Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vargonininkas

Vytautas Juozapas Urbonas prie vargonų Druskininkų bažnyčioje

Mano brolis Vytautas Juozapas Urbonas visą savo gyvenimą paskyrė vargonavimo menui. Po 1940-ųjų, ypač iki 1950-jų, o ir vėliau, daug Lietuvos vargonininkų, kaip ir daugelis kunigų, buvo persekiojami KGB. Mat vargonininkai muzikavo, grojo ir giedojo bažnyčiose, aukštindami Dievą, Jo Meilę ir Tiesą. Kokiam gi komunistui ateistui patiks šitai? Geriau kokią ,,Volga, Volga...” ar ,,Katiušą” vadinamuosiuose kultūros namuose traukti. Kartu nuolankiai lenkiantis okupacinei uzurpacijai.
Taigi su kitais pokario Lietuvos vargonininkais savos, lietuviškos dvasios ir kultūros sergėtojais, Vytautas, savamokslis muzikas ir savotiškas rezistentas, bažnytinės muzikos akordu tarsi kvietė ir šaukė: nenuliūskime, kilkime ir giedokime. Nežūsime, ateis laisvė! Jis žinojo, kad išlikusi lietuviška muzikinė religinė klasika kiekvieną lietuvį sieja su tautinėmis ir krikščioniškomis ištakomis. Juk buvo labai svarbu neleisti nutrūkti tradicinio nacionalinio dvasinio gyvenimo praeities ryšiui tada, kai iš visų jėgų jį buvo norima nutraukti ir viską paskandinti užmaršties jūroje.
Brutaliais sovietinės okupacijos metais buvo nelabai drąsu ir net pavojinga į bažnytinį repertuarą įtraukti, pvz., Č.Sasnausko ir Maironio ,,Marija, Marija” arba J.Naujalio ir Maironio ,,Lietuva brangi...”. Tačiau Vytauto vadovaujami profesionalūs chorai tas giesmes giedojo gal ir nevisiškai darniai, bet labai nuoširdžiai, pakiliai ir uždegančiai. Giedojo prasmingą ir laimingą, didingos tautos praeities neatsižadant, ateities gyvenimą. Nes vargonininko J.V. Urbono gyvenimo tikslas buvo tarnauti Dievui ir Tėvynei. Šitai jis ištikimai vykdė.
Dabar, pavakariais, praeinant pro Druskininkų bažnyčią, kurioje jis vargonininkavo 27 metus, ausyse man vis dar skamba tos Bacho fugos. Bet kai geriau įsiklausau – bažnyčia jau tik tyla byloja, kad čia nebeskamba ir niekad neskambės tas nepaprasto skaidrumo tenoras, niekada nesugaus vargonų triūbos pačiu gražiausiu registru. Ėmė tą registrą kai kas ir tarsi išmontavo. Kaip ir vargonininką, kuris išėjo Amžinybėn Druskininkuose 2002 m. birželio 26 d.
Jeigu skaitys vienas kitas Gerdašių parapijos vyresnės kartos žmogus šį pasakojimą, manau prisimins energingą, dailų, mokantį ne tik gražiai giedoti, bet ir bendrauti aštuoniolikmetį jaunuolį, 1945 metais kunigo Pranciškaus Šukio pakviestą į tada irgi dar jauną parapiją vargoninkauti. Gerdašiuose prabėgo pirmieji treji jo darbo metai. Tai bus jo jaunystės auksiniai metai. Pilna krūtine čia jis gers tyriausią pasaulyje ozoną ir kasdien kils tarsi ant sparnų, lydimas pasisekimo, parapijos žmonių gerbiamas, kad taip greitai ir lengvai perpranta Bažnyčios apeigas. Bus savas tarp pagyvenusiųjų ir jaunų, kai armonika visus burs į kaimo gegužinę. Kaimas stebėsis: ,,Tai rado P.Šukys vargonininkų. Kap užgieda, net skiedrinis bažnyčios stogas kelias. Kap smuiku užgroja – širdį veria, šokti eisi – nenustovėsi”. Palaiminti tie treji pirmieji vargonininko darbo metai. Tačiau karo piktžaizdės, okupaciniu sopuliu išsisėję per visą Lietuvą, ir Gerdašių neaplenkė. Reikėjo Gerdašius Vytautui kartu su kunigu Pranciškumi per prievartą palikti. Buvo KGB išguiti. Bet apie tai vėliau. Dabar tik priminsiu, kad po ilgų klajonių nuo parapijos prie parapijos, Vytauto ilgėliau buvo apsistota Nemiruose, Būdvietyje, Seirijuose (po pora metų kiekvienoje parapijoje), Veiveriuose ir Lazdijuose (po šešerius metus) ir pagaliau 27 metus vargonininkauta Druskininkuose.
Manau, kad savo vargonininką yra kam prisiminti. Trejus metus jis vargonininkavęs dar kitoje parapijoje deja, nepamenu kokioje (ar tik ne Adutiškyje?). Taigi iš viso 51 metus kantriai triūsė savamokslis, labai talentingas vokalistas vargonininkas, giedoti išmokęs gal iš Dzūkijos paukštukų, muziko talentą paveldėjęs iš to krašto smuikininkų ir skambiabalsių giedorių.

Ką jis gavo iš tėvų?

Emilė ir Bolesius Urbonai, Šutronių kaimo mažažemiai valstiečiai, religingi, darbštūs savo gausios šeimos patronai, nepagailėjo vaikams svarbiausio – meilės. Mama lyg darbštuolė bitelė aplėkdavo smulkius ūkio darbus ir suspėdavo padalyti motinišką dėmesį visam augančiam septynetui. Užuojauta, pagarba, atvirumas, kilniadvasiškumas, siejamas su krikščionybe bei šventa pareiga, ir buvo svarbiausi dalykai mamai Emilei. Argi galėjo nepersiimti šituo viskuo ir jos vaikai?
Tėvas, dar ir daraktoriaus duonos ragavęs, pažangus ūkininkas, bet daug prakaito išlaistęs savo žemės sklypelyje (beje, taip ir nesulaukęs iš smetoninės valdžios piniginės paramos, nes žemė buvo nederlinga, o ir jos per mažai!), orientavosi ne tik žemės ūkyje, suvokė politiką, ir kultūrą, prenumeravo ir skaitė laikraščius bei žurnalus. Mokėdamas rusų, lenkų kalbas, pažinęs praktiškai tų tautų būdą, žinojo, kada jiems draugišką ranką ištiesti, kada šautuvą paimti. Savo sūnus auklėjo ryžtingais, vargo nebijančiais, drąsiais ir narsiais Lietuvos patriotais. Nė vienas šeimoje nebadavo: buvo duonos ir prie duonos. Vaikai svetimiems netarnavo. Tiesa, būsimasis vargonininkas - išimtis. Teko tokio vargo ragauti...
Turbūt niekas neprieštaraus, kad muzikalios sielos užuomazgos prasideda su naujos gyvybės širdies dūžiais dar motinos įsčiose. Ir, matyt, jau tada per motinos kraują ir jausmą ta trapi siela geria į save visą aplinką nuo pat dangaus ligi žemės. Ir vargus, ir džiaugsmus, ir dainas, ir raudas.
Švelnus motinos sopranas, lopšinės, jos gražios pasakos, gerumas, dora ir meilė – neįkainojami turtai. Stiprus tėvo dramatinis tenoras, dažnai jo traukiamos patriotinės dainos ir didelis autoritetas bendraujant su žmonėmis įvairiausiais klausimais padės būsimam vargonininkui atrasti save gyvenime. Su jo paleistu vargonų akordu įsikūnys jausmingo ir išmintingo žmogaus pašaukimas dirbti su žmonėmis ir visus kitus darbus, kurie atspindėtų savos šalies patrioto būvį. Jis bus savotiškas rezistentas, kiekvienam teigdamas ateisiančios laisvės viltį. Burs žmones, o ir kitų organizuotuose (ypač jaunimo) susiėjimuose stengsis pabrėžti okupacijos žalą, neigdamas visas gyvenimo sritis apėmusį sovietinį melą. Bus partizanų ryšininkas, jų globėjas. Taigi jeigu ir nepasidavė pirštų technika atliekant jam Bethoveną ar Bachą prie vargonų, kompensavo jis tai dalydamas kiekvienam tiesos, vilties ir teisingumo sampratą bei laisvės svarbą pavergtai tautai. Žodžius tuos lydėjo iš prigimties turėta iškalba.
V.J.Urbonas nusipelno ir pokario kaimo švietėjo vardo. Taigi už to vargonų akordo buvo visada skaidriu šaltiniu lietis nenustojusi jo patriotinių bei apskritai žmogiškųjų idėjų versmė. Vytautiškoji Tėvynės meilės versmė.
Pirmąsias muzikos pamokas Vytautas gavo iš profesionalaus Leipalingio vargonininko Jono Aleksos. Šis žmogus, muzikos mokslus įgijęs dar prieškariu, gerai išmanė choro dirigavimą, vargonavimą. Per tautines šventes jo mišrus choras Lietuvos himną atlikdavo pritariant vargonams ir Leipalingio dūdų orkestrui ne blogiau nei kokių didesnių miestų bažnyčių chorai. Vyresni žmonės dar atsimena, kaip trūktelėdavo J.Aleksos choras, dūdų orkestrui ir vargonams pritariant, K.Kavecko ir B.Brazdžionio ,,Petro laivas plauks, kaip plaukė...”, kad per kūną net pagaugai eidavo... Taigi Vytautas turėjo gerą mokytoją. Ir muzikinės, ir tautinės idėjos prasmėmis. Todėl labai greitai jis įsisavino šv. Mišių apeigyną ir stebino visus į Gerdašių bažnytėlę užsukusius net ir muzikos profesionalus gera klausa ir reto grožio tenoru. Vėliau, kai jis dirbo Druskininkuose, jam dovanojo daug muzikinių kūrinių svečiai iš Lenkijos, Ukrainos, Leningrado, Maskvos. Prie jo vargonų dainavo įžymūs vokalistai, garsūs vargonų muzikai. Jis tada suprato tuos žmones, kurie dar Gerdašiuose būnant jam patarė ir skatino jį siekti profesionalių muzikos mokslų. Supras per vėlai.
Ir kartą jis ryžosi. Paliko Gerdašius ir išvažiavo tiesiai į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Išklausę jo dainavimo vokalo specialistai (muzikos mokytis jaunąjį vargonininką aktyviausiai skatino K.Kaveckas!) patarė jam baigti bent porą muzikos mokyklos kursų tuo metu J.Bendoriaus vadovaujamoje muzikos mokykloje, o jau tada išbandyti save operos scenoje. Beje, K.Kaveckas įspėjo: ,,Sunkiausią darbą užsikrauni, reikės daug aukotis”. Vytautas, gyvenęs pas kunigą P.Šukį, kaip rojuje, kur tik gegutės pieno tetrūko, tikriausiai pabūgo monotoniško ir kantraus darbo, kurio būtų prireikę talentui vystyti, ir nusprendė grįžti į savo bažnytėlę garbinti Viešpatį ir Mariją ypač per Gegužines pamaldas (žmonės rinkdavosi klausyti tų pamaldų tarsi koncertų, nes balsingo būta ir Gerdašių jaunimo!).
Jam viskas sekėsi. Pastebimą jį darė iš tėvo paveldėtas mokėjimas bendrauti su pasauliečiais ir kunigais. Taigi niekas taip nemalonino Gerdašių žmonių savo bendravimu ir dainavimu, kaip jų jaunasis vargonininkas. Jis tikriausiai net ir pats nežinojo, kad tos pagrindinės bažnytinės muzikos funkcijos sieja jį su lietuviškos muzikos ištakomis, sieja ir su kaimo žmonėmis, ne tik apeigines giesmes giedančiais, bet ir partizanų dainas dainuojančiais... Naikinant bolševikams visą kultūrą, kaimo vargonininkų neįkainojamas indėlis ir buvo neleisti užgesti lietuviškumo jausmui, kuris toks stiprus muzikos, dainų ar giesmių gelmėse.
Pradėdamas straipsnį jau rašiau, kad bolševikai negalėjo pakęsti kunigų, o savaime suprantama, ir jų tarnų. Dar daugiau. Gerdašių klebonijoje įrengiama slėptuvė. Padeda kasti ją ir Vytautas. Kasa tą slėptuvę su atsarginiu išėjimu į sodą. Pats mačiau, kaip per gaudynes rusų karininkas dar su keliais čekistais mindžikavo ant slėptuvės angos. Vos nenumiriau iš išgąsčio, o vargonininkas ir kunigas laikėsi ramiai, nors po grindimis tuomet kaip tik slėpėsi penki ginkluoti partizanai.
NKVD jaučia, kad šis kunigas gali turėti ryšių su miško partizanais. Pradeda jį sekti. Kunigas su savo vargonininku bėga iš Gerdašių. Slepiasi Zarasų krašte. Bet Stalino pakalikai užuodžia pėdsakus ir kunigą bei jo jaunutį vargonininką areštuoja.
Vilniaus saugumo požemiai. Ilgi tardymai. Kunigas nuteisiamas dešimčiai metų Sibiro katorgos, o vargonininkas paleidžiamas.
Nuo tada V.J.Urbonui prasideda tikri kryžiaus keliai: brido jis pėsčias nuo parapijos į parapiją, tačiau niekas nedrįso to savamokslio vargonininko, dar kalėjime pabuvusio, įdarbinti. Jei būtų žinoję, kad jis dar ir partizanų brolis, būtų iš tolo atsižegnoję.
Tik po trejų metų, glaudžiantis pas vieną kitą drąsesnį kunigą, dvejiems metams jis apsistoja Nemirų parapijoje.
Tokios likusios nuotrupos iš jo paties pasakojimų...
,,Tada, kai atsisėdau prie Nemirų vargonų, prisiminiau profesoriaus K.Kavecko kažkada man tartus žodžius – kad sunkiausią darbą užsikrausiu ir reikės daug aukotis. Aukojausi, nes jaučiau, kad nuolatos man šitaip lyg kažkas iš aukščiau liepia”.
,,Ieškodamas darbo kagėbistų apraizgytoje Lietuvoje jaučiau ne mažesnį pavojų nei tada, kai, brolį Viktorą (partizaną Varpą) Puščios miške čekistams peršovus, privalėjau teikti jam vaistus ir tvarstomąją medžiagą. Važiuoju, vėliau einu mažai žinomais takeliais bunkerio link, kuriame guli sužeistas brolis, ir nežinau, ar neseka manęs ,,uodega”, juodas išdavikas... Įtampa ir įtampa”.
,,Aiškiai žinojau, kad visi partizanai bus sunaikinti (beje, man pritarė ir mama) ir jeigu laisvė sugrįš, sunkus bus jos, su okupacijos nualintais žmonėmis, prisikėlimas. Šiais mano žodžiais beveik niekas netikėjo”. (Beje, tai visai neseniai, tik daugiau nei prieš metus, vargonininko panašiai buvo pasakyta.)
,,Noriu, kad kai priglaus mane Dzūkijos žemės smiltelė, dar ir dausose išgirsti geriausio Lietuvos baritono Romualdo Vešiotos atliekamą giesmę ,,Apsaugok, Aukščiausias”, kuri ne kartą sklido tarp Druskininkų bažnyčios barokinių skliautų”.
Ką jis, V.J.Urbonas, galvojo keldamasis iš Nemirų į Būdvietį, iš Būdviečio į Seirijus, vėliau į Veiverius, dar vėliau į Lazdijus, kol pagaliau buvo apsistota Druskininkuose? Juk tuomet negalvojai, broli, mirti. Kibai į gyvenimą. Ir kiekvienoje parapijoje, kiekvienam sutiktam privačiame pobūvyje užtraukdamas ,,Tu, mano saule” ar bažnyčioje per šv.Mišias - ,,Ave, Marija” kvietei kilti aukštai aukštai virš nuodėmingos žemės, bet kartu ir tokios gražios, saulės apšviestos ir Marijos apgobtos. Aš stebėdavausi, kaip jis, anot Druskininkų klebono Eugenijaus Rudžio, tas mūsų amžinasis vargonininkas, grodavo kokią nelengvą L.van Bethoveno sonatą ar J.S.Bacho fugą.
V.J.Urbonas, pokario savamokslių vargonininkų, savotiškų mūsų kultūros rezistentų, patriarchas, žibėjo, kaip ta priešais bažnyčios altorių amžinoji švieselė, kad okupacinė naktis mūsų visai neužtemdytų! Ne vienas tokių to meto vargonininkų toks buvo. Tie žmonės suprato kitų troškimą – justi save ne tik krikščioniškų vertybių dalimi, bet ir tautos širdimi plakti, nuo ,,Pulkim ant kelių” ligi ,,Lietuva Tėvynė”.
Gal kiek ir fragmentiškai čia aš prisiminiau Druskininkų vargonininko gyvenimą, veiklą, ir jaučiu, kad manęs ne vienas paklaus, o kaip pati Bažnyčia jį vertino?
Jis buvo ištikimas Kristaus narys. Su kunigais sutarė. Jie jam buvo autoritetai, tokiu jie laikė ir savo vargonininką. Buvo pašarvotas Druskininkų bažnyčioje. Tai didelis pagerbimas. Praėjus keletui mėnesių po vargonininko palaidojimo, viena Druskininkų vienuolė įteikė man Įrašymo pažymėjimą apie Švč. Jėzaus Širdies draugijos Romoje Amžinąsias mišias... Jame rašoma, kad ,,Vytautas Juozapas Urbonas yra tikrai įrašytas į Švenč. Jėzaus Širdies draugiją ir dalyvauja trejų kasdien laikomų šv. Mišių ir visų saleziečių maldų nuopelnuose”.
Šitai yra amžinas vargonininko nuopelnų ir jo tvirto tikėjimo pripažinimo ženklas. Tikėkimės, kad vargonininkas jau iš arti išgirdo ir pamatė vaikystėje bei jaunystėje girdėtus iš dangaus aukštybių atsklindančius angelų chorus.
Kad ir kaip anądien ieškojau tamsiame naktinio dangaus fone vienos žvaigždės, visada spindėjusios virš šimtametės eglės, tarsi budinčios prie jo namų kiemo vartelių Druskininkuose, bet taip ir negalėjau nieko tame danguje įžiūrėti. Matyt, ji švystelėjo praeitų metų birželio 26 dienos popietę per saulės apšviestą dangų... Ir todėl naktį nesimato, nėra Vytauto žvaigždės. Švystelėjo spindėjusi, ir viskas.
Birželio 28 dieną Leipalingio parapijos bažnyčioje (vargonininko krikšto bažnyčioje) 10 val. bus aukojamos šv. Mišios Vytauto Juozapo Urbono mirties metinėms pažymėti. Jas aukos parapijos klebonas kun. J.Alesius. Kompozitoriaus Halerio „Mišias“ giedos senasis Druskininkų choras. Dalyvaus žymus operos solistas R.Vešiota, atlikdamas keletą iškilių bažnytinių kūrinių, išpildys mus palikusio V.J.Urbono, amžinojo Druskininkų vargonininko, valią.

Balys URBONAS

© 2003 "XXI amžius"