Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žlugusi revoliucija

Prieš 50 metų, 1953 metų birželio viduryje, Rytų Berlyno gyventojai, daugiausia darbininkai, reikšdami nepasitenkinimą komunistiniu režimu, ryžosi be ginklo pasipriešinti. Liaudis sukilo, siekdama laisvės bei demokratijos. Iki pat galo valdantieji stengėsi numalšinti sukilimą. Rytų Vokietijos propaganda apibūdino tai, kaip „kontrrevoliucinį pu豓. Šaltasis karas bei VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika) –VFR (Vokietijos Federacinė Respublika) konfrontacija buvo šio sukilimo priežastis. Nors apie priežastis daug rašoma bei kalbama, tačiau iki šiol jos dar nėra visiškai išaiškintos.
Politinė publicistika neatitinka realių žinių apie birželio mėnesio istorinius įvykius. Tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje buvo atliekama apklausa, kurios metu paaiškėjo, kad tik 17 proc. jaunimo domisi istorija.
Didelį postūmį liaudies sukilimui turėjo Vokietijos vieningoji socialistų partija (VVSP). Ši partija įsikūrė 1946 metais, o nuo Vokietijos Demokratinės Respublikos susikūrimo 1949–aisiais tapo stipria partija ir darė įtaką ne tik politikai, bet ir valstybinėms institucijoms. Taip pat didelę įtaką darė ir ekonominiam, socialiniam bei kultūriniam vystymuisi. Pirmasis šios partijos žingsnis buvo 1952 metų birželio posėdis, kuriame buvo kalbama apie socializmo kūrimą, remiantis Sovietų Sąjungos pavyzdžiu.
Vakarų Vokietija buvo Vakarų politinės, ekonominės ir karinės sistemos dalis; tuo tarpu Rytų Vokietiją, kaip visiškai subrendusią „liaudies demokratiją“, priglobė Rytai. Per 1950 metų spalio mėnesio rinkimus valdžia ten gavo 99,7 proc. balsų. Įvykiai Rytų Vokietijoje klostėsi pagal pavyzdį, jau išmėgintą kitose Rytų Europos šalyse. Pirmiausia buvo sunaikintos nekomunistinės partijos, po to iš komunistų vadovybės pašalinti maištingi ir nepageidaujami asmenys. Imtasi kolektyvizuoti žemės ūkį, tiesa, kiek lėčiau negu kaimyninėse šalyse. Rytų Vokietijos vadovams iškilę uždaviniai daugeliu atvejų buvo sunkesni, nes piliečiai žinojo, kas vyksta kitoje, didesnėje Vokietijos dalyje. Negalėdami pareikšti savo jausmų per laisvus rinkimus, Rytų Vokietijos gyventojai migravo. Tik per vieną mėnesį (1953 metų kovą) savo namus paliko ir į Vakarus pabėgo 58 tūkst. žmonių. Vienus viliojo Vakarų Vokietijos materialinė gerovė, kiti duso nuo laisvės trūkumo. Jaunus žmones stulbino kontrastas tarp ideologijos ir tikrovės. Vadovai puikiai žinojo nesą populiarūs, bet priemonių Rytų Vokietijos patrauklumui didinti turėjo nedaug. Maža to, 1952–1953 metais šalį ištiko smarki ekonominė krizė. Rusija ir toliau plačiu mastu vežė iš šalies gėrybes, o jokio plano, galinčio padėti Rytų Vokietijai atsistoti ant kojų, nebuvo. Vokietiją slėgė sunkios reparacijos, kurias Sovietų Sąjunga nustatė neatsižvelgdama į tai, kaip jos veikė atsigaunančią Vokietijos ekonomiką. Vyriausybės mėginimai taisyti padėtį keliant gamybos normas bei didinant darbo krūvį galbėjo ne kažin kiek. Priešingai, darbininkius, jau ir taip prislėgtus vartojimo prekių trūkumo ir nuolatinio pagrindinės produkcijos normavimo, stūmė prie atviro maišto. 1953 metų birželį Rytų Berlyno statybos darbininkai nutraukė darbą ir pakvietė į visuotinį streiką, kuris sparčiai išplito į kitus pramonės centrus – Halę, Magdeburgą ir Leipcigą. Streikas peraugo į masinį sukilimą. Ne tik Berlyne, bet ir kituose Vokietijos Demokratinės Respublikos miestuose liaudis išėjo į gatves. Šis maištas kilo po to, kai prieš dieną darbininkai sužinojo apie Rytų Berlyno gyventojų rengiamą streiką ir prisijungė prie jų. Už Berlyno ribų demonstracijos neretai baigdavosi chuliganiškais veiksmais: buvo plėšikaujama parduotuvėse, šturmuojami kalėjimai ir išlaisvinami kaliniai. Kai protesto prieš darbo ir gyvenimo sąlygas banga ėmė grasinti virsianti masiniu reikalavimu grąžinti profesines sąjungas ir surengti laisvus rinkimus, vyriausybė išsigando.
Liaudies sukilimas 1953 m. birželio 17 d. būtų nuvertęs režimą, jeigu nebūtų įsikišusi sovietų kariuomenė. Maištas buvo nuslopintas, pralieta nemažai kraujo, o po to sekė sunkios bausmės šimtams jo dalyvių. Ši krizė pasitarnavo kaip įspėjimas, ir valdžia ryžtingai ėmėsi gerinti gyvenimo sąlygas. Į Sovietų Sąjungą liovėsi plaukusios reparacijos ir per dešimtį metų Rytų Vokietija tapo antra galingiausia pramonine valstybe Europoje. Po 1953 metų Rytų Vokietijos režimas galėjo nebesibaiminti būti nuverstas iš vidaus. Tačiau lyderiai turėjo didesnių ambicijų: jie norėjo laimėti ar bent nepralaimėti taikių varžybų su Federacine Respublika. Ši sunki kova tęsėsi dar aštuonerius metus, kol, 1961metais pastatę Berlyno sieną, jie prisipažino pralaimėję.
Net dabar Vokietijos istorikai archyvuose ieško naujų, dar neatskleistų faktų. Jie stengiasi, be plataus nagrinėjimo, patvirtinti A.Baringo teiginius apie liaudies sukilimą, kurie net iki šių dienų kategoriškai atmetami kaip piktas šmeižtas. Istorikų dėka į šį sukilimą galėtume pažiūrėti kitomis akimis. Tačiau jie savo kelyje susiduria su priešiškumu, įvairiais ginčais ir polemika, kurie trukdo surasti tikrąją tiesą.
Pastaraisiais metais krašto istorijos tyrimai Vokietijoje prisidėjo prie naujos liaudies sukilimo interpretacijos. Leipcigo istorikas H.Rofas teigia, kad sukilimas Vokietijos Demokratinės Respublikos pietuose buvo labiau politizuotas nei Rytų Berlyne. Bet ir tai nepadėjo istorikams prieiti prie bendros išvados dėl sukilimo motyvų bei tikslų.
Žmonių atmintyje birželio 17–oji liks diena, primenančia šimtų tūkstančių žmonių drąsa bei ryžtingumą. Žmonių, kurie susirinko į masinę demonstraciją tam, kad Vokietija taptų vieninga bei laisva.

Parengta pagal Vokietijos katalikų laikraštį
„Die Tagespost“

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija