Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kazys Pakštas – žymus geografas, neišgirstas pranašas

Kazys Pakštas, rytų aukštaitis, gimė 1893 m. birželio 29 d. Alinaukos vienkiemyje (Utenos aps., Užpalių vls.). Jo tėvas buvo nenuorama parapijos keliautojas, J. Tumo-Vaižganto krikšto tėvas. Vienu metu nuomojo nusigyvenusio dvarininko palivarką Alinaukoje, o 1903 metais persikėlė į Užpalius ir pradėjo verstis dailidės amatu. Geografo tėvas su dviem žmonomis susilaukė septyniolikos vaikų. K. Pakšto dvasiniam brendimui didelį poveikį turėjo vaikystėje girdėti tėvų ir kaimynų pokalbiai apie baudžiavos vergystę, 1863 metų sukilimą bei kruviną jo nuslopinimą ir lietuvių teisių suvaržymus, Kražių skerdynes. Visa tai pasiekė jaunojo K. Pakšto sielos gelmes. Todėl vos dvylikos metų “revoliucionierius” dalyvavo 1905 metų įvykiuose: platino spaudą, su kitais maištininkais sudaužė Užpalių monopolį ir kt.
Pirmąsias mokslo žinias K. Pakštas gavo dvejus metus lankydamas slaptą lietuvių mokyklą, vėliau – valdišką Užpalių mokyklą. Jis mokėsi pas įvairius “švedus” ir “Saulės” draugijos kursuose Kaune. 1912 metais, Peterburge išlaikęs šešių klasių egzaminus, įstojo į Kauno kunigų seminariją, kur pasižymėjo uoliu mokymusi, intelektualiu smalsumu. Tačiau 1913-aisiais jis nusivilko klieriko sutaną. Pasak J.Ereto, nors klierikas buvo susižavėjęs Kristaus idėja, tačiau nelabai aukštai vertino Bažnyčios institucijas su hierarchiniais laipsniais ir titulais, dvasią varžė administracija, jautėsi suspaustas. Tačiau visam gyvenimui liko aktyvus krikščionis. Trumpai padirbėjęs vaistinėse Jiezne, Birštone, S. Banaičio spaustuvėje, paragavęs ir sielininko duonos, 1914-aisiais iškeliavo laimės ieškoti į JAV. Atsidūrė gyvulių skerdyklų mieste Čikagoje. Duonai pelnėsi platindamas “Draugą”, vėliau redaguodamas laikraštį “Tikyba ir dora”, žavėjosi M. Yčo asmenybe, rengėsi tapti politiku, mokslams užsidirbdamas fermerių ūkiuose.
1915-aisiais K.Pakštas įstojo į Valparaiso universitetą, nes jame studijos kainavo pigiausiai, buvo sudaromos sąlygos užsidirbti. Todėl 1905-1925 metais tame universitete studijavo apie 1000 lietuvių. Vėliau jis perėjo į Fordhamo universiteto Sociologijos fakultetą, kurį baigė 1918 metais. Nesitenkindamas tuo, K.Pakštas įstojo į Friburgo universitetą, kur keturis semestrus studijavo ekonomiką, po to pasirinko geografiją. 1923 metais baigė šias studijas ir jam buvo suteiktas daktaro laipsnis (už darbą apie Lietuvos klimatą). Iš Šveicarijos K. Pakštas vėl nukeliavo į JAV ir ten redaktoriavo (1923-1925 m.).
Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto kviečiamas 1925 metų rudenį K. Pakštas parvyko į Lietuvą dėstyti geografijos, ėjo docento pareigas. Apie 1927–1930 metus jis vadovavo Tarptautiniam bankui, priklausiusiam JAV lietuviams. Beje, iki šiol šis K. Pakšto biografijos faktas nežinomas rašiusiems apie jį. Prisimenant jo dinamiškumą, turėtus du aukštojo mokslo diplomus, tarp jų sociologijos (ekonomikos), bankininko profesijos išmėginimas neturėtų stebinti.
1931-aisiais jis perėjo į Gamtos–matematikos fakultetą, buvo išrinktas Geografijos katedros vedėju. Nuo tada atsidėjo geografijai. Mokslo interesais daug keliavo, aplankė Braziliją (1927 m.), apkeliavo Afriką, skersai išilgai išmaišė pietinę jos dalį (1930 –1931 m.), lankėsi Palestinoje, SSRS (1933 m.), beveik visose Europos šalyse. 1928–1931 metais K.Pakštas kas antrą savaitgalį važinėjo į Rygą skaityti geografijos paskaitų tenykščiame universitete.
Intensyviai dirbo mokslinį darbą: nustatė Lietuvos klimatines juostas, pradėjo sistemingus ežerų tyrimus. Vėliau K. Pakštas nuo fizinės geografijos pasuko į politinę geografiją, o emigracijoje susidomėjo istorine geografija, t.y. naujas integrale geografijos šakas. Profesorius vieną po kitos publikavo monografijas, studijas: “Baltijos respublikų politinė geografija” (ją išvertė ir išleido latviai bei lenkai), “Angolos klimatas”, “Baltijos jūra”, “Aplink Afriką”, “Abisinija”, “Afrikos regioninė geografija”, “Lietuvos ribų problema” ir kt.
Taip pat nepamirštinos geografo kartu su P.Karveliu ir kt. pastangos (1931 m.) įkurti Lietuvos katalikų universitetą. K.Pakštas buvo šio universiteto steigimo komiteto nariu, rengė mokymo planus, projektavo struktūrą. Deja, dėl valdžios kliūčių 1932 metais planuotas universiteto atidarymas neįvyko.
K.Pakštas išgarsėjo kaip naujų, originalių idėjų ir sumanymų autorius. Pagrindinė jo idėja – Lietuvos gelbėjimas dinamiška kultūrine veikla. Suvokdamas Lietuvos geopolitinės padėties pavojingumą, jau 1928 metais (per pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejų) K. Pakštas paleido žaibą – “Ar mūsų Nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?” Todėl iškėlė būtinumą susirūpinti kultūrinio tautos gyvenimo plėtra, pasirengimu eventualiems tautos gyvastingumo pavojams. Jis vadovavosi prielaida: kuo tauta kultūringesnė, tuo jai mažesnis pavojus būti pavergtai ar net sunaikintai. Jis iškėlė pašaipiai vertintą ir vertinamą “atsarginės Lietuvos” idėją, t.y. planingai kolonizuoti Angolą (vėliau Hondūrą). Tiesa, ši jo idėja rado atgarsį tarp Pirmojo pasaulinio lietuvių kongreso dalyvių. Kongresas net priėmė specialią rezoliuciją, kurioje buvo siūloma neatidėliotinai pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Tik teorinio valdžios viršūnių pritarimo susilaukė K.Pakšto raginimas 1939 metais rengtis Lietuvos okupacijai, perkeliant į užsienį aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes ir kt. Nelaimės pranašas buvo siuntinėjamas nuo Ainošiaus pas Kaipošių: premjeras J.Černius pasiuntė pas finansų ministrą J.Sutkų, tas – pas departamento direktorių M. Lipčių. Nieko jis nepešė ir pas J.Paknį. Šis, tik garsiai nusijuokęs, leido suprasti, kad nediskutuos tuo klausimu. Nieko geresnio ir konkretesnio neišgirdo ir Prezidentūroje, tik sekretorius P.Bielskus pasišaipė: “Negąsdink taip smarkiai mūsų! Atrodo, daug atneši nereikalingo bailumo!” K.Pakštas su skausmu pagalvojo: “Užliūliuota ramybė, šventa Lietuva!”
Nepakankamai valdžios viršūnės įsiklausė ir į K.Pakšto dar 1922 metais iškeltą Lietuvos sujūrinimo šūkį: „Veidu į jūrą!“ Jis siekė pakeisti tradicinį mūsų tautos orientavimąsi į Rytus, siūlė kurti prekybos laivyną, tikėjo Baltijos pajūrio, kaip būsimo civilizacijos centro, ateitimi. Tiesa, jo siūlymas Lietuvos sostinę perkelti į Klaipėdą buvo itin rizikingas.
1939 metais K.Pakštas grįžo į JAV, Kalifornijos universitete dėstė Vidurio Europos politinę geografiją. 1941 metais Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir iki 1943-iųjų vidurio jam vadovavo. Vėliau jis dėstytojavo įvairiose JAV mokyklose, 1954-1957 metais dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose moksliniuose ir politiniuose kongresuose, daug rašė į lietuvišką spaudą.
K.Pakšto gyvenime svarbią vietą užėmė jį nuo vaikystės dominusi visuomeninė bei kultūrinė veikla. Jaunystėje jis įstojo į slaptą ateitininkų kuopą, atvykęs į JAV organizavo vyčius, įsteigė lituanistikos kursus, buvo jų vedėjas.
1916–1918 metais dirbo Tautos fondo generaliniu sekretoriumi, juo būdamas, prakalbomis, straipsniais daug prisidėjo renkant aukas Lietuvos reikalams. Grįžęs į Lietuvą buvo išrinktas Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus pirmininku, 1926–1930 metais įėjo į jos CK, 1930–1940-aisiais buvo Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas. 1926 metais išrinktas Lietuvos katalikų mokslo akademijos nariu. 1934 metais jis suorganizavo Lietuvos geografų draugiją ir iki 1940-ųjų buvo jos pirmininkas. 1933–1939 metais K.Pakštas vadovavo Lietuvių-švedų draugijai, 1934–1939-aisiais buvo Lietuvių-amerikiečių draugijos vicepirmininkas, priklausė Lietuvių-prancūzų bei Lietuvių-šveicarų draugijoms. Pasižymėjo ir kaip vienas aktyviausių įvairių visuomeninių organizacijų steigėjų, dalyvavo steigiant Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komitetą, “Romuvos” draugiją ir kt. Ne vienai jų K. Pakštas vadovavo. Antai jis buvo Lietuvos vakarų sąjungos centro vykdomojo komiteto pirmininkas, Lietuvos katalikų universiteto steigimo komiteto vicepirmininkas, “Romuvos” draugijos valdybos narys. Priklausė Kauno Rotary klubui. Svarbią misiją atliko K.Pakšto vadovaujama Lietuvos vakarų sąjunga. Ji rūpinosi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žmonių kultūrinių ryšių stiprinimu, lietuvių jūrinių tradicijų puoselėjimu (organizavo poezijos apie Lietuvos vakarus, jūrą konkursus), Klaipėdos krašto išvadavimo minėjimais.
1951-aisiais jis įkūrė Centrinės Europos federalinį klubą, iki 1955 metų jam pirmininkavo, 1950-aisiais išrinktas Centrinės Europos krikščionių demokratų unijos vicepirmininku ir juo buvo iki 1959 metų. K.Pakštas 1950–1957 metais įėjo į Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos CK. Kaip rašo J.Brazaitis, jis po karo buvo didelis pesimistas dėl greitos egzilio pabaigos, t.y. Lietuvos išlaisvėjimo, mokė netikėti didžiosiomis valstybėmis, o patiems virsti didele jėga. Tuo tikslu vietoje siūlymo 1934 metais surengti Baltoskandijos konferenciją iškėlė Vidurio Europos valstybių federacijos idėją.
K.Pakštas buvo apdovanotas švedų Andree medaliu, Švedijos karaliaus Vazos ir Latvijos Trijų žvaigždžių ordinais. Neįvertino tik savoji valdžia. Gal dėl to, kad, pasak J.Ereto, K.Pakštas priešinosi autoritariniam dešiniųjų režimui ir diktatūrai iš kairės. Tikrovišką K.Pakšto charakteristiką ateinančioms kartoms paliko J.Brazaitis. Vaizdžią ir menišką bei ilgoką citatą norisi pateikti beveik visą. Taigi J. Brazaitis rašė: “Jis gavo savo charakteriui tai, ką aukštaitis turi aukštaitiška: spontanišką, intuityvinį pažinimą, nujautimą, kuris pralenkia protinį pažinimą; didelį sugebėjimą įsivaizduoti – ypatybę, labai reikalingą mokslinei, meninei ir visuomeninei kūrybai. Jis paveldėjo jausminį ir dinaminį reagavimo būdą, kuris neleidžia pro dalykus abejingai praeiti (...). Jis paveldėjo išraiškai matymą ir kalbėjimą vaizdais, šūkiais, sentencijomis”. Dar pridurtina, kad K.Pakštas buvo užsitraukęs lietuvių komunistų nemalonę už tai, kad tarp JAV emigrantų paskleidė informaciją apie bolševikų represijas Lietuvoje. Dėl to R.Mizara jį vadino aršiu darbininkų judėjimo priešu.
K.Pakštas mirė 1960 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje. Jis savo žinias ir energiją paskyrė geografijos mokslui, tapdamas profesionalios geografijos Lietuvoje pradininku, vienu tautos dvasinių vadų.

Dr. Vladas TERLECKAS

© 2003 "XXI amžius"