Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vaikai padeda vaikams
Popiežius labai vertina Vaikų misionierių judėjimo darbus

Jaunieji misionieriai padeda Brazilijos vaikams
JAV jaunieji misionieriai
Vargingų Azijos šalių vaikai laukia pagalbos

Šiemet tarptautinis Vaikų misionierių judėjimas („Šventosios vaikystės asociacija“), viena iš keturių Popiežiškųjų misijų draugijų, mini savo įkūrimo 160-ąsias metines. Šį dabar 115–oje pasaulio šalių paplitusį katalikišką sąjūdį, kuriam priklausantys vaikai maldomis ir aukomis padeda savo bendraamžiams iš neturtingų kraštų, 1843 metais įkūrė žymus prancūzų misionierius Nansi vyskupas Šarlis de Forbenas Žansonas (1785–1844). Iš savo draugų prancūzų misionierių sužinojęs apie sunkią Kinijos vargšų vaikų, ypač tuometinių gausių pamestinukų dalią, jis nusprendė paprašyti geresnėje padėtyje esančius Prancūzijos vaikus bent nedidele mėnesine auka ir kasdiene maldele „Sveika, Marija“ prisidėti prie mažųjų kinų išgelbėjimo ir evangelizavimo.
„Šventosios vaikystės asociacija“, kaip iš pradžių minėtą sąjūdį pavadino jos įkūrėjas vyskupas Š. de Forbenas, netruko išplisti už Prancūzijos ribų – Belgijoje, Anglijoje, vėliau Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje. Nors dabar daug kas pasikeitė, palyginti su XIX a. viduriu, tačiau Vaikų misionierių judėjimo, kuris nuo 1922 metų įgijo oficialią Popiežiaus globą, idėjos ir siekiai liko ne mažiau aktualūs. Dabar įvairių šalių vyskupijose, padedant savo ganytojams ir auklėtojams, vaikai rengia maldos ir materialinės paramos akcijas, rodydami savo solidarumą jauniesiems AIDS ligoniams, „sekso turizmo“ aukoms, prievartinę karinę tarnybą einantiems nepilnamečiams ir netgi vergiją kenčiantiems berniukams ir mergaitėms.
Savo kreipimesi į jaunuosius misionierius jų draugijos garbingo jubiliejaus proga popiežius Jonas Paulius II pažymi, kad, vykdydami svarbius „apaštalinius uždavinius“, jie savotiškai dalijasi likimu su tais vaikais, kurie patiria vargus ir kentėjimus. Ypač sunki padėtis yra vaikų, gyvenančių didelių konfliktų regionuose, kada neretai jie patys tampa kovų aukomis. Šventasis Tėvas taip pat dėkojo jauniesiems misionieriams už kasdienę maldą, kad ta tikėjimo dovana, kurią jie yra gavę, pasiektų milijonus kitų vaikų, kurie Jėzaus dar nepažįsta.
Tarp kitų iniciatyvų jis pamini Vokietijoje ir Austrijoje susiformavusią tradiciją, kai Kalėdų laikotarpiu, ypač per Viešpaties Apsireiškimo šventę, grupės vaikų, persirengusių Trimis karaliais, vaikšto po kaimynų ir kitų gatvių namus, gieda religines giesme, skelbia Gerąją Naujieną, o kartu renka aukas solidarumo fondams. Šį paprotį, dabar jau paplitusį ir kitose Europos šalyse, galima vadinti savotiška naujosios evangelizacijos veikla, kad „mažieji skatina vyresniųjų atsivertimą“, pripažįsta Popiežius.
Jis pamini daugybę jaunųjų misionierių veiklos rezultatų – įgyti draugai iš tolimų kraštų, išvaduoti arba išpirkti iš vergijos bei prievartinės karinės tarnybos bendraamžiai, surinktos lėšos katekizmams leisti ir mokykloms statyti misijų kraštuose. Ne vienas mažasis katalikas didžiuojasi, kad atsisakė brangios pramogos ar žaislo, o sutaupytus pinigus paaukojo nepažįstamam draugui neturtingoje šalyje padėti. Bažnyčios apaštalinės misijos suvokimo ugdymas vaikuose, tai tuo pačiu beveik garantija ateityje turėti suaugusius sąmoningus katalikus, kurie supranta ir įgyvendina su Krikšto sakramentu gautą pašaukimą skelbti ir skleisti Jėzaus mokymą.
Popiežius savo kreipimesi Vaikų misionierių judėjimo nariams taip pat primena, kad „evangelizacijos ir solidarumo veikla neturi apsiriboti tik keliomis savaitėmis ar Kalėdų laikotarpiu, bet ji turi tęstis visą gyvenimą“. Skatindamas remti vargingose šalyse gyvenančius bendraamžius, Šventasis Tėvas jų darbus – iš sąjūdžio surinktų lėšų pasaulyje finansuojama daugiau kaip 3000 projektų – vadina „tikruoju Dievo meilės stebuklu“. Rodomas solidarumas tiems, kuriems šiame „pasaulyje nusišypso mažesnė laimė“, jauniesiems pagalbininkams padeda atverti širdį žmonių vargams, o kartu kenčiančiuose pažinti Jėzaus veidą. Būtent tokio įkvėpimo pažadinti veikė garsieji misionieriai Pranciškus Ksaveras, Mateo Ričis, Šarlis de Fuko, Motina Teresė iš Kalkutos ir daugelis kitų.
„Pirmieji kinų vaikai, kurie buvo išgelbėti jaunųjų misionierių, tapo mokytojais, katechetais, kunigais, – pažymi Popiežius. – Krikšto dovana jiems ir jų šeimoms tapo šviesa“. Vaikų misionierių parama maldomis ir aukomis pasiekė tokius Kinijos jaunimo atstovus kaip Tien Kensinas, kuris vėliau tapo pirmuoju Pekino arkivyskupu ir kardinolu. Taip pat nereikia užmiršti, kad į Vaikų misionierių sąjūdį 1882 m. gegužės 12 d. įstojo mažoji Teresė iš Lizju, tuomet būdama dar septynmetė mergaitė, kuri, sulaukusi keturiolikos metų, buvo visiškai pasirengusi savo didžiajai šventosios misijai Bažnyčioje.
Judėjimas ir šiomis dienomis duoda savo dvasinius vaisius jaunųjų katalikų ugdymui angažuotomis asmenybėmis Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Todėl Šventasis Tėvas deda dideles viltis, kad ganytojai – vyskupai ir kunigai, jaunųjų katalikų auklėtojai ir katechetai, tėvai ir mokytojai toliau rūpinsis Vaikų misionierių judėjimo reikalais. „Melskimės, kad kuo daugiau vaikų ne tik laikinai, bet visam gyvenimui galėtų paskirti save Evangelijai“, – prašė Popiežius, kartu melsdamas Viešpaties, kad Vaikų misionierių sąjūdis išplistų ir tose šalyse, kuriose iki šiol apie jo veiklą nieko nebuvo girdėti.
Apie maldos reikšmę Šventasis Tėvas priminė ir jauniesiems misionieriams, pažymėdamas, jog be Aukščiausiojo pagalbos pasaulio problemų negali išspręsti jokios materialinės aukos ir net patys dosniausi solidarumo veiksmai. Misija pirmiausia remiasi malda ir ypač prašant paramos Dievo Motinos, kurią Popiežius kreipimesi pavadino „Evangelizacijos žvaigžde“. Todėl jaunųjų misionierių svarbiausia pareiga ir toliau lieka kalbėti kasdien maldą „Sveika, Marija“, prašant jos užtarimo viso pasaulio vaikų vardu.
Kadangi šiuos 2003 metus popiežius Jonas Paulius II yra paskelbęs Rožinio metais, tai jis jauniesiems misionieriams iškėlė naują iniciatyvą – kalbėti Misijų rožinį. Dešimt „Sveika, Marija“ (baltieji karoliai) už senąją Europą, kad ji pajėgtų atgaivinti savąją evangelizacijos jėgą; dešimt „Sveika, Marija“ (geltonieji karoliai) už Azijos jaunimą ir labiau visavertį gyvenimą; dešimt „Sveika, Marija“ (žalieji karoliai) už Afriką, kad ji išlaikytų skaudžius išbandymus ir atsivertų Apreiškimui“; dešimt „Sveika, Marija“ (raudonieji karoliai) už Ameriką, jos daug žadantį misijinį pajėgumą ir dešimt „Sveika, Marija“ (mėlynieji karoliai) už Okeaniją, kuri dar laukia platesnio Evangelijos skleidimo.
Tūkstančiai Vaikų misionierių judėjimo narių birželio viduryje buvo suvažiavę į savo organizacijos 160–ųjų įkūrimo metinių minėjimą. Birželio 14 dieną juos kartu su dvasiniais vadovais ir auklėtojais audiencijoje priėmė popiežius Jonas Paulius II. Susitikime dalyvavo ir Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Kresčencijus Sepė.
Savo pokalbyje apie pasirengimą misijai Šventasis Tėvas, kreipdamasis į jaunuosius žmones, pakvietė pasvarstyti Šventajame Rašte žinomus žodžius „štai aš esu“, kurie nusako pasiuntinystės priėmimą ir uolų įvykdymą. „Į jūsų širdis ir lūpas Dievas įdėjo tris trumpus žodžius – „štai aš esu“, kurie yra tokie svarbūs Biblijoje. Dievo Sūnus ištarė juos, kai atėjo į pasaulį, ir Jo visas gyvenimas buvo tiesioginis atsakymas „štai aš esu“ dangiškajam Tėvui, – kalbėjo Popiežius. – Švč. Mergelė taip pat sakė „štai aš esu“, kai ji priėmė iš Dievo gautą pranešimą... Jūs taip pat, mano brangūs mažieji misionieriai, turite irgi išmokti atsakyti „štai aš esu“. Jis taip pat pastebėjo, kad „yra nuostabu galvoti apie Popiežiškąjį vaikų misionierių judėjimą, kaip apie milžinišką chorą, sudarytą iš vaikų visame pasaulyje, kurie kartu gieda „štai aš esu“ Dievui savo maldomis, savo entuziazmu ir savo konkrečiu įsipareigojimu“.
Jonas Paulius II taip pat priminė tuos didelius pasikeitimus žmonijos gyvenime nuo to laiko, kai buvo įkurtas Vaikų misionierių judėjimas. Viena vertus, šiandien pasaulis vis labiau tarpusavyje priklausomas, žmonės, tautos ir kultūros artimiau bendrauja ir geriau vieni kitus pažįsta, tačiau, antra vertus, tuo pat metu vis didėja praraja, skirianti turtinguosius nuo vargšų, laiminguosius nuo kenčiančiųjų.
„Vadinamojoje pasaulio „šiaurėje“ gyvenimo sąlygos vaikams pagerėjo, tačiau ekonominė ir socialinė pažanga ne visuomet buvo lydima žmogiškosios pažangos tiesiogine prasme, – aiškino Šventasis Tėvas. – Galima čia pastebėti vertybių praradimą ir tai, kad didžiausią kainą dažnai turi mokėti silpniausieji, nekalbant jau apie tai, kad net labai išsivysčiusiose šalyse yra sričių, kur vyrauja didelis skurdas“. Popiežius taip pat pastebėjo, kad planetos „pietuose“ iš nevilties verkia milijonai vaikų, kurie „yra pasmerkti mirčiai nuo alkio ir ligų, susijusių su neturtu“. Būtent ši širdį draskanti būklė yra kvietimas visiems rodyti solidarumą. Kaip tik jaunieji misionieriai yra tarp pirmųjų, kurie atsiliepia į šį kvietimą. „Jūs formuojate žmogiškojo solidarumo sąsajas per visus penkis žemynus ir siūlote galimybę, kad netgi vargingiausieji gali „duoti“ ir turtingieji – „gauti“ perdavimą“, – sakė popiežius Jonas Paulius II.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija