Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pasaulio lietuvių dainų šventę pasitinkant
Didžioji tautos šventė

Niekas nežino, kas buvo tas pirmas žmogus, pasiūlęs sukviesti į vieną būrį chorų dainininkus ir dirigentus. Tačiau tai įvyko 1843 metais Šveicarijoje, kur ši tradicija gyvavo net 92 metus. Paskutinėje, XXV dainų šventėje dalyvavo net 166 chorai, 12 tūkst. dainininkų. Viena didžiausių dainų švenčių Europoje buvo surengta 1928 metais Vienoje. Į ją suvažiavo apie 200 tūkst. dainininkų.
Praėjus 26 metams nuo pirmosios Europoje įvykusios dainų šventės, savo pirmąją šventę surengė Estijos dainininkai, o 1873 – metais ir Latvijos. Lietuvoje pirmoji dainų šventė buvo surengta tik 1924 m. rugpjūčio 23 – 25 d. Kaune.
Lietuvių dainų šventė, vyksianti kitą savaitė – pirmoji šventė XXI amžiuje, taip pat pirmoji per visą švenčių istoriją, kai menines programas jungia bendra tema, kokią nusako vienas žodis MES – tai visi tie, kurie čia gyvename, dirbame ir kuriame, ir pasauliui norime prisistatyti tokie, kokie esame. Šventės rengėjai siekia, kad meninės programos atlieptų visų amžiaus ir socialinių grupių žmonių lūkesčius, sudomintų ir praturtintų, padėtų susivokti, kad mūsų kultūra, kalba, papročiai, liaudies dainos pasaulio kontekste yra unikumas. Šokdami, muzikuodami, rodydami savo kūrybą mes liudijame save kaip išsilavinusią ir kultūringą tautą. Būtent taip elgėsi šveicarai, sukūrę dainų šventę kaip reiškinį, kaip formą masiniam dainavimui, muzikavimui, tuo sudominę kitas Europos valstybes. Lietuva su meile ir atsakomybe tęsia daugiau kaip prieš 150 metų Europoje užgimusias kultūros tradicijas.
Šiais metais dainų šventėje dalyvaus 28 tūkst. šokėjų, dainininkų, muzikantų, tautodailininkų, kitų žanrų atlikėjų. Apie tai, kuo ypatingos šių metų Dainų šventės atskiros programos, kaip jos buvo rengiamos, paklausėme Lietuvos liaudies kultūros centro specialisčių: LLKC direktoriaus pavaduotojos, Folkloro dienos kūrybinės grupės vadovės Vidos Šatkauskienės, Ansamblių vakaro koordinatorės Genovaitės Juknevičienės, choreografijos poskyrio vadovės, Šokių dienos meno vadovės pavaduotojos Snieguolės Einikytės ir muzikos poskyrio vadovės, Dainų dienos kūrybinės grupės narės Aurelijos Andrejauskaitės.

Folkloro diena

Vida Šatkauskienė:

Folkloro dienos renginys per keletą šventimų tarsi išsikristalizavo į pagrindinius svarbiausius dalykus. Folkloro diena – tai įvairių Lietuvos etnografinių sričių, įvairių regionų, įvairių miestelių tradicinės kultūros reprezentacija. Folkloro kolektyvų pasirodymai, t.y. jų atliekamos dainos, šokiai, instrumentinė muzika, paprastai yra išdėliojami į mažą Lietuvos schemą, esančią Sereikiškių parke ir pilių teritorijoje. Visa teritorija tarytum suskirstoma į sritis – čia galima pabūti Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje. Mes siekiame šalia dvasinės kultūros kiek įmanoma parodyti ir mūsų paveldėtos tradicijos visumą. Todėl atsirado tradicinė virtuvė. Įgyvendinti šį sumanymą mums padeda šeimininkės iš visos Lietuvos. Vienos jų labai gerai moka paruošti šaltanosius, kitos dešrą, skilandį ar tradicinį bulvių plokštainį, kuris kiekviename Lietuvos krašte kepamas skirtingai, ir t.t. Žinoma, esame priversti pasinaudoti šiuolaikine technika, bet siekiame kiek galima išlaikyti tradicinę technologiją. Ypač stengiamės, kad tradiciniai gėrimai būtų paruošti laikantis tradicinės receptūros. Didelį pasisekimą paprastai turi alus, ypač aukštaičių, pagamintas tikrų kaimo aludarių. Nežinau, kaip šiais metais bus, nes Vilniaus miesto savivaldybė nebeleidžia alumi prekiauti.
Taip pat šiais metais pakvietėme didelį būrį meistrų, kurie pripildys mūsų parką. Tai puodžiai, kalviai, medžio drožėjai, audėjai ir t.t. O siekdami labiau suprasti kiekvieno krašto specifinę paprotinę kultūrą, įrengsime sceną, kurioje įvairūs kolektyvai galės pademonstruoti temines programėles. Visas parkas šiurmuluos, bus pilnas visokių ansamblių, kiekvienas galės pasišokti, padainuoti.
Kadangi 2003-iųjų Dainų šventė siejama su karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejumi, tai mes dar papildomai ant Gedimino kalno ketiname parodyti istorinių dainų programą, ją dedikuodami šiam valstybės jubiliejui. Tiesą pasakius, tokia programa nėra naujas sumanymas. 1990 metais labai panašų renginį jau surengėme. Tada visi kolektyvai, kurie pageidavo, galėjo užlipti ant kalno, ten padainuoti karo dainas, papūsti ragą. Panašiai sieksime ir šiais metais.
Folkloro dienos pabaigoje, apie 19 val., planuojame visų šventės dalyvių ir žiūrovų suėjimą į Katedros aikštę. Čia bus pabaigtuvės, kurios vadinsis „Ant karaliaus dvaro“. Visi norintieji galės padainuoti, pašokti, kartu pasilinksminti.

Ansamblių vakaras

Genovaitė Juknevičienė:

Ansamblių vakarui jau pradėjome rengtis 1998 metų rudenį, iškart po praėjusios Dainų šventės. Scenarijų parašė Saulius Prusevičius. Metus buvo kuriami šokiai, dainos, o pirmoji peržiūra įvyko 2001 m. kovo 24 d. Susirinkę visos Lietuvos tautinių ansamblių ir kapelų vadovai programą įvertino palankiai. Tik buvo daug baimės ir diskusijų, nes repertuaras gana sudėtingas. Žinoma, vieniems jis yra mažiau sunkus, kitiems labai sunkus, bet visiems labai įdomus. Šiuo metu atlikėjai įtemptai dirba. Tikiuosi, kad suspės pasirengti ir sėkmingai Vilniuje koncertuos.
Programa ypatinga tuo, kad yra vientisa, sukurta visiškai naujai. Originalus sumanymas eiti per metų ciklus – nuo pavasario iki žiemos. Gal scenoje ir netinkamai atrodytų, tačiau aikštėje, ir dar su apšvietimu, turėtų būti įspūdinga.
Vakaras prasidės iškilmingais liaudies dainų motyvais, daudyčių ir birbynių ringuotėmis, lamzdelių šaukiniais ir šokių pynėmis... Programoje numatome daug netikėtumų: folkloras bus jungiamas su kitų žanrų muzika, tradicinės kanklės – su elektronika, bus moderni choreografija. Žiūrovai gali būti šokiruoti tokių naujovių, todėl iš anksto jiems bus parengtos programėlės, kad, prieš prasidedant vakarui, jie jau turėtų savo nuostatą.

Šokių diena

Snieguolė Einikytė:

Šokių diena bus tarytum gyvybės žalias medis. Medžio šakos ir šaknys yra vaizdinys. Gyvybės medžio vaizdiniu nuo seniausių laikų mes, žmonija, suvokėme save pasaulyje, susiejančiame dangų ir žemę, dievus ir žmones, pulsuojančiame amžinąja gimimo – vaisingumo – mirties – atgimimo galia. Šokių dienoje dalyvaus visų amžiaus grupių Lietuvos ir pasaulio lietuvių šokėjai.
Programa bus šešių dalių. Pirmoji dalis – „Prologo Jievaras“. Tai sakrališkas medis, ypač garbinamas saulės sugrįžimo šventėse. Antroji – „Verba“. „Verba“ – puokštė iš kadagio, gluosnio ar kitų šakelių – laikyta šventa. Ypatinga reikšmė buvo teikiama sprogstančiam bei žydinčiam medžiui, įkūnijančiam derlingumą, vaisingumą, amžiną gyvenimą. Šita dalis yra skiriama pačiai brandžiausiai kartai – mūsų seneliams. Trečioji – „Beržas“. Tai Sekminių šventė. Per Sekmines, gražiausią piemenų šventę, beržų šakomis buvo kaišiojamos pirkios durys, varteliai. Namai ir kiemas tapdavo sakraliai apeigai skirta žalia šventove. Tikėta, kad beržo šakelės gali ne tik suteikti žmogui gyvybinių galių, bet ir apsaugoti nuo nelaimių, ligų. Ketvirtoji dalis – tautos vienybės ir tvirtybės įvaizdis „Ąžuolas“. Lietuvių mitologijoje jis yra stiprybės, ilgaamžiškumo, nepalaužiamos galios simbolis. Šitoje dalyje matysime susirinkusius lietuvius išeivius iš viso pasaulio. Penktoji – „Obelis“. Obels dalis bus moterų, merginų ir pačių mažiausių – mūsų vaikų. Lietuvių mitologijoje šis medis gretinamas su mergele, būsimąja gimdytoja, motina, o sidabro, aukso ir deimanto obuoliai – tai vaisingumo simbolis.
Šokių dieną užbaigsime Joninių švente – „Kupolio Rože“. Vasaros saulėgrįžos, arba Kupolių, šventėje nepaprastą reikšmę turėjęs nupintas vainikas. Vainikas yra prisikėlimo ir džiaugsmo simbolis, neatskiriama gyvybės medžio dalis. Pasibaigus Joninėms, kaip yra įprasta, seka pabaigtuvių suktinis. Stengsimės, kad mūsų suktinis šį kartą sujungtų tą folkloro dalį, kuri pereis ir išaugs į šiuolaikinį suktinį. Tikimės, kad mums pavyks. Šią Šokių dienos koncepciją parengė meno vadovė Laimutė Kiselienė, tačiau į kiekvieną dalį labai daug darbo įdėjo ir visa kūrybinė grupė.

Dainų diena

Aurelija Andrejauskaitė:

Turėčiau pasakyti, kad dainų šventės yra išskirtinis kultūros reiškinys, Baltijos šalių fenomenas. Todėl ketiname pateikti dokumentus UNESCO paveldui ir tikimės, kad mus supras. Aš dainų šventes jau rengiu nuo 1980 metų. Puikiai žinau, kad tai sunkus kasdienis darbas, kasdieniai ieškojimai, ilgos repeticijos, ginčai, požiūrių, koncepcijų, sąmatų vertinimas ir t.t. Šiuo atžvilgiu šiais metais nieko nauja, nes visais laikais trūko pinigų, visais laikais atliktos dainos vieniems patiko, kitiems ne. Tačiau ryškesnis ypatumas yra tas, kad socialiniai „vėjai“ šiek tiek pakeitė pačių dainininkų infrastruktūrą. Senieji, garbieji, pirmųjų dainų švenčių dalyviai pamažu iškeliauja Amžinybėn. Tie, kurie dar gali šiek tiek padainuoti, susiburia į politinių kalinių, tremtinių chorus. Aš tai vadinčiau ne chorais, bet labai garbingų žmonių grupėmis, kurios savo laisvalaikį praleidžia kartu su daina. O miestų ir miestelių inteligentai jau pradeda suvokti, jog nei kompiuteriai, nei palydovinės televizijos programos negali atstoti žmonių bendravimo. Todėl jie pamažu sueina, atsiranda naujų kolektyvų, naujų bandymų. Labai malonu, kad prie jų prisideda ir jaunimas. To pasekmė – šių metų Dainų dienoje ketina dalyvauti apie 19 tūkst. dainininkų. Pamenu sovietinių metų statistiką, kai dalyvavo panašus skaičius dalyvių. Tai buvo 1985 metais. Vėliau, 1990, 1994, 1998 metais – žymiai mažiau.
Tačiau dabar pasikeitus patiems žmonėms, pasikeitė ir mūsų darbo sąlygos. Pirmiausia tenka koreguoti repertuarą. Jis gal nebe toks kaip anksčiau, nebe tokie sudėtingi choriniai kūriniai, daugiau populiarių dainų. Stengiamės neberengti tokio griežto chorinio koncerto, tinkančio tik elitinei publikai ar muzikantams. Šių laikų repertuaras turi būti lengvai išmokstamas dainininkams ir lengvai suvokiamas klausytojams, o pats Dainų dienos koncertas šventinis, ne pompastiškas.
Žinoma, valstybės jubiliejaus progai parinkome gražių kūrinių apie tėvynę, gamtą, Lietuvą. Atėję klausytojai išgirs ir gerai žinomų melodijų, tokių kaip visiems gerai žinoma V. Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“ ar T. Makačino „Berniukai“. Tai nėra choriniai kūriniai, tai tarsi maži mūsų dainos lobyno simboliai, kurie yra gerai pažįstami ir tam žmogui, kuris yra arčiau muzikos, ir tam, kuris toliau. Koncerte bus speciali dalis, kuri vadinasis „Dainuokime drauge“. Neturime didelių vilčių, kad visi susirinkusieji su mumis užtrauks tas melodijas, bet atsiras žmonių, kurie padės dainuoti, bent jau linguoti ar paploti. Koncertą rengiame kiek galima demokratiškesnį.
Dainų dienos koncertai šiek tiek skiriasi, bet tai bus koncertas kaip ir per kiekvieną dainų šventę: susirinks tūkstančiai žmonių, kaip visada išmokę repertuarą kiek galima geriau. Lauksime publikos, melsimės, kad nelytų. Susirinksime pagarbinti dainą, Lietuvą, pasidžiaugsime, kad gyvename, kad sugebame mylėti vienas kitą. Būtent ir bus toks koncertas, paremtas tradicija. Neišgalvojome, o ir nesistengėme išgalvoti nieko nauja. Nebus nei žirgų, nei cirko, nei balionų. Niekas negalės pasakyti „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“. Bus tradicinis Dainų šventės koncertas, nes mūsų pareiga – puoselėti tradiciją. O atspalviai, dainų niuansai, žmonių nuotaikos aišku, skirsis, nes niekas nestovi vietoje.

Parengė Elona GUBAVIČIŪTĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija