| Ypatingas
draugas ir retas poetas
Jono Juškaičio 70-mečiui
 |
Jonas Juškaitis (stovi
kairėje) ir Juozas Girdzijauskas poeto 70-mečio minėjime Jurbarko
kultūros centro salėje birželio 5 dieną |
Jonas Juškaitis yra mano draugas.
Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Susipažinome 1953 metais, kai įstojome
į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Buvome viename
kurse ir vienoje akademinėje grupėje. Ne per toliausiai viena nuo
kitos ir mūsų gimtinės. J.Juškaitis gimė Kuturiuose, netoli Jurbarko,
prie Imsrės ir Nemuno. Apie 30 km į šiaurę nuo Kuturių, už Vadžgirio,
už Bebirvos ir Šaltuonos, buvo mano gimtasis kaimas Kalupiai.
Mūsų vaikystės laikais pasiekti Jurbarką arkliais buvo ne taip jau
lengva, bet vis tiek kartais atvažiuodavom čionai į Šv. Petro ir
Povilo atlaidus. Mano gimtinė visą laiką priklausė Raseinių apskričiai,
vėliau Raseinių rajonui, tik paskui, stambinant kolchozus ir sovchozus,
atsidūrė Jurbarko rajone. Taip pasidariau J.Juškaičio ne tik bendraklasis,
bet ir kraštietis jurbarkiškis.
J.Juškaitis yra ypatingas draugas. Jo draugiškumą labai branginu.
Su juo bendraudamas, pasitikrinu savo paties gyvenimą. Nors mes
susitinkame gana retai, bet kiekvienas susitikimas verčia pasitarti
su savo sąžine, pasitvarkyti savo viduje. Bendraudamas su J.Juškaičiu,
atitrūksti nuo kasdienybės ir persikeli į kitą pasaulį į meno,
mokslo, kūrybos pasaulį. Apie ką tik pradėtum kalbėti, vis tiek
kalba nukryps į knygas į poeziją, filosofiją, teologiją, o tuomet
ims kitaip atrodyti ir visokie kasdienybės rūpesčiai, visokios asmeninės
nesėkmės ar nelaimės. Bendravimas su J.Juškaičiu visuomet sužadina
gražesnio žmogaus ir tobulesnio gyvenimo ilgesį.
J.Juškaitis yra ne tik ypatingas draugas, bet ir retas poetas. Kitiems
savo draugams sakydavau, kad Lietuvoje yra tik vienas poetas, gyvenantis
tikro poeto gyvenimą. Kiti poetai buvo matomi ir pažįstami. Jie
maišėsi minioje, apie juos buvo kalbama ir rašoma. J.Juškaitis buvo
nematoma paslaptis. Užsidaręs ir susikaupęs, paniręs į savo pasaulį.
Šitaip sunkiomis, nežmoniškomis sovietmečio sąlygomis J.Juškaitis
saugojo poeto pašaukimo prakilnumą poeto profesijos šventumą.
Nesivaikydamas laikinos šlovės ir atsispirdamas visokioms pagundoms,
provokacijoms, gąsdinimui ir šantažui, jis visą laiką ėjo savo keliu
liko ištikimas menininko pareigai ir menui. Būdamas poetas iš
Dievo malonės, jis labiau už viską brangino tą malonę, o Dievas
jam už tai atlygino.
Filosofas Johanas Gotlybas Fichtė yra davęs menininkams kartu
ir poetams du patarimus, kurių esmė tokia. Pirmas patarimas: nebūk
menininkas prieš gamtos valią (t.y. prieš savo prigimtį). Kitaip
tariant, jei negimei menininku, tai juo ir netapsi, kad ir kaip
užsigeistum. Tai sena amžina tiesa: poetu gimstama. O antras patarimas
skiriamas menininkui iš prigimties. Patarimas toks: visados būk
pats savimi; dėl savimeilės arba dėl laikinos šlovės nepasiduok
sugadintam savo amžiaus skoniui; užmiršęs viską, veržkis į savo
idealą. Tegu menininką uždega tik jo profesijos šventumas, tegu
jis išmoksta tarnauti savo talentu ne žmonėms, o tik savo pareigai,
ir tuomet (
) jis bus geriausias žmogus ir geriausias menininkas.
Tokius principus J.Juškaitis yra nuosekliai ir iki galo įgyvendinęs.
Ištikimas savo talentui, jis tapo ir tuo geriausiu žmogumi, savo
poezija keliančiu mus į aukštesnę žmoniškumo pakopą.
J.Juškaitis eina per gyvenimą susiliedamas su savo poezija. Žmogaus
gyvenimas, sako poetas, ne nuolatinis kilimas. Nuolatinė pastanga,
kuri jį taiso, tobulina, suteikia jam vertės. Paprastai, ramiai,
kantriai. Norint nepameluoti kitiems, reikia drąsos nemeluoti sau
pačiam. (
) Stengiausi, kad tai, ką darau, ką sakau ir ką rašau,
sutaptų (rinkinio Dešimt žodžių jaunimo žiedui aplankas, 1984).
Tarsi poeto asmenybės ir kūrybos vientisumas toji brangintina
minčių, žodžių, veiksmų bei darbų vienybė, toji pastanga nemeluoti
nei sau, nei kitiems apeliuoja į kiekvieno žmogaus sąžinę ir jos
labiau turi būti kiekvieno menininko credo. Tik toks menininkas,
toks poetas gali atlikti savo dieviškąją misiją.
Be knygų kaip be duonos. Tikriau be duonos buvau, be knygų ne
(49 p)*, sako J.Juškaitis, kuriam knyga brangesnė už duoną. Žinoma,
ne bet kokia knyga. Knygas jis mokėjo atsirinkti. Dar studijų metais
įsitikinau, kad J.Juškaitis geriausiai išmano tai, kas buvo draudžiama
ir už ką buvo baudžiama, kas buvo įkalinta spec.fonduose, ypač
prieškario Nepriklausomos Lietuvos spaudą ir knygas, iš kurių jisai
studijavo tų laikų gyvenimą, kultūrą, meną. Jis mokėsi sovietinėse
mokyklose, bet savo dvasia gyveno aname laisvame pasaulyje.
Jo nė kiek nepaveikė sovietinė ideologija. Oficialiosios, valdiškosios,
sovietinės kultūros sąlygomis jis saugojo autentiškosios mūsų tautos
kultūros pajautą ir supratimą. Nerasime kito tokio sovietmečiu išaugusio
lietuvių poeto, kuris būtų taip giliai įsijautęs į nepriklausomos
Lietuvos kultūrą, suvokęs jos esmę, persiėmęs jos dvasia. Nepriklausomos
Lietuvos kultūros natūrali tąsa buvo lietuvių išeivių kuriama kultūra,
kuria J.Juškaitis ne mažiau domėjosi.
Autentiškoji Lietuvos ir išeivijos kultūra buvo subrendusi laisvame
pasaulyje, ji rodė kūrybines to laisvojo pasaulio galimybes, ji
viliojo jauną žmogų savo kilniais idealais, formavo jo poetinę pasaulėvoką,
jo švarią galvoseną: Kiek galima išeiti mokslo, pageidauja
jaunasis poetas. Išsilavinti dvasiniuose dalykuose, viską sužinoti
apie savo tautą, gilintis į visatą, kultūrą ir žmogų. Būti atsakingam
už kiekvieną žodį ir žingsnį. Taisyti save ir atleisti kitiems,
smerkti ne juos, o jų smerktinus veiksmus. Reikalinga laisva valia
pasirinkta pasaulėžiūra (
). Išsilavinimu gilinama ir sukrėtimų
taisoma pasaulėžiūra pasidaro tauri ir sveika. O ji tokia, kai randa
kur sutelkti asmenybę, žmogiška kreipia nuo savanaudiškumo į žmoniška,
žadina meilę ar nors toleranciją, padeda vertingai pragyventi gyvenimą,
duoti visuomenei naudos ir atsilaikyti skaudžiausiems smūgiams ištikus.
Gero ir blogo be švarios galvosenos neskirsi (36-37 p.).
Aš rinkausi moralų meną ir glaudžiausi prie savo tautos (48 p.),
tokia poeto pasaulėžiūros, jo švarios galvosenos esmė. Jam svarbi
tikrumo, etikos ir grožio pusiausvyra (53 p.); teisingas, doras
gyvenimas svarbiau už kūrybą: Doras gyvenimas pats vertybė, nes
doru žmogum niekas negali nieko paskirti (37 p.); Esu laimingas,
kad nė vieno žmogaus neišdaviau ir nepražudžiau tokiame pasaulyje.
Tai brangiau už kūrybą (53 p.). Poetas labiausiai brangina žmogaus
dvasines vertybes, bet jų ieško ne mene, o tautos gyvenimo gelmėse:
Joks menas man į nieką neatsakė, vien ilgesį gilino. Kurdamas einu
vis ten, iš kur nebuvau išėjęs į savo žemės gelmes ieškoti vertybių
iš tautos vargų. (
) Jei būčiau dailininkas, su meile vaizduočiau
negražius, gyvenimo sulamdytus, bet nenugalėtus žmones. Jie geresni
už mane (51 p.). Taigi ir vėl svarbiausia žmogaus gerumas: Miela
su žmonėmis. Žmogus žmogui dovana. (
) Šviesa sušvinta ieškant ryšio
ne su kitomis galaktikomis, o su šalia kenčiančiu broliu. Be šitos
šviesos viskas tamsa (51 p.). Pagal tai ir žmogaus vertingumo
kriterijai: kiekvieną vertinu pagal jo vidinę kultūrą, sąžinę,
tiesos supratimą, dvasinių vertybių pažadintą asmenybės sąmonę
(52p.); Man rodos, žmonės dar verks to, iš ko juokiuos dabar. Jie
daug turi, bet neturi vieni kitų (52 p.).
Slaptas rašytojo dvasinis gyvenimas tikriausias. Kūryba lyg ledkalnio
dalis iš jūrų (35 p.), taip nusako poetas savo kūrybos santykį
su savo dvasinio gyvenimo visuma. O tai, kas slaptame dvasiniame
gyvenime tikriausia, yra tikėjimas ir mirtis: Mirsiu be neapykantos
ir tikėdamas. Mano tikėjimas stipresnis už mane (35 p.). Mirčiai
abejingas nepasidariau, nes mirtis yra ir mano. Siausdamas su vaikais,
staiga sustodavau vakaro gaisuos, sukrėstas minties, kad mirsiu.
Dėl jos neverkiau ir neprašiau tėvų paguodos, kadangi tą mintį mačiau
ir tėvų akyse, o tiktai gyvenau, kaip sugebėjau, kantrybės tyloje
ieškodamas mirties prasmės. Mano kūryboje nėra minties, kurios nepaženklino
mirtis (36 p.). Šiurpiausias šiurpas šiandien tam žmogui, kuriam
numirė Dievas, o pakaitalai nieko nedavė (37 p.).
J.Juškaitis išleido dešimt poezijos rinkinių: Ir aušros ir žaros
(1962), Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tolimos dainos (1981),
Dešimt žodžių jaunimo žiedui (1984), Su ... volungės balsu (1984,
jaunimui), Anapus gaiso (1987), Pučia vėjas į širdį (1990), Pilnas
vakaras nutilusios dainos (1994), Varpai sudūlės nuo skendėjimo
(1998), Eglė vasaros naktį (2003). Taip pat išvertė į lietuvių kalbą
Gėtės, Helderlino, Demedio, Rilkės, Traklo, Mandelštamo ir kitų
poetų kūrinių. Už rinkinį Anapus gaiso jam suteikta 1989 metų
Lietuvos nacionalinė premija.
Prasidėjus Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, J.Juškaitis, iki tol gyvenęs
uždarą gyvenimą, vengęs visokio oficialumo, išėjo į viešumą ir pasireiškė
intensyvina pilietine veikla, literatūros kritika, gausia publicistika.
Tos veiklos fiksuotas rezultatas yra didelės apimties, gilaus ir
gyvo turinio knyga Lyra ant gluosnio (1998).
J.Juškaičio poezijoje viskas susikristalizuoja į Auksinę giesmę:
Aukso dulkė spinduliuos
Spinduliuos,
Kur virš lopšio žaidė,
Tolo metuos, dideliuos
Dideliuos,
Auksintuos į žvaigždę.
Net ir dvasios negiedroj,
Negiedroj
Vien žydra žydrėjo.
Balo vien balta žydroj,
Vien žydroj
Dilgėlė žydėjo.
Metų auksas tas toli,
Taip toli,
Kaip žvaigždė. Tik smulki,
Tik gali dainuot, gali
Verkt, gali
Glaudos aukso dulkė.
Vėjas, kuris pučia į širdį, sukelia
nugulusių sieloj aukso dulkių sūkurius, kurie pasklinda plačiai,
pakyla iki žvaigždynų ir pavirsta tauriu grožiu švytinčiais giliaminčiais
eilėraščiais poeto giesmėmis ir dainomis.
Paskutiniame savo lyrikos rinkinyje Eglė vasaros naktį poetas
sudėjo daugiausia keleriais pastaraisiais metais sukurtus eilėraščius.
Rinkinyje susilydo jautrus poetiškas gamtos išgyvenimas, filosofinė
būties refleksija, pasaulio dieviškumo jausmas, tautos ir žmogaus
likimo apmąstymai. Visa tai skleidžiasi savitu stiliumi, skaidria
poetine kalba, eilėraščių vaizdus klosto dramatiška poeto būsena.
Rinkinys naujais niuansais papildo kūrybinę poeto biografiją, teikia
gilių estetinių išgyvenimų.
J.Juškaičio poetinę pasaulėvoką maitinę šaltiniai, kaip minėta,
buvo nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos lietuvių kultūra, sulydyta
su pasaulio kultūra, ypač su moderniąja Europos filosofija ir poezija,
su moderniojo europietiškojo meno patirtimi. Tuos šaltinius į vieną
visumą suliejo katalikiškoji J.Juškaičio pasaulėžiūra, jo aiškus
patriotinis nusistatymas ir asmeninė patirtis bei ypatingas talentas,
jo ištikimybė tėvų žemei ir jos žmonėms. J.Juškaitis sukūrė unikalų
poezijos pasaulį, subrandino savitą poezijos stilių ir atsidūrė
vienoje gretoje su didžiaisiais mūsų poetais Bernardu Brazdžioniu,
Jonu Aisčiu, Henriku Radausku.
Šiandien, birželio 25 dieną,
Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, įvyks J.Juškaičio
kūrybos vakaras, kuriame dalyvaus literatūros kritikai Valentinas
Sventickas, Kęstutis Nastopka ir poetė Aldona Elena Puišytė. Pradžia
17 val.
Juozas GIRDZIJAUSKAS
© 2003 "XXI amžius"
|