Lietuvių pėdsakais Amerikoje
10. Sunkus klausimas: geriau bingo ar bankrotas?
Nuo Wilkes Barre per Hazletoną,
Mahanoy, Shenandoah, Gerardville prabėgome tiesiog bėgte, nes
vijosi vakaras, bet įspūdis liko nė kiek ne menkesnis. Prie Hazletono
Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, žinoma, užrakintos, mūsų akys užkliuvo
už lietuviškos koplytėlės. Užrašas bylojo, kad ją 1986 metais
pastatė Vyčiai. Kun. W.Valkavičius rašo, kad parapija įkurta 1887
metais, o 1911 metais pastatyta bažnyčia. Skelbime buvo parašyta,
kad šv.Mišios vyksta kiekvieną sekmadienį 9 val. Hazletone lietuvio
kunigo nėra, buvusi lietuviška parapija sujungta su lenkų.
Gražiais, vingiuotais ir siaurais dvijuosčiais keliukais, vingiuojančiais
tarp kalnų, pasiekiame Mahanoy miestelį. Senoviškas, kaubojų laikus
menantis Mahanoy gerokai aptriušęs, apmiręs. Labai charakteringuose
atviruose priebutėliuose kiekvieno namelio priekyje, kojas sukėlę
ant turėklų, baltose plastikinėse kėdėse sėdinėja senukai. Gatvėse
ramu, tylu, nemažai namų užkaltais langais, kai kur namo kampas
apiręs arba apdegęs. Tipiška vietovė pasibaigus aukso amžiui.
Dviaukščiai, triaukščiai siauri mediniai namukai sustatyti vienas
prie kito siena į sieną iki kvartalo galo. Gatvelė atrodo tarsi
tvirtovė.
Nuo šios vietos labai pasikeičia miestelių vaizdas ir toliau
matysime siauručius medinius namelius su tomis įspūdingomis, į
pačią gatvę išeinančiomis verandėlėmis, kurios labai patogios
leisti laiką nuobodžiaujantiems pensininkams. Sustabdžiusios savo
mašiną prie Mahanoy lietuvių Šv.Juozapo bažnyčios, čia pat užkalbinome
vienoje tokių verandėlių sėdintį stambų seną poną ir, žinoma,
pirmas mūsų klausimas buvo: ar ne lietuvis? Ponas pasakė, kad
esąs pusiau lietuvis, pusiau slovakas (čia visi kiti užkalbinti
buvo slovakai). Lietuviškai nemoka; jo žodžiais tariant, lietuviai
baigia išmirti. Ir jis jau norėtų numirti. Netrukus prisistatė
kitas ponas, kuris jau neturėjo lietuviško kraujo, buvo tik slovakas.
Nors klebonas mons. Anthony Wasselas buvo išvykęs su reikalais,
bet iš karto supratome, kad čia lietuviškas kampelis klebonijos
lange stovėjo trispalvis ženklas, o mus užkalbinęs slovakas patvirtino:
klebonas tikras lietuvis (suprask, veiklus lietuvis). Didinga,
gerai prižiūrima raudonų plytų bažnyčia, statyta 1888 metais,
kontrastuoja su simpatiškais, baltai padažytais, bet menkais gatvės
nameliukais. Klebonas globoja šv.Teresės seseris, kurios, įsikūrusios
pirmajame klebonijos aukšte (ant sienos užrašas, kad nuo 1978
metų), adoruoja visą parą. Užėjome į jų koplytėlę, pasimeldėme
ir mes, padėkojome Dievui už sėkmingą, į pabaigą einančią kelionę
ir už tą gausybę mūsų prisimintų lietuvių protėvių.
Pakeliui į Shenandoah lietuvių vadintą Šenadorių pastebime
dar vieną kitą veikiančią kasyklą, šalia jos neseniai iškastos
anglies kalvelę. Bet daugiausia buvo matyti jau apleistų lentinių
būdelių, pastatytų ant angos į anglies šachtą. Kažkokių buvusių
įrengimų, ištisų gamyklų griaučiai, apžėlę žolėmis seni sunkvežimiai,
anglies atliekų kalnai. Kai jie apžels mišku, atrodys kaip natūralūs.
Išlipusios iš mašinos tolokai nuo Shenandoah lietuvių Šv.Jurgio
bažnyčios (1891) didingos kaip katedros, kurios blizgantys metaliniai
bokštų kryžiai, atrodo, nešė tave į vakarėjantį dangų, vėl šokom
ieškoti klebono. Iškilmingai mus pasveikino Šv.Stanislovo bažnyčios
varpas: gatvių sankryžoje stovėjo net keturios bažnyčios po
vieną kiekviename kampe. Tuščia ir tylu aplinkui, tuščia ir tamsu
dar neužrakintoje ir mūsų bažnyčioje bei zakristijoje. Praėjo
viena moteriškė, bandome bėgti jai pavymui (Kur rasti kleboną?),
bet ji skradžiai žemę prasmenga. Paskui taip pat paslaptingai
dingsta iš akių ir kita. Einame pro bažnyčios šoną
ir staiga
paaiškėja paslaptis: per pirmojo aukšto (Lietuvoje sakytų pusrūsyje,
o Amerikoje beismante) langus matome, kad čia žaidžiamas bingo.
Įeiname ir mes. O ten gyvenimas verda visu tempu: šeimininkės
(tarp jų tuoj randame vieną lietuvių kilmės) išsijuosusios laksto
su gėrimų ir užkandžių padėklais, ant durų pakabinta trispalvė
vėliavėlė.
Praveriame milžiniškos bingo salės duris. O ten keli šimtai
dūmų kamuoliuose paskendusių įvairaus amžiaus (žinoma, daugiau
senų) ir įvairios kompleksijos moteriškių, palinkusių prie bingo
kortų. (Tai štai kodėl tyliame, atrodo, išmirštančiame miestelyje
prie bažnyčios neradome kur pasistatyti mašinos!) Atkreipėme į
save visos smalsios salės dėmesį. Klausiame, kur rasti kleboną.
Mums nurodo pagyvenusį, nešiojantį peruką, įšokusį į trumpikes
kelnes vyriškį, vadovaujantį žaidimui. Mielas žmogus nuoširdžiai
atsiprašinėja, kad negali šiuo metu su mumis kalbėtis, prašo palaukti
50 minučių. Tai Šv.Jurgio parapijos klebonas Robert J.Potts. (Kaip
įprasta muitinėje prašyti dokumento, taip mes pirmiausia klausiame,
ar jis lietuvis; sako, kad lietuvė buvo jo motina.) Bet laukti
neturime laiko, šešėliai ilgėja, o mes dar nežinome, kur nakvosim.
Reikia išvažiuoti į greitkelį ir ten surasti kokį nors pakelės
motelį. Laikas mūsų priešas
.
Shenandoah buvo svarbus lietuvių imigrantų centras. Čia yra ką
tyrinėti. Šv.Jurgio bažnyčioje klebonavo garsus kunigas Juozapas
Antanas Karalius. Kaip rašo Bostono enciklopedija, į JAV jis atvyko
1901 metais; kunigavo Šv.Juozapo parapijoje Filadelfijoje, Coaldade,
Minersville, kur pastatė vienuolyną ir mokyklą. Shenandoah (nuo
1930 metų) įsteigė parapinę mokyklą. Jo pastangomis Pensilvanijos
valstybės legislatūra 1935 metais pakeitė Katalikų Bažnyčiai nepalankų
1855 metų įstatymą, leidžiantį patikėtiniams valdyti bažnyčios
turtą. Buvo aktyvus visuomenės veikėjas, įvairių išeivijos organizacijų
narys, Kunigų vienybės pirmininkas, vienas iš BALFo organizatorių,
spaudos (taip pat ir Draugo) bendradarbis. Kun. J.A.Karalius
yra suredagavęs daugelį rezoliucijų, ginančių Lietuvą, kurių nemažai
yra išspausdinta JAV Kongreso darbuose. Shenandoah kun. A.J.Karalius
ir mirė 1982 m. spalio 12 d.
Kol ekipažo vadė bando išsiderėti iš dabartinio Šv.Jurgio parapijos
klebono interviu, dairausi po salę. Pirmą kartą matau tą garsųjį
bingo, dėl kurio tiek iečių Lietuvos Seime buvo sulaužyta. Vieni
krikščionys demokratai keikė azartinius žaidimus, kokiu laikomas
ir bingo, o dr. K.Bobelis tik juokėsi: ką jūs, bingo žaidžia Amerikos
parapijose! Štai ir aš kitą kartą galėsiu paliudyti, kad Pensilvanijos
katalikų parapijose (ir dar lietuviškose) žaidžiamas bingo.
Taigi čia tas pats mano vaikystės loto! Sėdėdavome vakarais, kada
galėdavome pagauti tėvą, visi trys vaikai, pasikloję lenteles:
vienas traukdavo iš maišelio medinius kauliukus, panašius į mažas
statinaites su skaičiais, ir šaukdavo jo numerį. Kas pirmas užklodavo
savo lenteles, tas būdavo laimėtojas. Labai įdomus buvo žaidimas
ir malonūs prisiminti tie vakarai su tėvu. Tikriausiai ir čia
taip žaidžiama, tik mes, žinoma, nežaisdavom iš pinigų. O tą vakarą
Šenadoriuje buvo skelbiamas 1000 dolerių laimėjimas. Dėl jo, žinoma,
verta buvo susirinkti damoms (buvo ir vienas kitas pagyvenęs ponas:
kai kurios močiutės buvo atsivedusios tabako dūmų smoge aprūkyti
savo vaikaičius).
Ką čia dar užfiksavus, kad Lietuvoje galėčiau papasakoti? Štai
viename kampe stovi lietuviška trispalvė, kitame Jungtinių Amerikos
Valstijų vėliava. Mano bendrakeleivėms kyla abejonių, ar čia,
po ta dūmų uždanga, tinka vėliavos ir ar labai jau moralu, kad
ir geram tikslui, bažnyčioje rengti azartinius žaidimus, bet aš
ne tokia griežta stengiuosi suprasti amerikiečio klebono intencijas.
Oho! Išlaikyti tokią katedrą reikia didelių pinigų! Užtat ji net
šviečia! Didingai atrodo šviesiai pilko, labai gražaus akmens
milžiniška Šv.Jurgio lietuvių bažnyčia. Žinoma, jeigu tam žaidimui
nevadovautų klebonas, žaidėjų būtų mažiau. Nieko nepadarysi, biznis
yra biznis. Tikrai sunkus klausimas, kas geriau: ar parapiją uždaryti,
kaip jau daugeliui atsitiko, ar gelbėti žaidžiant bingo
Gerai,
galvoju, kad man tokių uždavinių nereikia spręsti. Taip pat džiaugiausi
Lietuvoje, kad nebuvau Seimo narė ir man nereikėjo balsuoti: leisti
azartinius žaidimus Lietuvoje ar uždrausti.
Tuščioje gatvėje pro mus vikriai šmurkštelėjo ilgas seniokas su
lazdele ir trispalvės spalvomis nudažyta vasarine sportine kepuraite.
Kur jau mes neužkalbinsime Šenadoriuje žmogaus su trispalve! Tik,
bėda, prašalaitis labai skuba (čia pat pranyksta bingo salės duryse),
ir mes nesužinome, ar ta jo kepuraitė atsitiktinai atsidūrė ant
galvos, ar jis taip demonstruoja savo lietuvišką kilmę.
Gerardville angliakasių miestelyje klebono jau buvo nebepatogu
ir ieškoti, vėlu, o ir bažnyčios nuotraukos išėjo šiaip sau
medžiai ant sienų, gatvių grindinio metė tokius ilgus šešėlius,
kad vaizdas atrodo murzinas. Ir šis miestelis nežydėjo, bet Šv.Vincento
Pauliečio bažnyčia (statyta 1907 metais) atrodė švari ir rūpestingai
prižiūrėta. Keistas dalykas miesteliai atrodo skurdžiai, o bažnyčios
turtingos. Ir JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkė Birutė
Jasaitienė sako, kad jos vaikų komitetų rėmėjai iš Pensilvanijos
yra dosnūs.
Valandą pavažiavus už Gerardville, pasikeitė peizažas: pašviesėjo
pakelės uolos. Vadinasi, baigėsi anglingų uolienų rajonas. Mums,
JAV LB Kultūros tarybos ekspedicijos Lietuvių pėdsakais Amerikoje
dalyvėms, šios vietovės staiga pasidarė nebeįdomios.
Audronė V.ŠKIUDAITĖ
© 2003 "XXI amžius"