Širdies
sopuliu ir viltimi pasidalijęs
Poeto ir patrioto Jono Aisčio mirties 30-osioms
metinėms
|
Poeto šeima Vašingtone |
Jau pirmoje savo knygoje Jonas
Aistis-Jonas Aleksandriškis, iki 1940 metų Kossu-Aleksandravičius,
vėliau Kuosa-Aleksandriškis, o nuo 1952 metų Aistis, kurio vardu
amžinai įėjo į lietuvių literatūros istoriją, rašė:
O jūs, melsvi šilai, o nykios
platumos!
Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis
Amžininkai prisimena, kad pavardę
Aistis jis pamėgo dar prieškario metais, paveiktas kito lietuvių
poeto Kazio Binkio, labai nekentusio vokiečių, idėjų. Mat K.Binkis
negalėjo pakęsti vokiečių mokslininkų sugalvoto baltų vardo ir
sakydavo, kad jokių baltų nėra, o tiktai aisčiai, ir kitaip būti
negali. Pasak K.Binkio, pasaulyje tegali būti tiktai aisčiai,
o Lietuvos geopolitika turi remtis ne kažkokia Baltijos sąjunga,
bet vadintis Aistija. Kaip rašė buvęs poeto bičiulis, taip pat
literatas, literatūros kritikas ir publicistas Bronys Raila, nuo
tų laikų poetui ir įstrigo aistybės idėja. Jo poeziją ir raštus
mėgstanti visuomenė iš karto priėmė tą pasirinkimą, bemaž visai
pamiršusi ir Aleksandriškį, ir Aleksandravičių, ir Kossu, ir Kuosą