Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Sukilimas padėjo tautai atgauti pasitikėjimą savimi“

(LR Laikinosios Vyriausybės ministras Adolfas Damušis)

Tebyloja citatos! Jos iškalbingesnės už nūdienos didžiosios žiniasklaidos teikiamą informaciją ir nutylėjimus.
1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija suplanuoja Antrojo pasaulinio karo pradžią ir pasidalija svetimas teritorijas: Kremliuje prasidėjo J.Ribentropo ir F.Šulenburgo derybos su V.Molotovu bei jo pavaduotoju V.Potiomkinu. Po trijų valandų pokalbio buvo padaryta pertrauka, ir derybos atsinaujino 22 val., dalyvaujant Stalinui.
Tą patį vakarą J.Ribentropas iš Maskvos išsiuntė Vokietijos užsienio reikalų ministerijai telegramą: „Prašau nedelsiant pranešti Fiureriui (...) svarstymo, kuris aiškiai vyko mūsų dvasia, metu paaiškėjo, kad paskutinė kliūtis galutiniam susitarimui yra rusų reikalavimas pripažinti jų įtakos sferai Liepojos ir Ventspilio uostus. Prašau pranešti apie Fiurerio sutikimą“.
Tą pačią dieną, 23 val., buvo gautas fiurerio atsakymas: „Taip, sutinku“. Štai taip atsirado juodą šlovę istorijoje pelnęs Molotovo–Ribentropo paktas. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Antroji suokalbininkė – Sovietų Sąjunga, laikydamasi sulygto scenarijaus, rugsėjo 17 dieną kraujuojančiai Lenkijai smogė į nugarą.
1940 m. birželio 14 d. Vermachto kariuomenė įžygiavo į Paryžių. Tą pačią dieną SSRS paskelbė ultimatumą Lietuvai. Maskvoje įvyko pokalbis. Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys klausė: „Ar negalima būtų prailginti ultimatumo termino?Juk greit pirma valanda nakties. Nesuspėsime ultimatumo perduoti vyriausybei...“ V.Molotovas atkirto: „Ultimatumo motyvų nėra reikalo perdavinėti(...). Be to, kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą“.
Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos be pasipriešinimo birželio 15 dieną.
1941metų gegužę iš Maskvos atvykęs prof. A.Krisanovas meno ir kultūros darbuotojams Kaune teigė: „Petras Didysis buvo pirmasis rusas, kuris suprato Rusijos reikalą užimti Pabaltijį ir prieiti prie Atlanto vandenyno. (...)Taigi Pabaltijys vėl buvo jėga užimtas, nes dar nebuvo pribrendęs bolševizmui. Bet mes, bolševikai, neturime skaitytis ir nesiskaitysime su priemonėmis tol, kol nors viena žemės pėda, nors vienas žmogus nestovi raudonosios vėliavos šešėlyje. Pabaltijo tautų ankstyvas ir tuo garbingas prie Sovietų Sąjungos prijungimas nėra koks nors atsitiktinumas, o nuosekli komunistų-bolševikų politikos ir tautų išlaisvinimo išdava“.
Okupantas organizuoja “Liaudies seimo” spektaklį 1940 m. liepos 21 d. ir imasi priemonių, kad “išvaduotieji” lietuviai nesugadintų Maskvos scenarijaus:
9 val. Valstybės teatras praeiviams uždaromas. Visur sustiprintos seklių-slapukų sargybos. (...) 11 val. NKVD majoras pradeda vesti iš Vasaros teatro į Valstybės teatro sceną automatais ginkluotus raudonarmiečių būrelius. Raudonarmiečiai slepiasi už girliandų, užuolaidų, sukrautų dekoracijų, šviesos rampų, scenos užkulisyje, orkestro patalpose. Į teatrą įvaroma dar 180 raudonarmiečių. (...) Scenoje po seimo prezidiumo stalais suguldomi dar šeši raudonarmiečiai ir pridengiami grindis siekiančiomis staltiesėmis.
Vyksta pavyzdinės kolaboravimo pratybos. J.Paleckis skelbia: „Tegul nušviečia mums Tėvynę Stalino Konstitucijos saulė...“
Rašytojas K.Korsakas jam pritaria: „Su nepaprastu džiaugsmu Lietuvos rašytojai, menininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai, mokslo darbininkai ir visa plačioji darbo inteligentija sutinka istorinius Liaudies seimo nutarimus, atidarančius mūsų kraštui šviesų kelią į naują gyvenimą ir į laimingą socialistinę ateitį (...)Tik susijungusi su Sovietų Sąjunga, Lietuva jausis visai saugi...“
„Melo ir smurto lavina užgriuvo lietuvių tautą. Uždraudžiamos visuomeninės organizacijos, atiminėjamas turtas, suiminėjami valstybės tarnautojai, šauliai, mokytojai, kiti iškilesni šviesuoliai. 1941 m. birželio 14 d. išvežta į Sibiro tremtį 35 tūkstančiai gyventojų. Raudonosios Lietuvos istorija baigta, ir jos puslapį užverčiam. Užverčiam kaip klaikų košmarišką sapną, nes tie vieneri metai ir aštuonios dienos suspėjo sugriauti ar apgriauti tai, kas geriausia mūsų darbo žmonių buvo sukurta per dvidešimt metų…“ – iš Laikinosios vyriausybės 1941 m. birželio 24 d. atsišaukimo.
Vienas sukilimo organizatorių plk. K.Škirpa teigė: „Lietuvos išsigelbėjimas iš sovietų nagų būtų įmanomas tik tada, jei Hitleris pasuktų vokiečių karo jėgas prieš slaviškuosius rytus sunaikinti ten įsigalėjusį bolševizmą. Neutralumo opiumas, kuriuo smetoninė krašto vadovybė buvo suparalyžiavusi Lietuvos iniciatyvą išsaugoti nuo katastrofos, jau buvo visiems išgaravęs iš galvos“.
Sąjungininkai, puoselėdami tokius pačius kėslus, susiremia. 1941 m. birželio 22 d. pirmąjį smūgį suspėja smogti Vokietijos Vermachtas.
Iš 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimtos ir paskelbtos “Nepriklausomybės atstatymo deklaracijos”: susidariusioji Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.
Po 30 metų K.Škirpa rašė: „Birželio sukilimas pasisekė 100 proc. ne dėl to, kad Lietuvos aktyvistų frontas būtų buvęs ypatingai gerai susiorganizavęs, nors visame krašte turėjo daug vyrų, pasiryžusių aktyviai kovai už didįjį tautos idealą, bet pirmiausia todėl, kad sovietų režimas ir jo Lietuvoje praktikuotas raudonasis teroras verste vertė krašto gyventojus griebtis ginklo ir vyti sovietinius įsibrovėlius lauk iš Lietuvos...“
1999 m. sausio 12 d. priimtas Įstatymas dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos konstatuoja, kad 1941 m. birželio 22–23 d. ginkluotas sukilimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. atsišaukimas išreiškė tautos valią atkurti nepriklausomą valstybę.
Tautos valia atkurti saugią nepriklausomybę sėkmingai realizuojama tik Antrosios Respublikos metais. Birželio sukilėlių kova ir aukos nenuėjo veltui. JAV prezidentas Džordžas Bušas 2002 m. lapkričio 23 d. Vilniuje akcentavo: „Ilga baimės, netikrumo ir vienatvės naktis baigėsi. (...) Mūsų Aljansas gina visus savo narius. Visi, kas pasirinks Lietuvą savo priešu, taps Junginių Amerikos Valstijų priešu. (...) Lietuva ištikima geriausioms demokratijos, pakantumo ir religinės laisvės tradicijoms. Jūs užsitarnavote ne tik mano tautos, bet ir visų tautų pagarbą“.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"