Amžinai
žaliuojančio birželio sūnus
Man taip reikia, kad širdį ramintum,
Kad skambėtum kaip lyros styga.
Žiedas vysta, vidudienį skintas,
Ir jo spalvos iblunka staiga
Aš žinau: tu šią naktį ateisi,
-
Bus tau langas atvertas plačiai.
Krinta žiedlapiai, mezgasi vaisiai
Tu širdin man save įrašei
Šiuose Valentino Vytauto Navicko
eilėraščio-pokalbio* posmuose su savo mylimąja mūza Poezija turbūt
ir atsiskleidžia autoriaus kūrybos pagrindinės sudedamosios gimtoji
žemė, gyvybinis ryšys su nuostabiąja jos gamta ir, žinoma, pačios
kūrybos reikšmė poeto gyvenime
Esu Suvalkijos lygumų vyturys, - taip kukliai kūrybinę savo autobiografiją
pradeda V.V.Navickas, šiandien švenčiantis 80-ąjį gimtadienį.
Gimė jis Vaitų kaime (dab. Pilviškių sen., Vilkaviškio r.), apsišvietusių
bei lietuvybę puoselėjančių ūkininkų Onos ir Baltraus Navickų šeimoje
(tėvelis buvo Lietuvos savanoris). Pradžios mokyklą ir progimnaziją
baigė Pilviškiuose, vėliau Marijampolės Rygiškių Jono berniukų
gimnaziją. Nors buvo gabus matematikai ir lietuvių kalbai bei literatūrai,
bet rengėsi stoti į karo mokyklą ir tapti Lietuvos kariuomenės karininku.
Pirmoji bolševikų okupacija nutraukė šias jaunuolio svajas
Sunkiomis
karo sąlygomis baigęs Veterinarijos akademiją, tapo puikiu veterinarijos
gydytoju, o vėliau ir kvalifikuotu šio dalyko dėstytoju dabartinėje
Aukštadvario aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje.
Tačiau tikrąja gyvenimo druska, giliąja būties prasme buvo ir išliko
Poezija. Poezija iš didžiosios raidės
Pradėjęs rašyti dar gimnazijoje,
vėliau Valentinas Vytautas aktyviai dalyvavo Aukštaitijos, Dainavos
ir Sūduvos literatų veikloje. Bet stiprioji kūrybos verdenė pratryško
tik pirmaisiais Lietuvos Atgimimo metais. Ir nesenka iki šiolei.
1990-ųjų balandžio 10-ąją atkurta Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga.
Vienu jos atkūrėjų, pasirašiusių sensacingąją deklaraciją, tapo
ir V.V.Navickas. Aštuonerius metus jis buvo LNRS valdybos nariu
(iš jų ketverius atsakinguoju sekretoriumi), vadovavo Trakų krašto
literatų brolijai Aukuras, vėliau įsitraukė į Lietuvos V.Kudirkos
medikų literatų draugijos narių gretas
Tapo respublikinio literatūrinio konkurso Žydinti vyšnios šakelė
(Vilnius, 1990), Dr. N.Bataitytės-Glažė literatūrinio fondo Stasio
Bataičio premijos (JAV, Los Andželas, 1997) ir LNRS penktosios Vasaros
poezijos šventės (Kaunas, 2003) laureatu
Išleido poezijos rinkinius Saulėgrįža (1989), Kryžkelės (1990),
Meilės paukštė (1993), Vyturio išpažintis (1994), Prabilo Tėviškės
beržai (1995), Žirge, nešk mielajai saulę (1996), Atsigerk iš
mano šulinio gilaus (1997), Žydėk, nevysk dar, mano gėle (1998),
O širdis dar vis dainuoja (1999), Žiū, nunoko pievoj kmynai
(2000), Drobių raštais puoštas kelias (2001), Pėdsakai gyvenimo
kely (20020, Pabalnojau vėjų žirgus (2003)
Štai kaip poetas myli ir gerbia savo skaitytoją sąžiningai atsiskaitydamas
jam už kiekvienus savo kūrybos metus.
Tikrai didelis darbo, kūrybos ir gyvenimo išminties kraitis!
V.V.Navickas visada mena savo tėvelio priesakus, kad gyvenimo rūmą
reikia statyti ant keturių polių. Pirmas mylėk Tėvynę ir niekad
niekam neišduok jos, antras būk teisingas ir kovok už tiesą, trečias
nedaryk niekam blogo, ketvirtas dirbk darbus įdėdamas daug širdies.
Gal laikydamasis šių priesakų, kartu su žmona išaugino dukrą gydytoją
Birutę bei sūnų inžinierių Kęstutį gabius savo srities specialistus
ir tikrus Lietuvos patriotus.
140 nepriklausomųjų rašytojų bendrijos vardu nuoširdžiai sveikinu
jubiliatą, linkėdamas amžinai žaliuojančio birželio kūrybos grožio
mėnesio (ypač tarp Joninių ir Petrinių)
.
Vladas BURAGAS
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas
© 2003 "XXI amžius"
|