterijus? Pagal kritikos mastą atrodo, kad ji visai niekam tinkama – LRT peikia visi, kas netingi.
Tos “misijos” neišmatuosi pasiėmęs liniuotę. Kita vertus, turime susitaikyti, kad demokratinėje visuomenėje niekada nebus tokios visuomeninės TV (kaip ir Seimo), kuri patiktų visiems. O tai, kad dabar ji “visiems” nepatinka, kaip pastebėjote, susiję su tuo, kad beveik metus kovojama propagandinė kova prieš nacionalinį transliuotoją ir šiam tikslui susivienijo politikai, komercinės televizijos ir dalis kultūrininkų. Iš tiesų sukeltas toks įspūdis (netgi isterija), kad blogesnės televizijos už LRT Lietuvoje nėra. Bet jeigu panagrinėtume laidas, LRT palygintume su komercinėmis TV, pamatytume, kad pastarųjų žiūrimumas iš tiesų didesnis, jose daug gerų laidų, bet daug ir šlamšto ar skandalingų laidų. Tačiau niekas jų nepeikia, kritika nukreipta tik prieš LRT. O ji nėra blogesnė nei buvo prieš metus dvejus, priešingai - ji geresnė, bet matome, kaip galima sukurti ažiotažą.
Pagaliau negirdžiu šnekos apie kultūros padėtį Lietuvoje – kultūros įstaigas, griūvančius muziejus, teatrų lankomumą. Visa diskusija apie kultūrą apsiriboja televizijos laidomis. Bet juk televizija tam tikra prasme vis vien yra veidrodis to, kas vyksta. Televizija savaime kultūros negamina, ji ją retransliuoja. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas užsimojo pakelti Lietuvos kultūrą vien “darydamas tvarką” LRT.
Tuo tarpu reikia ne šaukimo, mitingų, o rimtos analizės. Jos nėra, nes LRT puolama ne dėl jos misijos, nuoširdaus noro padėti, bet dėl visai kitų interesų – siekio pakeisti valdžią ar turėti laidą, į kurią pakviestų...
Suskaičiuota, kad per nepriklausomybės metus pasikeitė daugiau LRT generalinių direktorių nei premjerų. Ar ne keista, kad, pasikeitus Seimo daugumai, politikai taip įnirtingai kovoja dėl įtakos LRT: juk turime tris (nacionalines) komercines televizijas, ir LRT nėra vienintelė, kur galima pasirodyti ar pasireikšti. Kam politikams taip reikalinga ši TV, kurios reitingai nėra patys aukščiausi?
Klausimas ne man adresuotas, nes to paties galėčiau jūsų paklausti. Aš irgi nesuprantu: tai nėra įtakingiausia televizija, ne geriausius reitingus turinti, galų gale yra daug laidų, kur politikai gali šnekėti ir juos kviečia. Tad tenka kalbėti apie esminius dalykus. Vis dėlto politikų sąmonėje LRT tebeegzistuoja kaip valstybinė televizija. Jie nejaučia skirtumo tarp valstybinės ir visuomeninės televizijos. LRT puolantys žmonės sako (cituoju): pasikeitė politinė situacija, turi keistis ir LRT taryba! Bet ta taryba tam ir sugalvota, kad visuomeninė televizija ir radijas netarnautų valdančiajai partijai. Visuomeninis NRTV tam sumanytas, kad galėtų reikštis ir opozicija, tai tam tikras garantas, kad valdžioje esantys žmonės savo agitacija neužgožtų opozicijos balso.
Dabartinis NRTV tarybos sudarymo principas labai geras, nes dalį jos narių skiria Prezidentas, Seimas ir visuomeninės televizijos, o nariai keičiami rotacijos būdu, ir jų kaita nesutampa su Seimo rinkimais. Štai gegužės mėnesį baigiasi dalies NRTV narių kadencija ir bus renkami nauji, dalis liks senų. Taigi beveik neįsivaizduojama, kad joje vienu metu įsivyrautų vien kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų žmonės. Saugiklis veikia pakankamai gerai.
O politikus stimuliuoja kažkoks iš sovietinių laikų užsilikęs instinktas. Gal kokį Seimo narį, grįžusį namo, žmona graužia: ką, negalite tos televizijos sutvarkyti, tyčiojasi iš jūsų, kritikuoja… Gal tokiam politikui ir šauna į galvą mintis “sutvarkyti” LRT, juolab jei nusimato galimybė.
Ir dabartinė NRTV generalinio direktoriaus skyrimo tvarka pakankamai demokratinė. Prieš keletą metų jį skirdavo Seimas, dabar skiria visuomeninė taryba. Demokratinėje šalyje Seimas apskritai neturėtų kištis į šios tarybos reikalus. Iš esmės Seimo nariai yra tokie pat žiūrovai kaip ir visi kiti piliečiai.
Labai apgailestauju dėl to, kas vyksta. Prieš keletą metų atrodė, kad politikams tiesiai kištis į visuomeninės televizijos reikalus jau buvo lyg ir nepadoru. Dabar tarsi vėl grįžome į 1986-1987 metus.
Amžinas klausimas: kaip užtikrinti nacionalinio transliuotojo nepriklausomumą? Ar tik abonentinis mokestis gali suteikti laisvę?
Finansinį nepriklausomumą abonentinis mokestis gali garantuoti, bet kad mes labai vėluojame tą mokestį įvesti. Prieškario laikais jis buvo. Šiek tiek užgriebė ir sovietinius laikus, paskui buvo įskaičiuotas į imtuvų kainą. Dabar, aišku, pavėlavome, reikėjo mokestį įvesti 1989, 1990 metais. Visuose įstatymuose jis įrašytas, jau seniai turėjo būti, bet kažkodėl niekas negali jo įteisinti.
Kita vertus, sunku pasakyti, ar tas mokestis būtų panacėja. Europoje abonentinis mokestis įvestas, kai funkcionavo vienas visuomeninis TV kanalas, ir žmonės ramiai tą mokestį mokėjo. Vėliau, atsiradus komercinėms TV, gal kas ir purkštavo, bet jis mokamas iš tradicijos. Pas mus žmogus gal ir teisingai pasako, kodėl už komercines TV neturi mokėti, o už visuomeninę turi. Nors, tiesą sakant, jis moka ir už komercines - pirkdamas prekes, nes į jų kainą įskaičiuotos reklamos išlaidos.
Negaliu pasakyti, kad abonentinis mokestis išspręs visas problemas. Mūsų gerbiami politikai – tiek kairieji, tiek dešinieji – padarė “gerą” darbą, iš visų įmanomų tribūnų tvirtindami, kad lietuviai nemokės šito mokesčio. Betgi nemokėjom visos karšto ir šalto vandens kainos,- dabar mokame, pripratome prie mokamų telefono pokalbių. Negi žmogus nesukrapštys dviejų trijų litų per mėnesį visuomeninei televizijai?
Juolab pusė ar daugiau Lietuvos gyventojų tebemoka už radijo tašką, kurio seniai nebesiklauso…
Taip, moka tris litus už tašką, kuriuo nesinaudoja. Negaliu to kitaip paaiškint kaip politikų įsitikinimu, kad, įvedus abonentinį mokestį, nebebus galima visuomeninio transliuotojo tampyti už virvutės.
Nežinau, ar pakaks tų pinigų, ar valstybė surinks tuos 30-40 milijonų, bet juk Lietuva – ne Sibiro platybės, juolab kad numatyta nuo šio mokesčio atleisti pensininkus ir neįgaliuosius. Manau, bent jau galėjome pabandyti ir atsisakyti, jei nebūtų pavykę. O dabar tik šnekam.
Ir kuo arčiau Seimo rinkimai, tuo mažesnė tikimybė, kad mokestis bus įvestas.
Taip, dabar galime tik šnekėti apie tą mokestį, nes iki rinkimų liko nedaug laiko. Bet kažkodėl ir po rinkimų niekas nesiryžta.
Kaip visuomeniniai transliuotojai laikosi posovietinėje erdvėje? Ar ten verda tokios pat aistros, kamuoja panašios problemos?
Situacija ir panaši, ir skirtinga. Tai lėmė ir istorija. Pavyzdžiui, Lenkija abonentinį mokestį įvedė dar vadinamaisiais sovietiniais laikais, jį išlaikė ir dalį lėšų surenka. Rytų Europos ir Baltijos šalys nė viena neturi abonentinio mokesčio.
Kitas dalykas, estai jau du kartus visuomeniniame kanale buvo atsisakę reklamos. Lietuvoje komercinės televizijos irgi buvo išvysčiusios didelę propagandinę kampaniją, kad NRTV atsisakytų reklamos. Bet buvo nutylima, kad tik šešiose Europos valstybėse visuomeniniai transliuotojai nerodo reklamos. Be to, vienur nerodo tik pirmame kanale, bet rodo antrame. BBC nerodo reklamos, bet turi didžiulį komercinį padalinį, kuris kuria ir pardavinėja visokius teletabius ir pan. Pas mus pasigriebtas tik vienas argumentas, kad visuomeninė televizija iškreipia rinką.
O kokie jūsų motyvai dėl reklamos: ar ji reikalinga visuomeniniam transliuotojui?
Vienas motyvų, kodėl jos reikia, tas, jog reklama irgi yra informacijos rūšis. Jeigu šios rūšies informacijos visuomeninėje TV nebus, dalis verslo žmonių jos pasiges. Antra, per dešimt metų televizijos pripratino žiūrovą prie tam tikro žiūrėjimo būdo. Žmogus neįpratęs žiūrėti laidą nuo pradžios iki galo. Jis žino, kad turės laiko nueiti į tualetą, paskambinti telefonu, išsivirti arbatos. Įsivaizduokime, kas bus, kai LRT paleis filmą ar laidą be reklamos. Iš esmės, žmogui bus net nepatogu… Taigi manau, kad reklamos reikia - gal ne tiek daug kaip komercinėse, nes visuomeninis transliuotojas, be kita ko, dar turi laikytis ES konvencijos “Televizija be sienų”, kuri reglamentuoja šiuos dalykus. Komercinės TV mano, kad, LRT atsisakius reklamos, ji pereis pas juos. To nebus.
Vis dėlto LRT kartais irgi perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, vakare rodydama filmą, į jį įterpia dvi savarankiškas laidas - “Perlą” ir “Vakaro žinias”, likus penkioms minutėms iki žinių, ekrano apačioje paleidžia jas anonsuojančią juostelę, rodo ir kitų laidų anonsus. Taip, tarkim, 100 minučių filmas pratęsiamas iki dviejų valandų. Gal reikėtų laikytis kokio nors saiko ar kriterijų?
Tie kriterijai nustatyti. Minėta konvencija “Televizija be sienų” numato, kad kino filmas negali būti pertraukiamas daugiau kaip vieną kartą, išskyrus, kai jis ilgesnis nei 45 minutės. Išeitų, kad pilno metražo filmą galima pertraukti daugiausia du kartus. Vien šito laikykimės ir bus didelė pažanga. Sutinku, nenormalu, kai rodomas, pavyzdžiui, I.Bergmano ar kitas nespalvotas filmas ir staiga iššoka ryškiausių spalvų reklama (tą galima matyti ir LNK “Snobo kine”). Manyčiau, kad “protingos” televizijos galėtų to išvengti – tam yra įvairių būdų.
Bet yra kitas dalykas. Kodėl komercinėse televizijose labai padaugėjo reklamos? Todėl, kad belenktyniaujant labai “numuštos” kainos. Tegu padidina kainas, pasiims tuos pačius pinigus, ir reklamos sumažės.
Jūsų minėta konvencija, regis, ratifikuota, tai kodėl jos nesilaikoma?
Konvenciją ratifikavome, bet nesutariama dėl jos galiojimo. Vieni aiškina, kad ji negalioja vietiniam transliavimui, o tik į užsienį transliuojamoms programoms (man šis argumentas neatrodo rimtas). Aiškinama, kad ji įsigalios tik tada, kai įstosime į ES. Trečia, kad ji galiotų, reikia begalės poįstatyminių aktų, kuriuos dabar kaip tik ir rengia LRT sudaryta komisija. Pavyzdžiui, dabar galima stebėti pažeidimus, bet sankcijos nenumatytos.
Minėjote, kad vienas visuomeninės televizijos principų – visiems įtikti. Bet štai LRT rodė tokią kičinę laidą “Žiedų lietus”, kuri net ir nelabai rafinuoto skonio žmogui žiūrėti neskani. Ar nemanote, kad ir tam principui “visiems įtikti” yra tam tikros ribos visuomeninėje televizijoje? Juk egzistuoja kokybės kriterijai ir pan.
Pateikėte “Žiedų lietaus” pavyzdį, bet skaičiau intelektualų pasityčiojimus iš laidos “Duokim garo” - kad tos kaimo kapelos atėjusios iš sovietmečio ir t.t. Kita vertus, gal studijoje sėdėti ir gerti alų smagu, bet man tokie dalykai irgi neskoningi. Tačiau įsivaizduoju, kad daliai žmonių tokia laida patinka.
Dėl “Žiedų lietaus” turiu savo nuomonę. Man atrodo teigiama, kad tokia laida pasirodė. Joje nebuvo pornografijos, nors kai kam atrodė baisiau už pornografiją. Patys autoriai sąmoningai kūrė (ne netyčia jiems išėjo) grynai kičinę laidą – kaip žanrą. Jie žino, kad yra žmonių, kurie rašo banalius eilėraščius sveikinimų koncertams, kad tie koncertai turi savo auditoriją. Tad gal ir gerai, kad “Žiedų lietus” gyvavo, bet jo nebėra. Vadinasi, yra kažkokios užtvankos.
Gal tikslesnis pasakymas: visiems niekada neįtiksi?
Iš tikrųjų susodinkite dešimt panašaus amžiaus, išsilavinimo žmonių ir jie susiginčys, skoniai išsiskirs. Kaip ir NRTV tarybos nariai barasi: vieniems gražu, kitiems ne. Bet neturime perleisti laidų kokybę vertinti Seimui!
Lietuvoje iš TV žinių, kitų laidų kažkaip išnyko solidūs veidai, matome vien jaunimą. Vakaruose, pavyzdžiui, žinių vedėjai yra brandaus amžiaus žmonės. Manoma, kad jais žiūrovai labiau pasitiki ir jų skaitomos žinios įtaigesnės.
Lietuvos patirtis nepatvirtina prielaidos, kad žiūrovai pasitiki solidžiais vedėjais. Marius Veselis iš TV3 yra populiariausias žinių vedėjas.
Bet tas visuotinai pabrėžiamas jaunatviškumas – mūsų infantilios kultūros požymis ar tam yra kitos priežastys?
Sunku pasakyti. Jeigu vieną dieną žinias vestų Algimantas Čekuolis, kitą - M.Veselis, galėtume palyginti. Bet apskritai viskas buvo kitaip. Vakaruose nebuvo revoliucijų 1988 metais, kada tie patyrę žinių vedėjai atrodė tarsi suaugę su senąja santvarka. Reikėjo, kad tuos veidus pakeistų nauji. O kas tie nauji, jauni veidai? Taip susiklostė, kad kūrėsi naujos komercinės televizijos, į jas atėjo jauni perspektyvūs žmonės. Vakaruose laidų vedėjui keliami reikalavimai: konservatyvus, pagyvenęs, patyręs, patikimas,- ne vaikigalis. Pas mus priešingai – toks žmogus laikomas kriošena, laužu ir pan. Taigi problema susijusi su bendrais socialiniais reiškiniais.
Kita vertus, tas jaunimas jau paseno kokiais septyneriais metais, jie bręsta kartu su mumis. Nors kartais pagalvoju, kad tam tikras tarpsluoksnis gal yra praleistas. Juk A.Čekuolis – labai populiarus. Jo laidą (ne geriausiu laiku rodomą) žiūri daugiau žmonių nei kai kurias vakaro žinias!
Žinoma tiesa, kad žmonės iš dalies save identifikuoja su filmų personažais ar TV žvaigždėmis. Tuo tarpu Lietuvoje vidutinio ir vyresnio amžiaus televizininkų jau gerokai praretėję. Ar dėl to neprarandamas televizijos santykis su kita, ne jaunąja, visuomenės dalimi?
Problema sietina ne tik su laidų vedėjais. Nėra ir laidų tam tikram tarpsluoksniui – net ir man.
Gal tai susiję su komercija, su reklama – neturtingi pensininkai nėra jos pagrindinis taikinys?
Iš dalies taip, nes komercinės televizijos orientuojasi į aktyvią, perkančią visuomenę, ir manoma, kad ji yra labai sveika ir jauna. Mano nuomone, perlenkiama lazda. Bet yra ir kita priežastis. Pažiūrėkite, kas kuria mūsų televizijose – iš esmės net redakcijoms vadovaujantys žmonės daugiausia yra 35-erių metų, daugelis net iki 30-ies. Vadinasi, televizija yra jaunų, aktyvių žmonių rankose, ir jiems, gal ne iš blogos valios, net nežinoma, kas kūrė ir dirbo iki 1990 metų. Graudus anekdotas, kai po vienos LNK laidos apie kiną žurnalistai skambino prašydami Vytauto Žalakevičiaus telefono numerio, norėdami jį pakviesti į laidą. Bet mūsų žymusis kino režisierius jau penkeri metai kaip miręs… Tai rodo, kad šis jaunimas nežino, kokie žmonės kūrė, kai jie sėdėjo mokyklos suoluose.
O mano kartai skirtų laidų nėra net visuomeninėje televizijoje, nes jai taip pat vadovauja gana jauni žmonės.
Bet taip dalis visuomenės atstumiama, ignoruojama, ir tai turbūt nėra teisinga jų atžvilgiu?
Taip, nes kartais, atsisėdus prie televizoriaus ekrano, tenka pagalvoti, kad visa televizija skirta paaugliams – su jų mentalitetu, jų mėgstamomis spalvomis, barškučiais ir pan. Dėl to galima suprasti žmones, kurie, tai pamatę visuomeninėje televizijoje, mano, kad joje turėtų būti kažkas kita. Aš tam irgi pritariu, bet nenoriu matyti kito kraštutinumo: penkių nuobodžių galvų, šnekančių sau suprantama kalba.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija