Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kokia graži tauta, kai ji siekia laisvės…
Konferencija, skirta Lietuvos ir Kauno Sąjūdžio įkūrimo 15 metų sukakčiai

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: „Sąjūdis nuvedė į tikros laisvės kelią, nors jo pabaigos dar nematyti“

Sąjūdžio bendražygiai Algirdas Patackas ir Vytautas Landsbergis

Vilius Bražėnas: „Sąjūdis yra gyvas ir Sąjūdžio dvasia dar sklinda Lietuvoje“

Sąjūdžio metraštininkas Leonas Glinskis videofilme parodė istorinius kadrus Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Kauno filharmonijoje birželio 7 dieną (tuoj po Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 15–mečio paminėjimo Vilniuje) įvyko analogiška konferencija Kauno sąjūdžio įkūrimo datai – birželio 10 d. paminėti, pasidalyti mintimis apie nuveiktus darbus, susitikti su kolegomis, bendraminčiais ir bičiuliais.
Scenoje – didelis trikampis Sąjūdžio ženklas. Buvo įneštos Lietuvos, Kauno miesto ir Sąjūdžio vėliavos. Salėje matėme jau žilagalvių profesorių,inžinierių, mokytojų ir darbininkų. Toks įvairiapusis, įvairialypis buvo Sąjūdis.
Konferencija prasidėjo sugiedotu Lietuvos himnu. Invokacijos metu Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius dėkojo Dievui, kad Sąjūdis netapo tik “perestroika“, totalitarinės sistemos papudravimu, bet nuvedė į tikros laisvės kelią, ilgą ir skausmingą, nors jo pabaigos dar nematyti. Dabar kasdien mąstome apie gyvenimą Europos tautų šeimoje, todėl kai kam atrodo, kad Sąjūdį jau laikas užmiršti.
Tai netiesa. Sąjūdis savo darbo dar neužbaigė, nes mes dar nesame visiškai laisvi. Atgavome nepriklausomybę, atsikratėme svetimos kariuomenės, mūsų sienas saugo Lietuvos vaikai, vieningai pasisakėme už glaudžius ryšius su Europos šalimis, tačiau daugelio širdyse laisvė dar nesubrendo ir neatnešė vaisių, sakė arkivyskupas. Turime su širdgėla pripažinti, kad per penkiolika metų ne tik ėjome laisvės keliu, bet kasdien tas kelias buvo ardomas ir naikinamas. Tai vyksta iki šiol. Gal per daug dėmesio skyrėme išorės pavojams, nors tas dėmesys buvo labai reikalingas, ir per mažai mąstėme, jog LAISVĘ galima laidoti ir laisvoje Lietuvoje. Ji laidojama nesirūpinant šeimomis, jaunimo dėmesį nukreipiant į nekontroliuojamą seksą, per mažai rūpinantis silpniausių žmonių reikalais, tęsė savo mintis arkivyskupas S. Tamkevičius. Reikia naujo sąjūdžio, kuris uždegtų žalią šviesą tikrai laisvei, bet ne anarchijai, kuris nepakeltų rankos atidaryti vartus į platų kelią tik alui, palaidumui ir visokios rūšies moraliniams iškrypimams.
„Lietuva yra per maža šalis, kad būtų galima eksperimentuoti jos likimu, kaip tai buvo daroma per visus nepriklausomybės metus!
Viešpatie, susirinkome pasidžiaugti laisve, dar kartą mintyse pereiti tą kelią, į kurį mūsų akis nukreipė maloningoji Tavo Apvaizda!
Leisk, Viešpatie, būti budriems ir ne tik apginti Sąjūdžio iškovojimus, bet ir subrandinti savo širdyse laukiamus tikros laisvės vaisius! Uždek mūsų širdyse neužgesinamą troškimą kasdien iš naujo kurti gėrį savo širdyse ir padėti šitam gėriui augti kituose, prašome Tave, kuris gyveni ir viešpatauji per amžius!“ - baigė maldą arkivyskupas.
Susirinkusius žmones pasveikino Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius, sakydamas, kad Kauno skyriaus veikla buvo ženkli ir reikalinga.
Kauniečius pagerbė įžymus publicistas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Vilius Bražėnas, kreipdamasis į konferencijos dalyvius, pasakė:„Šis renginys Kaune rodo, kad Sąjūdis yra gyvas ir Sąjūdžio dvasia dar sklinda Lietuvoje. Jis gali išjudinti tautą naujam tautiniam ir valstybiniam prisikėlimui.
Sąjūdžio iškėlimą ir laisvės triumfą stebėjau su užsienio tautiečiais iš Floridos (JAV). Tada Sąjūdžiu didžiavosi ne tik užsienio tautiečiai, bet ir svetimšaliai laisvės kovotojai. Didžiuojuosi jumis, Sąjūdžio dalyviai, ir šiandien Sąjūdžio dvasia sukėlė riaušes kai kurių Sąjūdžio kompartiečių širdyse, ir Kremlius tuomet prarado Persitvarkymo kontrolę. Tad nacionalizmas, tautos savigarba, tautos meilė tebėra su mumis ir dabar, einant į Europos Sąjungą“.
Konferencijos dalyviai turėjo galimybę pamatyti save bemaž 15 metų jaunesnius dailininko, skulptoriaus, Sąjūdžio metraštininko Leono Glinskio videofilme, kuris chronologine tvarka parodė istorinius kadrus. Ypač brangūs kadrai iš 1989 m. vasario 16-osios minėjimo Kauno muzikiniame teatre, kuriame Lietuvos Sąjūdis priėmė istorinę deklaraciją.
Šis filmas turėtų būti parodytas per Lietuvos nacionalinę televiziją. Deja, tokiam filmui vietos nėra.
Audringais plojimais sutiktas profesorius Vytautas Landsbergis išsakė savo mintis apie Sąjūdžio nueitą kelią:„Kiekvieno sąjūdiečio širdyje buvo priesaika. Tai kilnu. Tos priesaikos laikomasi įvairiai. Jei ir toliau tiek žmonių būtų tokie tvirti, besilaikantys tos širdžių priesaikos, Lietuva būtų geresnė negu šiandien.
Istorikai vengia naujosios istorijos – atkurtosios Lietuvos istorijos. Studentams dar neseniai sakydavome apie laikotarpį: po Kovo 11-osios istorijos iš vis dar nėra – tik politika. Matyt, labai svarbi mūsų naujausioji istorija, kad net prieigos į ją politizuojamos, linijos nutrinamos. Tikrai nepatariama vertinti veiksmų ir veikėjų, nes kai kurie ir dabar valdžioje, ir jie norėtų matyti istoriją patogesnę sau.
Vis dėlto penkiolikos metų nuotolis paskatino daugelį vertinti nebe vakarykščius, o bent jau to laikotarpio įvykius plačioje istorinėje panoramoje. Sąjūdis turėjo būti, kilo nesulaikomai. Pakilęs Sąjūdis tarė - atiduok valstybę! Galijotas atsigręžė tyčiodamasis, pakėlė kruviną kardą ir suklupo. Jo paties galva nuriedėjo į šiukšlyną. Ir štai po penkiolikos metų Sąjūdis gyvas mūsų atmintyje ir sąmonėje, tęsiantis veiklą, apsidairęs nusibraukia prakaitą ir sako: „Padaryta! Yra valstybė!“
Ne visai gera, dar ligota, žaizdota mūsų valstybė, daugybės parazitų apsėsta, tačiau ji tvarkosi, sveiksta. Ji yra ir bus. Štai kodėl Sąjūdžio dabartinę sukaktį, ne itin apvalią, lydi ypatingas džiaugsmas atliktu darbu ir tikėjimas brėkštančiais geresniais laikais.
Nepriklausomybė ir saugi nepriklausomybė. Visi buvome jauni, viskas buvo įmanoma. Jautėmės broliai ir seserys! Turbūt iš tikrųjų laimino Apvaizda. Štai svarbiausias Sąjūdžio turinys, kurio neaprašys kartu nepergyvenę arba jau pamiršę istorikai. Prisiminkime istorinius faktus.
Bemaž prieš 200 metų, kai carų aneksuotoje Lietuvoje ėmė kilti pirmasis Žemaičių bajorų sąjūdis, atsirėmęs į slaunų Vilniaus universitetą, turėjo kilti vis nauji sąjūdžiai. Dabartinis Sąjūdis žinojo, kad yra ne vienas. Ilgametį šventą darbą ne dėl savęs, dar prieš Sąjūdį dirbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai, platintojai.
Lietuva turėjo pamokančių pavyzdžių – “Prahos pavasaris“, Lenkijos “Solidarumas”. Į Lietuvos Sąjūdį kiti žiūrėjo kaip į pavyzdį, būtent demokratijos trokštantys judėjimai sovietinėse respublikose. Moralinio atsinaujinimo, dorovinio ir kultūrinio atgimimo programa dar neįvykdyta.
Kodėl leidome nusilpti Sąjūdžiui? Viena vertus, daug jėgų Sąjūdis atidavė kuriamai daugiapartinei parlamentinei demokratijai. Buvome įsitikinę, kad tai labai svarbu. Ir tai buvo svarbu, tačiau jėgų ėmė stigti. Kita vertus, žmogaus teisių apsauga ir atkūrimas iškėlė neteisėtai atimto turto grąžinimą bei pasidalijimo valdiško turto klausimus. Ir tuomet gražusis brolybės balsas ėmė tilti“, – teigė prof. V.Landsbergis.
Sąjūdis nebešaukė savo Seimų, o perdavė savo valstybės Seimui svarbiausiąją veiklą – įstatymų, nuostatų brandinimą į uždarus Seimo kabinetus, kur verda grupių interesai ir tvarkosi interesų grupės.
„Mes gyvename, deja, tam tikrą dezintegracijos laikotarpį – visuomenės dezintegracijos. Tuo pačiu lengvai atgimstančios, sugrįžtančios resovietizacijos. Per sąmonę, per papročius, ypač valdininkijų, per įstatymų vykdymų ydas ir nesugebėjimą. Būtent stoką gebėjimų, ką mums taip įsakmiai primena Europos Sąjunga, – sakė prelegentas. –Yra Sąjūdžio reikmė ir Sąjūdžio baimė, nes kuo labiau jaučiama Sąjūdžio reikmė, tuo atviriau pasireiškia Sąjūdžio baimė. Kodėl dar yra Sąjūdis, kodėl jis nelikviduojamas? Ko jam čia būti? Jeigu jis vėl pradės veikti, geriau kad to nebūtų. Sąjūdžio reikmė nepaprastai didelė. Tik ar ji paskatins žmones veikti? Ta reikmė - tai solidarumas, talka vardan bendro gėrio…“
Lietuvos Sąjūdis labiausiai prisidėjo prie sovietų imperijos griūties. Ne veltui daromos pastangos sumenkinti, apdergti Sąjūdžio veiklą.
V.Landsbergis užsiminė ir apie tomis dienomis vykusią Sąjūdžio juodinimo kampaniją. Antai „Žinių radijas“ birželio 3 dienos rytą niekino Sąjūdį. Atseit vadai padarė nepaprastų nusikaltimų, apie kuriuos anksčiau buvę nepatogu kalbėti, o dabar tokio purvo į žmonių smegenis galima įšvirkšti. O vakare per visuomeninę televiziją laidoje “Pinigų karta” kažkas iš kažko girdėjęs, ką ten, Sąjūdyje, su pinigais darė. Verslininkai susikrovė pinigų iš vėliavėlių, ženkliukų. Buvo didžiulė paklausa. Juk pilietinė, politinė nauda iš to visko akivaizdi. Ir negaila, kad jie pasipelnė, bet tai dienai specialiai primenant porą pavardžių, kurie buvo Sąjūdžio vadovybėje - tai planingas darbas. Štai turime kažkokią tikrovę, rūpestį ir baimę, kad tas Sąjūdis dar pavojingas. Ko gero, tebėra grėsmė, kad jis gali vėl kilti, tapti masinis. Tada būtų kažkam labai negerai, sakė V.Landsbergis.
Naujasis Sąjūdis turės kovoti už tikrąsias žmogaus teises ir nenykstančias vertybes. Prelegento nuomone, tokiam Sąjūdžiui, kaip ir anuomet, reikės daug idealistų. Ar jų bus? Ar pakaks įpūsti karštas žarijas, kad Sąjūdis vėl užsipliekstų ir nušviestų tamsiuosius Lietuvos gyvenimo užkaborius?
Pasak profesoriaus, sielos miegas gimdo pabaisas. Tai tokio pavadinimo Frančesko Gojos ofortų ciklas, labai prasmingas visiems laikams. „Neleiskim sieloms miegoti ir degraduoti, nes iš ten gimsta pabaisos, o didžiausia pabaisa - tai abejingumas arba jokių vertybių neturintis monstras atšalusiomis akimis. Jis netoli, jis atpažįstamas ir tarp mūsų“, – sakė buvęs Sąjūdžio pirmininkas.
V.Landsbergio nuomone, tikrųjų sąjūdininkų yra daug visoje Lietuvoje. „Jie nešiojasi savo širdyse kaip šventą atminimą dalyvavimą tame didžiuliame virsme. Besąlygišką dalyvavimą. Ar tos žarijos gali būti įpūstos, ar reikia kažkokių nepaprastų nelaimių? Tada galbūt? O šliaužianti nelaimė – infekcija, puvimas pajėgus pažadinti pasipriešinimą?“ – tarsi klausė pats savęs garbusis oratorius. Tas klausimas buvo skirtas ir visiems konferencijoje dalyvavusiems bei Lietuvoje esantiems žmonėms.
Šiltai susirinkusiųjų sutiktas monsinjoras, dimisijos pulkininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Alfonsas Svarinskas, kaip visada, turėjo ką pasakyti. Pasak mons. A.Svarinsko, kiek buvo kentėta, sudėta aukų, kol Lietuva tapo laisva! Kas suskaičiuos? Dabar kai kurie buvę sąjūdininkai gerai įsitaisę ir jau galvoja, kad Sąjūdžio gana. Sąjūdžiui tikrai dar daug darbo. Dabartinis Lietuvos Seimas rengiasi priimti Lyties keitimo įstatymą. „Reikia būti pamišusiam, kad svarstytų tokį įstatymą. Daug Lietuvos mokslininkų pasirašė pareiškimą prieš medicininį abortą. Tai Lietuvos žudymas“, – sakė garbingas kunigas.
„Iš Vilniaus savivaldybės salės A.Zuokas išnešė Rūpintojėlį. Kam jisai savo rankomis liečia tautos šventenybę? Rūpintojėlis - XIX amžiaus lietuvių kovos simbolis kovoje prieš carizmą. Tai šventi dalykai ir tegu jie stovi, jų nereikia liesti. Tokiu elgesiu mes tarsi išnešame Dievo atvaizdą iš Lietuvos. Tai ne KGB, bet Vakarų masonų darbo stilius. Tai liepto ardymas, per kurį eina Lietuvos gyvenimas“ – teigė mons. A.Svarinskas ir pateikė kitą pavyzdį. Prieš keletą metų buvo surinkti Tuskulėnų dvare bolševikų nužudytų, Lietuvos patriotų kaulai, sudėti į maišus. O dabar valdžia nežino, ką daryti. Delsia. Kaip galima didžiavyrių palaikus laikyti maišuose ir nežinoti, ką daryti? Seniai laikas viską sutvarkyti ir pastatyti kryželius, parašyti vardą ir pavardę. Atsiras Tuskulėnų kapinaitės – memorialas. Vyskupo Borisevičiaus, kunigo Gustaičio palaikai išvežti, o visi kiti liko. Tai darbas, kurį Sąjūdis galėtų paspartinti. Dabar privalome kurti idealistų Sąjūdį, kuris turėtų vesti tautą toliau. Dabartinis Sąjūdis turėtų kalbėti ir tautai, ir valdžiai. Kelti negeroves viešumon.
Neseniai šventėme partizaninės kovos, pasipriešinimo pabaigos 50 metų jubiliejų. Renginiai vyko Grinkiškyje, Šimkaičiuose (čia kovojo generolas V.Žemaitis), o valdžios atstovų nebuvo. Juk generolas buvo visos Lietuvos partizanų vadas. Reikėjo, pasak monsinjoro, atvykti ir dabartiniam Lietuvos Prezidentui pagerbti partizaninės kovos vyrus. Partizanai mato, koks abejingumas jų kovoms tvyro valdžios instancijose.
Trys vertybės yra glaudžiai susijusios – kultūra, dora ir religija. Jei mes norime, kad tauta būtų kultūringa, reikia, kad ji būtų dora, o dorovę galime pasiekti per religiją, teigė mons. A.Svarinskas.
Taigi matome, kad Sąjūdžiui nėra laiko ilsėtis. Į jį turi ateiti patriotai, idealistai. Komunistai mums buvo įkalę – amžina materija ir amžinas remontas. Daugiau principų nėra. Atėjo laikas, pasak monsinjoro, atkurti religiją, dorą ir kultūrą. Tuomet galėsime kurti naują Lietuvą.
Toliau konferencijoje kalbėta apie Kauno mieste vykusio Sąjūdžio veiklą ir reikšmę. Įvykius analizavo Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas. Sąjūdžio spaudos Kaune veikimo ypatumus apžvelgė žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Ypač svarbus Sąjūdžiui buvo Lietuvos žaliųjų judėjimas. Didelis vaidmuo teko jaunam Sauliui Griciui, kuris savo ekologiniais žygiais, o taip pat prie sovietų kariuomenės dislokacijos vietų įvarė šoką sovietinei nomenklatūrai. Žaliųjų veiklą aptarė Rimantas Braziulis.
Kauno Sąjūdžio tarybos veikla atsispindi dokumentiniame videofilme (autorius R.Šležas), o konkrečius veiklos momentus papasakojo J. Baltrukonis.
Kauno Sąjūdis atliko vieną pagrindinių vaidmenų atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, nes sugebėjo iškelti svarbiausius ir aktualiausius klausimus bei juos įgyvendinti, tvirtino Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas. Tik Kauno Sąjūdžio dėka atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, o daugiausia pasidarbavo prof. Alfredas Smailys. Apie tai sąjūdiečiai išgirdo iš prof. R.Baltrušio lūpų.
Kaune Sąjūdžio laikais kūrėsi ir Lietuvos krašto apsaugos struktūros. Didelį darbą atliko sąjūdiečiai iš Kauno: R.Zykus, A.Vaitkaitis, A.Taujanskas. Reikšmingą indėlį turėjo tremtinių ir politinių kalinių veikla, aiškino Nepriklausomybės Akto signataras Povilas Varanauskas ir kiti Sąjūdžio atstovai.
Po oficialių pranešimų vyko diskusijos. Įdomių minčių pateikė kalbėjusieji: Zigmas Tamakauskas, Jonas Vaitkaitis, Arimantas Dragūnevičius ir kiti.
Konferencijos dalyviai priėmė labai svarbų nutarimą – kreiptis į Lietuvos Vyriausybės instancijas, kad jau po mirties būtų pristatyti šie Sąjūdžio dalyviai: valstybiniam apdovanojimui šie prof. Alfredas Smailys; Lietuvos laisvės šauklys, poetas, aktorius Kęstutis Genys; žaliųjų lyderis Saulius Gricius bei istorikas Jurgis Oksas.
Konferencija dar kartą patvirtino, kad Sąjūdžio dvasia gyva!

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"