Atnaujintas 2003 m. birželio 25 d.
Nr.49
(1153)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis
Laikas ir žmonės
Atmintis
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Karalius Mindaugas sujungė lietuvius abipus Atlanto
Aktoriaus įspūdžiai sugrįžus iš keliones po JAV

Kompozitorius Raigardas Tautkus ir aktorius Egidijus Stancikas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kauno menininkų namuose aktorius Egidijus Stancikas ir kompozitorius Raigardas Tautkus su savo parengta programą „Lietuvos valstybei – karaliaus Mindaugo karūnavimui – 750“ lankėsi JAV. Šią programą galėjo pamatyti Amerikos lietuvių bendruomenės nariai dvidešimtyje JAV miestų, programa buvo atlikta 25 kartus. Grįžę iš JAV, Kauno menininkų namuose surengtame vakare, programos kūrėjai ir atlikėjai dalijosi kelionės įspūdžiais. Prieš kelionę aktorius E.Stancikas žadėjo pasidalyti savo įspūdžiais būtent su „XXI amžiaus“ skaitytojais. Aktorius savo pažadą įvykdė.

Dabar jau galima kalbėti ir apie tai, kokia buvo šios idėjos pradžia. Vėlyvą vasario vakarą, dar 2002 metais, suskambo telefonas ir pažadino many nerimą. Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė kreipėsi į mane, siūlydama atšvęsti karaliaus Mindaugo karūnavimo jubiliejų kartu su 20 skirtingų miestų gyvenančia Amerikos lietuvių bendruomene... Pradėjau rinkti literatūrą. Šapokos, Ivinskio, Gudavičiaus ir kitų istorikų faktai išryškino būsimos programos kontūrus. Turbūt viską perskaičiau, kas buvo skirta karaliui Mindaugui. Savo vietą programoje rado B.Brazdžionio, S.Santvaro, S.Stanevičiaus, J.Marcinkevičiaus, L.Andriekaus, R.Keturakio, Maironio, V.Mačernio eilės. Užimtam žmogui sunku leistis į trijų mėnesių kelionę. Pakalbinau R.Tautkų, pradedantį, jauną kompozitorių. Sutiko.
Mūsų lėktuvas Floridoje nusileido vėlai naktį, šių metų sausio 30-ąją. Iš tamsos padvelkė vasaros karštis. Pirmasis mūsų pasirodymas - Sankt Petersburgo mieste. Su nerimu laukėme pirmojo savo koncerto. Susirinko per 200 klausytojų. Suskambo muzika. Pradėjome tiesti literatūrinį-jubiliejinį kelią. Koks jis bus? Po dvi valandas trukusio koncerto – publikos plojimai stovint, džiaugsmo ašaros akyse. Vadinasi, tebesikalbam ta pačia kalba. Jautėmės pavargę, bet laimingi.
Deitono Byčo lietuvių bendruomenėje mūsų koncertas vyko parapijos salėje. Iškilu, bet jauku. Mus nuoširdžiai priėmė. Gaila, kad viskas, kas miela, taip greit prabėga. Guodžiamės, kad mūsų laukia tokia pat gera ateitis. Su rašytoju ir entuziastingu visuomenininku A.Dundzila leidžiamės į Palm Byčą.
Juno Byče lietuvių bendruomenės priėmimas buvo toks pat šiltas kaip ir Golfo srovė. Maudykis, deginkis, pajusk liepos malonumus vasario vidury... Tik gultų paplūdimyje nuoma valandai kainuoja septyni doleriai. Kai paklausėme, ar tikrai reikia mokėti, jaunas juodukas amerikietis atsakė: ,,Čia Amerika, čia nieko nėra už ačiū“. Šiandien jau galėčiau ginčytis su juo, nes visos kelionės metu patyriau tiek gerumo, kurio už jokius pinigus nenusipirksi. Bet tiek to tą jauną amerikietį. Mūsų koncertas – vasario 14 dieną. Viskas labai iškilminga, nes sutapo su Vasario 16-osios minėjimu. Šventė vyko Juno Byčo miesto rotušėje. Dalyvavo per 100 žmonių. Iš pradžių – iškilmingos kalbos, vėliavos pakėlimas, vėliau – koncertas, kuriame dalyvavo nelietuviškos kilmės ir lietuviškai nesuprantantys miesto meras su žmona.
Prieš mūsų akis – jau Kalifornija, San Diegas. Bal Boa parkas, Ramusis vandenynas, gražuolis lyg žaltys išsirietęs tiltas, viešbutis „Del Coronado“ ir akių horizonte – Meksika. Visur žydinčios gėlės, sausas šiltas oras, ispaniškas temperamentas ir šilti žmonių veidai. Lietuvių bendruomenės pirmininkas Saulius Lisauskas su žmona, iš naujo prikėlę bendruomenę gyvenimui. Daug jaunų lietuvių, tik prieš kelerius metus atvykusių iš Lietuvos, turinčių čia gerus legalius darbus, gražias šeimas ir lietuviškai čiauškančius vaikus, aktyviai įsitraukė į bendruomenės gyvenimą. Visur jaučiama bendruomenės pirmininko iniciatyva. Atgijo tautinių šokių kolektyvas ,,Jūra“. Mūsų koncertas vyko vasario 16-ąją, šventiniai renginiai tęsėsi visą dieną. Dalyvavo miesto meras. Ir daug vaikų. Net koncertinę programą teko pakoreguoti.
Sakoma: laimė – priešaky. Taip ir mus, tarsi nenurimstantis laimės ieškojimas, laikas vijo į priekį. Los Andželas... Kiekvieno aktoriaus širdį sudrebinantis Holivudo vardas. Kaip toje pasakoje: ir aš ten buvau, ir viską patyriau, tik, deja, kaip turistas.
Los Andželo lietuvių bendruomenė didžiulė. Ir turinti senas tradicijas. Teko regėti, su kokiu jaunatviškai lietuvišku pasiutimu šoka jaunieji Amerikos lietuviai. Taip šoka, kad net pavydas ima. Ir mažieji artistai, vaidinantys Vytės Nemunėlio ,,Rudnosiuką“. Ir pati Aldona Brazdžionienė, ant rankų laikanti vos kelių mėnesių provaikaitį, kurio vardas taip pat Bernardas... Ir režisierius Žemaitaitis, ir Los Andželo teatro aktorės. Gaila, kad neteko pamatyti ,,Ledi Makbet iš Akmenės“. Ir vos visus bespėjantis aprėpti klebonas kun. S.Anužis. Šeštadienio lietuviška mokykla. Tai vis gyvi lietuvybės ženklai. Jų tiek daug. Ir visose lietuvių bendruomenėse. Ypatingas vakaras Rūtos Lee spektaklyje, pažintis ir viešnagė jos namuose. Tai nuostabi aktorė, graži moteris, užburianti savimi scenoje.
Kalifornija nori parodyti dar vieną savo grožį – San Franciską. Saulė, stačios kalvos, balti gražūs namai, daug gėlių, ,,Auksinis“ tiltas. Koncertas vyko dr.Koncės namų salone. Vaizdas pro langą, leidžiantis saulei, vertas poeto plunksnos... Sietle koncertas vyko evangelikų bažnyčioje. Žodis vienijo susirinkusius žmones, tarp kurių buvo garsieji muzikai iš Lietuvos – P.Stravinskas, D. ir A.Vaičekoniai, keletas tik angliškai šnekančių šeimų, nes jų kaimynai – lietuviai. Po koncerto – nuoširdus bendravimas. Atsisveikinimo vakaras Dariaus ir Astos Vaičekonių namuose virto nesibaigiančios dainos vakaru. Moka lietuviai dainuoti. Ir gražiai dainuoti. Bet... kad ir kokia daina būtų, ji vis tiek turi pabaigą. Atkeliavom į Kolorado valstiją, į Denverio šalčius ir speigą. Keista matyti sniegą po išgyventos vasario vasaros Floridoje ir Kalifornijoje. Kalnų grožis, senosios aukso kasėjų gyvenvietės ir skulptūromis savo gimtojoje žemėje virtę indėnai. Nuostabios, nors ir atšiaurios gamtos apsuptis. Šiltas, nuoširdus kunigo Augustino Kulbio žodis, bičiulių muzikantų kūrybiniai džiaugsmai persipynė toje trumpoje viešnagėje Denveryje. Po koncerto – bemiegė naktis ir skrydis į antrąją Lietuvą, į Čikagą.
Oras Čikagoje niūrokas. Visur sniegas. Jaunimo centro salėn renkasi žmonės. Koncertą pradėjo autorės, idėjos paminėti 750 metų Mindaugo karūnavimo jubiliejų didžiuosiuose Amerikos lietuvių bendruomenės telkiniuose ir visų koncertų organizatorė, Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė M.Remienė. Po jos pasveikinimo – trumpas, bet esmę pasakantis istorikės R.Kuncienės istorinis pranešimas ir ... mes.
Į mus žvelgė per 700 akių. Pirmoji koncerto dalis, kurios aš niekad nepamiršiu, baigėsi ilgais, audringais plojimais. Publika stovėjo ir plojo. Jie žvelgė į mus, o mes į juos. Nežinau, ką jie galvojo, bet mano akyse, tarsi pagreitinto kino kadrai, bėgo įvairiausi vaizdai: kaip šie žmonės kūrė ir begalinio entuziazmo dėka išlaikė iki šių dienų gyvą Lietuvą, būdami taip toli nuo jos. Jų akyse aš pamačiau taip pasiilgtą kelionėje Lietuvą. Po koncerto – pažintys, fotografavimasis ir bendravimas. Koncerto klausėsi ir ateities Lietuva Amerikoje: Jaunimo ir Maironio gimnazijų mokiniai. Jų širdys, tarsi kertinius akmenis, dėjo į savo vaikiškas sielas lietuviško žodžio muziką, protėvių išgyventos istorijos skausmą ir ryžtą, lietuvybės išlaikymo savo gyvenime. Bendraujant su jais, į mane pažvelgė šviesios vilties akys. Po kelionės būna taip, kad atsimeni arba miestą, arba žmones. Šį kartą viskas taip persipynė, kad sunku išnarplioti.
Lietuviškos bažnyčios, vienuolynas – lietuvybės ženklai. Sutikti kunigai – Kęstutis Trimakas, Jaunius Kelpša ir Rimvydas Adomavičius – lyg tie mylimieji mokiniai, budintys po kryžiumi. Budintys dvasia. Budintys dėl dvasios. Ir visai kitaip, Amžinybės vertybėmis budinti Lietuva, toks buvo jausmas, patirtas Šv.Kazimiero lietuvių kapinėse. Nurimusi, bet Lietuva.
O mums jau ,,labas“ sako pats jauniausias Detroito bendruomenės pirmininkas V.Piestys. Tuo pačiu ir pats laimingiausias pirmininkas, nes rengiasi savo vestuvėms. Pavasario ženklai. Lietuvybės ateitis garantuota...
Koncertas vyko parapijos salėje, prieš kelerius metus visos bendruomenės rūpesčiu itin skoningai pastatytos ir gerai prižiūrimos. Čia puikus apšvietimas, įgarsinimo technika ir meniškai paruošta scena. Po šv.Mišių, kurias aukojo klebonas kun.Aloyzas Volskis, visi atėjo į mūsų koncertą. Tarp klausytojų gera buvo išvysti Detroito garbės konsulą J.Jurgutį su žmona, kurie mūsų koncerto klausėsi jau trečią kartą (mūsų pažintis prasidėjo Floridoje), ir visą nuoširdžią Detroito lietuvių bendruomenę. Gyvenome klebonijoje. Vieną rytą stebėjau parapijos kleboną kunigą A. Volskį per šv.Mišias, kurias kunigas aukojo lotynų kalba. Susikaupęs, ramus, nuskendęs sielos gelmėn ir su didžiausiu jausmu tariantis maldos žodžius, išgyvenantis juos. Gyvenime – natūraliai ir nuoširdžiai bendraujantis žmogus, paslaugus, dėmesingas, atviras, jokios veidmainystės. Kiek daug gerumo patirta ne tik iš jo... Detroite mums teko švęsti Kovo 11-ąją. O ši diena mano kartos žmonėms – mūsų Laisvės diena, mūsų prasmingo gyvenimo pradžios diena. Šią dieną tiesiogiai kreipėmės su sveikinimo žodžiu per Lietuvių radiją.
Klivlendas – tai aktyviai veikiantis ir dirbantis lietuvybės židinys. Kiek čia nuostabių pažinčių ir bendravimo akimirkų. Ir šiandien mus vis dar lydi garbės konsulės I.Bublienės, dr.V.Stankaus šiluma ir jų energija. Numanau, kad šios bendruomenės energijos pagrindinis šaltinis yra kunigas Gediminas Kijauskas. Gyvenome klebonijoje. Varčiau įvairiausius Klivlende išleistus leidinius, knygas. Kiek organizacijų, kiek veiklos. Ir viskas – tų pačių žmonių rūpestis. Klebonijos patalpose stebėjau dirbančią N.Kirsnauskaitę. Susikaupusi, neatsitraukianti nuo darbo stalo valandų valandas. Ir taip – visą gyvenimą. Ir tai – dėl lietuvybės išlaikymo. Klivlendo lietuvių klubas pilnas įvairaus amžiaus žmonių. Prie mūsų prieina trys jaunos merginos. Kalbamės: čia gimusios, augusios, rengiasi važiuoti į Pasaulio lietuvių dainų šventę Vilniuje. Paklaustos, ar patinka lietuviškos dainos, visos trys nušvinta ir uždainuoja trimis balsais nuostabaus grožio lietuvišką liaudišką dainą. Nutilo klubo triukšmas, visi klauso. Merginos ne tik dainuoja apie Lietuvą, jos išdainuoja pačią Lietuvą. Klausančiųjų akys pradeda blizgėti... Kiek daug šviesos ir gerumo, tikiuosi, šiais metais bus išspinduliuota Lietuvoje, Pasaulio lietuvių dainų šventės metu, kai iš ilgesiu ir meile plakančių širdžių išsilies lietuviška daina.
Dar koncertuojant kituose miestuose, mus vis pasiekdavo priminimai, kad būtinai ir kuo greičiau turime nuvykti į Ročesterį. Atvykome tiesiai į koncertą. Per valandą reikėjo nusiteikti ir pasiruošti drabužius. Po sudėtingo skrydžio dar truputėlį svaigo galva. Prasidėjus koncertui, ji ėmė svaigti nuo publikos dėmesio ir poreikio atverti istorijos klodus, laiko alsavimą į karališkos minties ir lietuviškos sielos gelmę.
Bendruomenės rūpesčiu kelios dienos, praleistos Ročesteryje, padovanojo tiek, kad būtų pakakę visai kelionei. Visų pirma tai susitikimas su skautų skautu, teatro grimo meistru, aktyviuoju visuomenininku ir bičiuliu S.Ilgūnu bei jo žmona Irena. Buvo ilgi, įdomūs pokalbiai apie teatrą, praeitį ir ateitį.
Mūsų kelionė prie Niagaros krioklio. Ta amžina vandens versmė, tas gamtos stebuklas, lyg krentančiame vandenyje girdėtum Dievo balsą... Ką jis šiandien byloja? Tikriausiai tą patį, ką ir prieš du tūkstančius metų, Kristui ateinant į šį pasaulį. O kaip atsiliepia žmogus į jo balsą? Ginklų žvangesiu ir kraujo gėlėmis ant sniego ar smėlio. Kažkada karalius Mindaugas yra pasakęs tokius atsiprašymo žodžius: ,,Atleiskit, kad Lietuvos laimėjau tiek, kiek siekė mano kalavijas...“ Kristus pasaulį laimėjo savo širdimi, savo dvasia, o žmogus vis bando laimėti kalaviju. Vis bando...
Ročesteryje būdami sužinojome, kad prasidėjo Amerikos ir Irako karas. Nerimas ir liūdesys gimė širdy. Ne dėl savęs. Juk karo nuotaikos niekur nesijautė kasdieniame gyvenime, tik per televiziją. Todėl galima padaryti išvadą, kad XXI amžiuje kovos būdai išlieka tie patys, tik dar žiauresni. Visą karo eigą gali stebėti tiesiogiai per televiziją. Viešumas, demokratija… tik ar tokie dalykai neužmuš paprasčiausio žmogiško mūsų jautrumo ir dvasingumo, be kurio mes būsime dar drąsesni ir tuo pačiu žiauresni? Tai mintys, kurios neleido ilgai užmigti net varginant kelionei. Vis akyse tie paprasti Irako žmonės, kuriuos tiesiogiai palietė mirtis, skausmas, padėties beviltiškumas ir nežinia. Savo minties ekrane mačiau ir tuos jaunus žūstančius Amerikos kareivius, kurių niekad nebesulauks šią akimirką dar nieko nesuprantantys jų mažamečiai vaikai. Kodėl taip? Klausiau Dievo. Jis tylėjo. Leido man ir visiems, kam skaudu, atsakyti patiems.
O mūsų lėktuvas jau leidžiasi Bostone. Tai tarsi antrieji mano namai, kuriuose lankausi jau ketvirtą kartą. Tai poeto Stasio Santvaro namai, kuriuose pragyvenau ne vieną mėnesį ir patyriau įvairiausių įspūdžių. Mūsų koncertas vyko po sekmadienio šv.Mišių Piliečių klube. Bendruomenės pirmininkas Aidas Kupčinskas, pristatydamas koncertinę mūsų programą, pajuokavo, kad šiandien švęsime tolimo jo giminaičio – karaliaus Mindaugo – jubiliejų. Visi tą akimirką pasijutome karaliaus Mindaugo artimais šeimos nariais. O po koncerto įvyko karališka puota. Laikas greit bėgo į priekį, o širdy vis augo nerimas...
Putnamo seselių vienuolyne ,,Neringos“ stovyklos rėmimo proga rodysiu savo monospektaklį ,,...ir reikia eiti...“ (Judo išdavystės monologas). Per tris dienas reikia sukurti erdvę, dekoracijas, apšvietimą, drabužius... Per tris dienas vienuolynas turi virsti teatru, kuriame Judas žmonių akivaizdoje dar kartą išgyvens savo istoriją, žmogaus kančios istoriją.
Seselė Paulė, tas gerumo ir organizuotumo įsikūnijimas, per visą laiką nepasakė nė karto ,,ne“. Tik šypsena ir ta pati frazė: ,,Gerai, tuoj bus“. Dirbo visos: ir seselė Eugenija, ir seselė Palmyra, ir seselė Judita. Vienuolyno regula laikinai buvo sugriauta. Visi - kas savo fizine jėga, kas malda - dirbo spektaklio labui. Vienuolynas padovanojo unikalią kūrybos galimybę. Sekmadienio rytą lijo, seselės meldėsi. Meldžiausi ir aš, kad pasisektų, kad viskas gerai pavyktų, kad žmonėms būtų suprantama ir įdomu. Juk daug ką spektaklyje reikėjo pakeisti, naujai pritaikyti. Mintys vis dar blaškėsi po lietingą ir sielą geliantį orą, o šios akcijos komisijos pirmininkė jau sodino pirmuosius žiūrovus.
Prisirinko pilna salė, net stovinčiųjų buvo. Žiūrovų gerokai per šimtą. Spektaklis prasidėjo. Nepajutau, kaip greit jis ir baigėsi. Girdėjau plojimus, sveikinimo žodžius, įvairius bendravimo garsus. Pajutau, kaip užplūsta nuovargis. Visų bendromis pastangomis pavyko padaryti daugiau nei tikėjausi. Liko prisiminimų šiluma, nuotraukos ir profesionaliai išleista programėlė.
O koncertų grafikas šaukia toliau. Išvakarėse prieš mano monospektaklį surengėme koncertą Hartforde. Susipažinome su miestu, aplankėme Niuheiveno, Jeilio universitetus. Bevaikštant po nuostabų parką, apie kurį ne kartą teko skaityti, suskambo vienos bažnyčios varpai, jų skambesį pagavo kitos, jam atsiliepė trečios. Šis varpų skambesys tęsėsi apie 15 minučių. Dieviškas išgyvenimas, bet ir jis praėjo...
Mes jau skrendam į Vašingtoną. O jame jau žydi vyšnios... Koks grožis! Senoji mūsų ambasada. Kiek apie ją skaityta, kiek girdėta. Ambasadorius Vygaudas Ušackas sutinka mus. Ambasadoje dirba jauni, energingi žmonės, taip ir turi būti, nes darbo daug. Pats ambasadorius irgi visur suspėjantis, viskuo besidomintis žmogus. Išvakarėse ambasadoje lankėsi 50 lietuviško grožio princesių iš skirtingų Amerikos valstijų. Visos kartu pasodino vyšnią. Kitą dieną – stebuklas: vakar pasodinta vyšnia pasipuošė baltų žiedų karūna ir taip išsidabinusi visus svečius prie vartų pasitikinėjo... Mūsų koncertą pradėjo ir užbaigė pats ambasadorius V.Ušackas.
Amerikos istorijoje buvo trys sostinės. Vašingtonas – ne tik žydinčios vyšnios, tai Baltieji rūmai, valstybės pastatai ir įstaigos, muziejų rūmai, Kapitolijus... Visa taip didinga televizoriaus ekrane, o taip žemiška ir laiko pažeidžiama realybėje. Gyvenome pas jauną studentą senajame Džordžtaune. Gimęs ir augęs Čikagoje, gražiai kalba lietuviškai, skaito lietuvišką spaudą. Vieną rytą į mus jis kreipėsi ,,broliai”. Mane net šiurpas nupurtė, kaip stipriai lietuviškai tai nuskambėjo...
Niujorkas – visų, keliaujančių po Ameriką, svajonių miestas. Į šį miestą atvykau antrą kartą. Kiek daug pasikeitimų po tragiškų rugsėjo 11 dienos įvykių. Arlingtono kapinės. Kuklūs Dž.Kenedžio ir jo brolio Roberto kapai. Tik ženklas, kad buvo žmogus. Balti kryželiai eilėmis nusidriekia į pakalnę... Arlingtono kapinės žydint vyšnioms ir magnolijoms... Aplankome istorines vietas, Vašingtono, Ruzvelto, Linkolno, Džefersono ir kitų prezidentų monumentai išliks ilgam atmintyje. Tarp Niujorko dangoraižių skraido savyje skausmą slopinantys skersvėjai. Tragedijos vieta aptverta. Ant tvoros – nuotraukos, viena kita puokštė. Aplink – miesto ūžesys, o čia – spengianti tyla. Tyla, kuri slegia... Vėjo paliesta metalo tvora sužvanga tarsi pagalbos klyksmas ir vėl – tylu. Beprotiška beprasmybė. Ir šią akimirką kažkas kažkur nulemia kažkieno likimą... O Niujorkas gyvena savo gyvenimą. Dieną – vienaip, naktį – kitaip. Penktoji aveniu, Brodvėjus, Taim skveras, Kinų, Mažosios Italijos rajonai, Volstritas ir Laisvės statula... Kiek meno, kultūros vertybių. Pusę gyvenimo galėtum praleisti „Metropolitan“ muziejuje, bet gali skirti tik dvi valandas. Gaila. Jei galėčiau aplankyti nors kas trečią Niujorke esantį teatrą ir pamatyti tai, ką net sapne sunku susapnuoti... O Šv.Patriko bažnyčia. O nesibaigiantis Manhetenas... Lietuvių bendruomenė nebeturi savo namų Brukline. Mūsų koncertas vyko Union Congregational bažnyčios salėje. Manau, kad atėjo tie, kas norėjo išgirsti širdimi... Diskutavome su dr.Giedre Kumpikaite apie literatūrą, kultūrą ir lietuvybę Niujorke. Lankėmės Lietuvos generaliniame konsulate ir Lietuvos Jungtinių Tautų misijoje, susipažinome su generaliniu konsulu Mindaugu Butkumi bei misijos ambasadoriumi dr.Gediminu Šerkšniu, jų darbo grupėmis.
Filadelfijoje mus pasitiko pats Amerikos krašto Lietuvių bendruomenės pirmininkas Algimantas Gečys. Apsukę ratą per bundantį sekmadieniui ir pavasariui miestą, nuvykome į lietuvių parapiją, kur mūsų laukė Filadelfijos bendruomenės pirmininkas Vytautas Bagdonavičius, viską paruošęs koncertui, ir Teresė Gečienė, atsakinga už kultūrą ir dar už daugybę reikalų bendruomenėje. Filadelfija – pirmoji Amerikos sostinė, pirmųjų lietuvių emigrantų kelio galas ir viltis. Filadelfijoje – paskutinis mūsų koncertas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Daug jaunų žmonių giedojo bažnyčios chore, buvo mūsų koncerte ir dainavo kartu su mumis. Ir iki vėlyvo vakaro repetavo liaudies šokius, rengdamiesi Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. Koncertas baigėsi, įspūdžiai rimo, žmonės išsiskirstė. Dar su Terese ir Algimantu Gečiais vykome į pažintinę ekskursiją po Filadelfiją, viešėjome jų namuose.
Rytoj – kelionė į Lietuvą. Visą dieną švietė saulė, kvepėjo vyšnių ir magnolijų žiedai, paukščiai suokė savo giesmes. Rytas mus pasitiko storu sniego sluoksniu ir baltuma. Tarsi naujas ir tuščias popieriaus lapas, į kurį rašysime jau kitus žodžius. Viskas šiame gyvenime praeina. Praėjo ir ši mūsų kelionės pasaka. Praėjo laike, bet nesibaigė ir nenutrūko mumyse. Už tai ačiū visiems. Už bendrystę, draugystę ir supratimą nuoširdžiai dėkoju Amerikos lietuvių bendruomenei, Kultūros tarybai, visų bendruomenių pirmininkams, organizatoriams, visiems, mus priėmusiems savo namuose, apgyvendinusiems pas save, visiems, su kuriais kartu keliavome, bendravome, susibičiuliavome ir susidraugavome. Visi įspūdžiai ir prisiminimai gyvi mano širdyje, kuriuos ir jums papasakojau. Ačiū, kad išklausėte.

Užrašė Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija