| Vaikų
misijų pradininkas vyskupas Š. de Forbenas Žansonas
 |
Vyskupas Šarlis de Forbenas
Žansonas |
Grafo titulą paveldėjęs Nansy vyskupas
Šarlis de Forbenas Žansonas (Charles de Forbin Janson) gimė Paryžiuje
1785 m. lapkričio 3 d. prancūzų aristokratų šeimoje. Prancūzijoje
tai buvo didelių politinių ir socialinių permainų metas, todėl įvykiai
vystėsi gana sparčiai, kaip ir jaunų žmonių karjera. Jau vaikystėje
Šarlis buvo priimtas į Maltos riterių ordiną, o šešiolikmetis tapo
kariu. Imperatorius Napoleonas I jį 1805 metais paskyrė Valstybės
tarybos auditoriumi. Šeima ir visa aristokratija laukė, kad jis
toliau darys politinę karjerą ir taps žymiu valstybininku, tačiau
Š. de Forbenas Žansonas visus nustebino 1808ųjų pavasarį įstojęs
į kunigų seminariją. Jis suvokė savo dvasinį pašaukimą ir ypač misijoms
jautė stiprią trauką, kuri jo neapleido visą gyvenimą.
1811 metais įšventintas kunigu, jis taip pat norėjo išvykti misijinei
veiklai į Kiniją, tačiau popiežius Pijus VII patarė jam likti Prancūzijoje,
kur po neseniai praūžusios Prancūzų revoliucijos Bažnyčia buvo gerokai
susilpninta ir pačiai šaliai reikėjo misionierių. Kunigas Š. de
Forbenas Žansonas priėmė popiežiaus patarimą ir, drauge su kitais
kunigais įkūręs Prancūzijos misionierių sąjūdį (Missionaires de
France), sėkmingai skelbė Dievo žodį savo tėvynėje. Tuo laikotarpiu
kelerius metus (1817-1819) taip pat dirbo misijose Sirijoje.
1823 metais jis buvo paskirtas Nansy ir Tulo vyskupu. Konsekracija
Paryžiaus katedroje įvyko 1824 m. birželio 6 d. Tuo metu Prancūzijos
vyriausybė reikalavo, kad visi vyskupai pasirašytų 1682 metų vadinamąją
Galikonybės deklaraciją, skelbiančią Prancūzijos Katalikų Bažnyčios
sąlygišką autonomiją Romos atžvilgiu ir vyriausybės teisę daryti
įtaką vyskupų skyrimui. Likdamas ištikimas Šventajam Tėvui vyskupas
Š. de Forbenas Žansonas tą deklaraciją pasirašyti atsisakė, todėl
buvo valdžios persekiojamas ir 1830 metais buvo priverstas išvykti
iš Prancūzijos.
Gyvendamas Romoje aktyviai bendradarbiavo stiprinant Bažnyčios misijines
struktūras, ypač bendradarbiavo su Polina Žariko, įtvirtinant jos
įkurtą Tikėjimo propagavimo draugiją. Prašant amerikiečių vyskupams,
popiežius Grigalius XVI vyskupą Š. de Forbeną Žansoną 1839 metais
pasiuntė į JAV ir Kanadą, kur jis, keliaudamas per miestus ir kaimus,
stiprino žmonių tikėjimą, vesdamas rekolekcijas, kurdamas bažnytines
institucijas, teikdamas sakramentus. Jo nepaprastas misijinis uolumas
iki šiol prisimenamas visoje Šiaurės Amerikoje nuo naujojo Orleano
iki Kvebeko.
Už šią veiklą popiežiaus Grigalius XVI aukštai įvertintas garbingais
Šventojo Sosto apdovanojimais, vyskupas Š. de Forbenas Žansonas
sugrįžo į tėvynę. Tačiau misijinis įkarštis paskatino jį naujiems
sumanymams, ir 1843 metais jis įsteigė fondą, kurio lėšomis Kinijoje
dirbantys prancūzų misionieriai galėtų gelbėti nuo skurdo ir bado
žūvančius našlaičius vaikus. Kadangi tarp suaugusiųjų neatsirado
šio fondo rėmėjų, vyskupas Š. de Forbenas Žansonas kreipėsi į Prancūzijos
vaikus, kad jie savo malda ir bent maža auka prisidėtų prie savo
bendraamžių gelbėjimo ir evangelizavimo tolimojoje Azijoje. Taip
gimė Šventosios vaikystės asociacija, dabar tapusi galingu pasauliniu
Vaikų misionierių sąjūdžiu.
Vyskupas Š. de Forbenas Žansonas pats ėmėsi entuziastingai organizuoti
jaunųjų misionierių būrelius Prancūzijoje ir kaimyninių šalių parapijose,
tačiau jo darbus nutraukė netikėta mirtis 1844 m. liepos 14 d.
M.B.
© 2003 "XXI amžius"
|