| Apie
pusiau tiesą
To, kas šią savaitę ateina iki
katalikiško laikraščio redakcijos, kai viename bulvarinio pobūdžio
dienraštyje pasirodė didžiulis, per keletą puslapių išspausdintas
straipsnis, gana savotiškai traktuojantis vieną ar kitą faktą iš
kunigų moralinio elgesio, verčia atsiliepti ir mus. Galima stipriai
abejoti subjektyviu ir gana laisvu tų faktų panaudojimu žurnalistės
versijai įrodyti, bet negalima neigti, kad homoseksualizmo apraiškų
tarp Lietuvos kunigų nėra. Juk niekam jau nėra paslaptis, kad tokio
pobūdžio nuodėmės gali atsirasti: skandalai, sukrėtę JAV, Australijos
ir net mums artimos Lenkijos katalikų bendruomenes, irgi parodė,
kad šis seksualinis nukrypimas (moderniai kalbant, kita seksualinė
orientacija), egzistavęs ir senosiose kultūrose, nėra išguitas iki
dabar, ir net tarp šventus dalykus kuriančių žmonių. Tik neverta
tuščiai kalbėti, kad tą nukrypimą sukelia celibatas - nukrypimas
egzistavo ir tada, kai celibato dar nė užuominos nebuvo, jis egzistuoja
ir dabar ne tik tarp celibato besilaikančiųjų, bet ir tarp kai kurių
"normaliųjų" bei jokiu celibatu nesuvaržytų. Katalikiško
laikraščio redakcija, iki kurios darbuotojų nori nenori ateina daug
įvairiausios informacijos apie su Bažnyčia susijusių asmenų gyvenimą,
taip pat ir iš savo praktikos galėtų ir daugiau kunigų nuodėmių
išvardyti (jas mini ir atsiliepusieji į straipsnį) - jiems nesvetimos
ne tik vadinamosios seksualinės nuodėmės, kai kunigas nusižengia
celibato reikalavimams, bet kai kurie jų neatsisako ir kunigo nepuošiančios
girtavimo ydos (persigėrimo nuodėmės), neatsikrato ir pinigų gobšumo
nuodėmės, pasiduoda sunkiai puikybės nuodėmei ir pan., t.y. kartais
kunigai yra tokie, kaip ir mes visi. Bet tai visai nepanaikina Kristaus
įkurtos Bažnyčios ontologinės esmės. Tai tik parodo, kad visi mes
- kunigai, mokytojai, menininkai, rašytojai, politikai ar kitų profesijų
žmonės - esame pažeidžiami nuodėmės, patys per savo netobulą žmogiškąją
prigimtį atsitoliname nuo Dievo ir dėl šunkelio atmetame kelią,
kuriuo eidami turėtume siekti tobulumo.
Kitas dalykas yra tai, kad į kunigą žmonės (čia labiau turime galvoje
tikinčiuosius, bet, pasirodo, kad šiam klausimui dar netgi jautresni
ir netikintieji, arba, kaip jie save vadina, "tikintys į Dievą,
bet ne į kunigus") žiūri kaip į kilnų gyvenimą vedantį asmenį,
tarpininką tarp Dievo ir žmogaus. Tačiau ir toks požiūris turi savo
dvilypumą - kiekvienas kunigas, tarnaudamas Dievui ir žmonėms, ieškodamas
tobulo būdo vykdyti Dievo valią, kartu yra ir atskiras individas
su visomis jo (teigiamomis ir neigiamomis) psichologinio elgesio
savybėmis ir ydomis, su visomis galimomis nusidėti nuodėmėmis ir
pan. Jeigu net angelai danguje Dievui nusidėjo nuodėme (šiuo atveju
puikybe) ir buvo nusiųsti į pragarą, tai ką kalbėti apie žemėje
vaikščiojančius kunigus, nors ir pasirengusius vykdyti Dievo valią.
Juk, matyt, todėl pati Bažnyčia į šventųjų altorių nekelia vien
kunigus arba, pavyzdžiui, vien popiežius - tarp Bažnyčios pripažintų
šventųjų didžiąją jų dalį sudaro pasauliečiai arba nesektiną gyvenimą
atmetę pasauliečiai, gyvenimo prasmę suradę vienuoliškame ar kunigiškame
gyvenime.
Kalbant apie celibatą, kaip tariamai vienintelę priežastį įvairioms
seksualinėms nuodėmėms tarp kunigų atsirasti - tokią nuostatą ypač
pabrėžia atsiliepusieji į minėtą dienraščio straipsnį ir siūlantys
panaikinti šią "nuodėmės priežastį", - galima tikrai suabejoti:
argi tai išsigelbėjimas? Argi tarp pasauliečių, nežinančių celibato,
seksualinių nuopuolių nėra? Yra, ir netgi daugiau. Kalbama, kad
tas "nuodėmę keliantis" celibatas neva Bažnyčios sugalvotas,
siekiant išsaugoti jai turtus, "kurių begales ji buvo sukaupusi
per amžius". Tokie patarimai ypač kartojami internete, atsiliepiant
į minėtą straipsnį. (Apie internautų, lyg ir iš katalikiškų sluoksnių,
idėjinį bei pasaulėžiūrinį lygį teko patirti ir katalikiško laikraščio
redakcijai, kai prieš porą metų buvome nuožmiai puolami.) Katalikų
Bažnyčia šį klausimą pati išspręs be jokių patarimų iš šalies. Bet
kol kas celibatas yra stiprioji Bažnyčios pusė, todėl jis taip ir
puolamas. Beje, per homoseksualumu nusidėdavusius kunigus ir klierikus
sovietinis saugumas irgi siekė silpninti Bažnyčią, verbuodamas tapti
juos savo agentais ir Bažnyčios skaldytojais.
Katalikų Bažnyčia neturi tikslo viešai svarstyti kunigų nuodėmių,
tarp jų ir seksualumo. Kaip, beje, nesvarsto ir pasauliečių nuodėmių,
nors apie jas žino labai daug. Tokias temas pasigriebia bulvarinė
spauda, komercinė televizija, visuomenės paribio grupės. Beveik
visa komercinė žiniasklaida pasinešusi į žalingų žmogaus taurumui
ir kilnumui vaizdinių propagavimą. Argi tai gali kilninti žmogaus,
tarp jų ir kunigo, gyvenimą? Ir nepaisant įvairių kliuvinių, dauguma
kunigų - Dievui ir žmonėms pasišventę asmenys, trokštantys (ir pagal
Dievui duotą priesaiką siekiantys) atvesti Dievo link kuo daugiau
žmonių sielų.
© 2003 "XXI amžius"
|