Žinių
visuomenės santykių aiškinimasis
Nemanau, kad kuris nors turime teisę
visuomenę mokyti gyventi ar elgtis. Tai kiekvieno privatus asmeninis
reikalas. Tik kiekvieno iš mūsų daugybė privačių į vieną krūvą sudėtų
dalykų labai dažnai tampa visuomeniniais, kai išeiname į gatvę,
kai neblaivūs ar įpykę paimame į rankas kokį aštrų įnagį, kai nepatinka
priešininko pasakytos mintys, kai į namus grįžta girta šeimos galva
arba visai prasigeria ir namus palieka šeimos kaklas, kai paauglių
kompanija išgeria per daug alaus ir t.t. Tokių mūsų jau beveik kasdieniu
reiškiniu tapusių gyvenimo grimasų būtų galima priskaičiuoti iki
begalybės.
Kur viso to ištakos, kad visi kaip voverės atsidūrėme kažkokiame
užburtame rate. Užuot gyvenę ramų gyvenimą taip, kaip įstengiame
ir sugebame užsidirbti, atsidūrėme tarsi įkaitintos smalos katile.
Kažkam prireikė mus nuolat kurstyti ir skatinti pinigų, smurto ir
sekso aistras, griauti ir niekinti, kas yra sukurta, menkinti mūsų
istoriją ir kt. Po nepriklausomybės atgavimo buvo pradėta kalbėti,
kokie visi esame neturtingi, o kai neturtingi, tai ir negražūs,
neprotingi, nieko nemokame, esame nieko verti. Ir viso to visuotinio
neturto ir saviniekos priežastis nėra pinigų. Nuo tada ir prasidėjo
baisi karštligė daugeliui žūtbūt, vos ne per vieną dieną, prireikė
praturtėti. Vieni to aukso puolė ieškoti paskatinti Tado Blindos
pavyzdžio, kiti nutvėrę kuoką ar kokį aštrų daiktą ėmė aiškintis
dėl tariamų kaltųjų ar užklupusių nesėkmių, treti, prisižiūrėję
filmų apie Amerikos kaubojus ir plėšikus, sumanė ir patys apiplėšti
banką arba bent parduotuvę, dar kiti su šūkiu Pinigų yra! laikinai
sukūrę banką arba susibūrę į gaujas ėmė siautėti Lietuvoje ir svečiose
šalyse, savo poelgiais šiurpindami senąją Europą.
Kam viso šito reikėjo? Rugpjūčio pučo dienomis mūsų nedraugai per
Rusijos radiją buvo pradėję skelbti, kad Lietuvoje prasideda pilietinis
karas. Jo sukurstyti nepavykus, imta ieškoti kitokių būdų aistroms
skatinti. Netenka abejoti, kad ir mes patys daug prie to prisidėjome
pasiduodami visokiems panašiems kurstymams. Prasidėjus valstybinio
turto dalyboms, reikėjo liaudies žvilgsnius atitraukti nuo privatizacijos
šalyje, nuo to, kas ką labai oficialiai ir gražiai pasiglemžė ir
pasidalijo, pigiai nupirko ir brangiai pardavė, ir t.t.
Kaip būtų pasielgusi tokiu atveju solidarumo ir pagalbos vieni kitiems
etalonu pasaulyje laikoma žydų tauta istoriniais laikais? Žydams
ėmus grėsti aukso veršio garbinimui, tauta pakildavo, sunaikindavo
aukso veršį ir šalis vėl atsigaudavo. Buvo stengiamasi neskatinti
blogio ir jo nedauginti. Lietuviai, užuot pasekę geru pavyzdžiu,
tik pasinaudojo patogia proga ėmė iš to daryti pinigus. Daugelis
spaudinių turi savo leidiniuose tų kruvinųjų žinių puslapius, per
televiziją pradėjo rodyti smurto ir žiaurumo kupinus filmus, tam
paskyrė laidas, iki smulkmenų aprašinėjo žudymo procesus, žudymo
įrankius ir įvairius būdus, į pirmuosius puslapius talpino kraujais
aptekusias aukų nuotraukas, net gyrėsi, kad jaunimas iš jų leidinių
mokosi ir t. t. Žodžiu, ėmėsi visaip dauginti blogį, per šviečiamąją
veiklą nestabilios psichikos ar menko intelekto tautos daliai parodydami,
kaip tapti budeliais, profesionaliais žudikais ir kraugeriais. Kyla
klausimas, ar normalus, tinkamai auklėtas žmogus galėtų tokiam blogiui
ryžtis? Manau, kad niekada. Gal tik atsitiktinai galėjo būti auka.
Tokiais narsuoliais tapo nestabilių šeimų vaikai, kartais patraukdami
ir užsikrėtusius bendru azartu padorius jaunuolius, kurių tik reikėtų
gailėti. Daugelis nukentėjo pastumti į nusikaltimą tų televizijos
laidų ar leidinių, kurie propagavo tarp savęs susijusius dalykus:
turtą, seksą ir smurtą. Pagaliau visa tai turės išsekti. Tik kaltųjų
niekas neieškos, kaltų paprasčiausiai nebus. Juk viskas buvo daroma
gražiai, kultūringai ir už pinigus: nori perki ar žiūri, nenori
neperki arba nežiūri. Įdomu būtų apskaičiuoti, kiek tautai kainavo
visa šita žiaurumo ir sekso sklaida, sukėlusi visuomenėje santykių
aiškinimąsi pasitelkus įvairius įnagius, kaip primatams pakėlus
vėzdą net tik prieš savo kaimynus, tautiečius, bet ir prieš pačius
artimiausius žmones. Prisigyvenome iki to, kad kai kurie televizijos
kanalai jau turi pagalbos žmonėms tarnybas ir iš to atsiranda labai
gyvenimiškos laidos. Vieni tokias laidas kuria, o kiti tą žiaurumą
ir dabar dar skatina kaip skatinę iki šiol, seksą ir pornografiją
pateikdami kaip meno rūšį. Bet juk tai tam tikros rūšies bendrininkavimas
nusikaltimams sukelti ir iš to pasipelnyti.
Kiek dėjo pastangų psichologai, gydytojai, visuomenės veikėjai
rezultatų nebuvo. Tik po didelių ir primygtinių pastangų valdžios
buvo išgirstas maždaug prieš metus šiuo klausimu padarytas garsus
garsių žmonių pareiškimas, bet greitai jo mintys nublanko, užsimiršo.
Visai neseniai viena šviesi moterėlė iš tolimo Žemaitijos kaimo,
televizijos žurnalisto pakalbinta, labai tiesiai ir aiškiai pasakė:
man užtenka žinių per Lietuvos radiją, laikraščių nusipirkti neturiu
iš ko, o ir ką ten įdomaus parašo vienos žudynės. Ar nereikėjo
paieškoti, kad tą kas nors garsiai pasakytų gerokai anksčiau ir
ne vieną kartą, ir ne vienas? O gal galvoto žurnalisto neatsirado?
Reikėtų, kad ir dar dažniau prie tokio šios temos pateikimo būtų
vis sugrįžtama ir sugrįžtama. Galgi greičiau susitupėtume
Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|