Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Širdies sopuliu ir viltimi pasidalijęs
Poeto ir patrioto Jono Aisčio mirties 30-osioms metinėms

Poeto šeima Vašingtone

Jau pirmoje savo knygoje Jonas Aistis-Jonas Aleksandriškis, iki 1940 metų Kossu-Aleksandravičius, vėliau Kuosa-Aleksandriškis, o nuo 1952 metų Aistis, kurio vardu amžinai įėjo į lietuvių literatūros istoriją, rašė:

O jūs, melsvi šilai, o nykios platumos!
Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis…

Amžininkai prisimena, kad pavardę Aistis jis pamėgo dar prieškario metais, paveiktas kito lietuvių poeto Kazio Binkio, labai nekentusio vokiečių, idėjų. Mat K.Binkis negalėjo pakęsti vokiečių mokslininkų sugalvoto baltų vardo ir sakydavo, kad jokių baltų nėra, o tiktai aisčiai, ir kitaip būti negali. Pasak K.Binkio, pasaulyje tegali būti tiktai aisčiai, o Lietuvos geopolitika turi remtis ne kažkokia Baltijos sąjunga, bet vadintis Aistija. Kaip rašė buvęs poeto bičiulis, taip pat literatas, literatūros kritikas ir publicistas Bronys Raila, nuo tų laikų poetui ir įstrigo aistybės idėja. Jo poeziją ir raštus mėgstanti visuomenė iš karto priėmė tą pasirinkimą, bemaž visai pamiršusi ir Aleksandriškį, ir Aleksandravičių, ir Kossu, ir Kuosą…
J.Aistis, kalvio sūnus, gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse (Kauno r.). Kilęs iš neturtingos šeimos, kaip rašė poeto biografai, daug metų, beveik iki atvykimo į Ameriką, buvo visiškas proletaras, Lietuvoje – neaukštos kategorijos valdininkėlis – registratorius Žemės banke, vėliau, 1936 metais, gavęs valstybinę stipendiją, išvyko literatūros studijų į Prancūzijos Grenoblio universitetą. Labai puikiai išmanė prancūzų literatūrą, o ypač poeziją. Tad be vargo gavo darbo JAV Kongreso bibliotekoje. Poetas buvo ir publicistas, kuriam labai rūpėjo tautos bei tautinės politikos, moralės reikalai. Pabrėžtinai pasisakė už tradicinius maironiškus ir vaižgantiškus principus, katalikiškus lietuvių kultūros pagrindus, tautines vertybes. Tačiau poezija buvo ir liko pagrindinis, bemaž šventas J.Aisčio pašaukimas. Jis iš karto buvo pripažintas tikru Lietuvos poetu ir labai teigiamai įvertintas su pačiu pirmuoju savo „Eilėraščių“ rinkiniu. Tai pripažino net K.Binkis ir kiti keturvėjininkai, kurie stengėsi suniekinti krikščioniškąją ir patriotinę maironišką lietuvių poeziją, kaip atgyvenusią. Taigi K.Binkis gyrė J.Aisčio poezijos subtilumą, lyrizmą, intymumą pažymėdamas, kad J.Aisčio poezijoje girdimas ne dūdų orkestras, o subtilus smuiko grojimas. Jau minėtas B.Raila rašė, kad J.Aistis pirmasis mūsų literatūroje surado tobuliausios asmeniškosios poezijos estetines gelmes, ligi šiol nebūtas mūsų lyrikoje, nelengvai pasiekiamas, dar sunkiau pralenkiamas, jeigu išvis kam tatai pavyktų.
Viename eilėraštyje, rašytame jau Amerikoje 1947 metais, J.Aistis toli nuo Lietuvos graudžiai išgyveno dėl tėvynės likimo, sielojosi, jog gal daug kas galėjo būti padaryta narsiau, protingiau, garbingiau:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai…

Jau prieš mirtį J.Aistis paskelbė savo „Elegijų“rinkinį, kuriame, be eilėraščių, yra labai įdomių poeto minčių apie tautą, būsimąją Lietuvą, filosofiją ir politiką. Taip pat labai įdomūs samprotavimai apie Lietuvos ateitį, apie tautos išlikimą sovietinės okupacijos sąlygomis. Štai ką jis rašė „Elegijose“: „Jeigu manęs kas paklaustų, kaip geriau: ar kad okupantas vienas Lietuvą valdytų ir engtų, ar kad per maskolbernius, tai aš asmeniškai, net žinodamas, kad savas šuo visada skaudžiau kanda, nė nemirktelėjęs apsistočiau prie antrojo atvejo, manydamas, jog antruoju atveju yra šansų į parsidavėlių tarpą įsimaišyti ir doriems lietuviams, yra šansų, kad parsidavėlis gali pakeisti savo nuomonę, žodžiu, antruoju atveju yra daugiau šansų ir galimybių. Tuo tarpu kai pirmuoju atveju tų šansų visai nebūtų, o lošiant visada geriau turėti šansų, negu jų visai neturėti“. J.Aistis „Elegijose“ nubrėžė ir uždavinius okupacijos laikotarpiu. Jo žodžiais tariant, „tauta pirmiausia turi atgauti savo taurumą, kilnumą ir vertę. Tauta niekada nežus, turėdama tas savybes. Manau, kad Stalinas su Hitleriu nesugrįš, ir tautai fiziškai žūti pavojus jau praėjęs. Ji gali žūti nuo korupcijos, nuo niekšėjimo, nuo tarpusavio kivirčų“. Pasakyta tarytum šiandien.
J.Aisčiui mirus 1973 m. birželio 13 d. Vašingtone, komunistiniame KGB finansuotame Amerikos lietuvių laikraštyje „Laisvė“ buvo išspausdintas vieno tuomečių literatūros istorijos „žinovų“ Broniaus Raguočio lyg ir nekrologas poetui. Jame B.Raguotis postringauja apie „poeto tragediją“, „atitrūkimą nuo liaudies“ ir pan. Tai tradiciniai vietinių kolaborantų teiginiai apie iškiliausius išeivijos rašytojus ir poetus. Ypač neapkentė poeto užsienio lietuvių inteligentijos „kuratorius“, KGB padalinio „Tėviškės“ draugijos veikėjas Vytautas Kazakevičius, kuriam buvo patikėta niekinti ir šmeižti išeivijos kultūrininkus. Pasak V.Kazakevičiaus, dabar, atrodo, redaguojančiam bolševikinę „Opoziciją“, J.Aistis tapo nacionalistinių idėjų propaguotoju, „įklimpo politikuotojo baloje“, „palaidojo savo kūrybinę galią“ ir t.t. Dar daugiau, V.Kazakevičius dėstė, jog kaip poetas Aistis jau seniai miręs.
Lietuvos maskolberniai, anot J.Aisčio, tiesiog negalėjo pakęsti išeivijoje atsidūrusių labai talentingų Lietuvos žmonių. J.Aistis nebuvo išimtis. Komunistai jam negalėjo atleisti dar vieno dalyko. J.Aistis redagavo ir parašė įžangą Lietuvos laisvės pogrindžio antologijai, skirtai „buržuazinių ir nacionalistinių banditų“ kūrybai (anot V.Kazakevičiaus). Antologijoje buvo surinktos Lietuvos partizanų dainos, eilėraščiai ir kita kūryba, kuriuos J.Aisčiui parūpino jo gimnazijos laikų draugas profesorius Stasys Žymantas.
Todėl ne J.Aistis buvo „atitrūkęs nuo liaudies“. Tai padarė „sovietų“ Lietuvos prisitaikėliai, pataikūnai, A.Sniečkaus, H.Zimano ir J.Paleckio garbintojai, faktiškai tapę lietuvių tautos parazitais ir sąmonės nuodytojais. Tai ne J.Aistis, B.Brazdžionis ir kiti iškiliausi lietuvių poetai nutraukė ryšius su tauta, o tokie „liaudies poetai“ kaip V.Reimeris, A.Venclova, J.Paleckis ir panašūs, užnuodiję tautą ir nutraukę savo ryšius su ja. Ir vargu ar bus įmanoma kada nors užgydyti tas žaizdas, kurias šie atskalūnai ir kolaborantai padarė lietuvių tautai.
J.Aistis, lyrikas ir patriotas, visada išliks tautos atmintyje. Argi galėjo žmogus „nutraukti ryšius su liaudimi“, visą gyvenimą, visomis įmanomomis išgalėmis kovojęs už jos laisvę ir išlikimą bei parašęs tokias geliančias ir kankinančias eilutes apie savo numylėtą Lietuvą:

Iš miglų, iš pasakų, iš senų senų legendų
Tavo laimės poringę pinu
Tau, žinau, varge nūnai ir ūkanoj paskendęs
Laukt pabosta giedresnių dienų.
Gal kartais per žiaurus tau rodžiausi?
Gal žodžiu užgavau? Gal intariau?
Bet tu viena paliksi mano žodžiuose
Su kvepiančiais laukais ir gintarais.

Arba:

Ak, Viešpatie, tai vėliakos
Mes įtikėjom rytdiena!
O kraujo pilnas kielikas.
O sopulio širdis pilna!

Užpraėjusį sekmadienį Rumšiškėse buvo paminėtos J.Aisčio mirties 30-osios metinės. Buvo aukojamos šv.Mišios, laivu nuplaukta į poeto gimtinės vietą Kampiškes, palaidotas Kauno „jūros“ dugne.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"