Malonių
šaltinis prie Ilgio ežero
Meilės Dievo Motinai niekada nebus
per daug. Ji kaip motina moka būti taip šalia mūsų, jog niekada
neapsunkina, bet atvirkščiai, švelniai globoja, kad neapkrautume
savo gyvenimo nereikalingais dalykais.
Šventasis Tėvas savo apaštaliniame laiške Rosarium Virginis Mariae
(Mergelės Marijos Rožinys) 2003 metus paskelbė Rožinio metais. Šiame
laiške Popiežius dalijasi džiaugsmais ir nerimu. Štai keletas citatų:
Visu savo reikšmingumu atsiskleidęs rožinys veda į pačią krikščioniško
gyvenimo šerdį ir suteikia itin vaisingą kasdienę dvasinę bei pedagoginę
asmeninės kontempliacijos, Dievo tautos ugdymo ir naujosios evangelizacijos
galimybę.
Svarbu pasipriešinti tam tikrai šios maldos krizei, dėl kurios grėsmės
dabartiniame istoriniame bei teologiniame kontekste jos vertė gali
būti neteisingai sumenkinta, o ji pati tik retai siūloma naujosioms
kartoms.
Daugelis ženklų rodo, ką būtent per šią maldą šiandien dar nori
įgyvendinti Švenčiausioji Mergelė, ta dėmesinga motina, kuriai mylimo
mokinio asmenyje Išganytojas savo mirties akimirką patikėjo visus
Bažnyčios sūnus: Moterie, štai tavo sūnus! Dėl aiškios įtakos
krikščionių gyvenimui ir svaraus Bažnyčios pripažinimo aš noriu
ypač priminti apsireiškimus Lurde ir Fatimoje, kur atitinkamas šventoves
gausiai lanko paguodos ir vilties ieškantys maldininkai.
Piligrimystė ir rožinys yra neatsiejami. Nėra nieko gražiau, nei
savo kelionę paskirti tai, kuri yra amžina Dievo ir mūsų bendrakeleivė,
- Švč. Mergelei Marijai.
Į Imbrado parapijoje (Zarasų r.) esančią šventą vietą prie Ilgio
ežero taip pat traukia žmonės su savo rūpesčiais ir džiaugsmais,
su prašymais ir padėka. Ir jų lūpos nuolat kartoja: Sveika, Marija,
jų pirštai veria nuostabų rožinio vėrinį Marijai. Ir nors čia ne
Lurdas ar Fatima, bet ir čia žmonės meldžiasi, o tai svarbiausia.
Kuo daugiau maldos, tuo daugiau kliūčių šėtonui daryti savo blogus
darbus. Malda išvalo aplinką, kurioje esame.
Buvęs Avilių klebonas kun. Alfonsas Kadžius rašė dienoraštį, fiksavo
žmonių pasakojimus, keletas jų buvo apie Ilgio ežerą.
Imbradiškis Jonas Plėdys (g. 1909 m., iš Gubarių k.) pasakojo,
kad sesers krikšto mama Marijona KuzmaitėDriksnienė labai sirgo,
jos veidas buvo visas šašuotas, pūlingas. Ji visur gydėsi, pas gydytojus
važinėjo, bet niekas nepadėjo. Pasimeldusi nusiprausė Imbrado Marijos
vandeniu ir veidas liko švarus kaip penkiolikmetės mergaitės. Ir
dar žmonos motina Adelė sirgo ir jai buvo kalba atimta. Ji vartojo
vaistus, bet tie nepadėjo. Pasiūliau jai Imbrado Marijos vandens.
Ji išgėrė ir pradėjusi kalbėti pasakė, kad man lyg kas kamštį atkimšo,
pasidarė lengva, ir akyse šviesu liko (1976 07 25).
Pats regėtojas Juozas Kriauklys taip klebonui tuomet pasakojo: Birželio
30-ąją, šeštadienio vakare, su pussesere, dirbusia Salake kirpėja,
su Kavroviecu nuvažiavom pas kitą pusseserę prie Čičirio ežero.
Vidurnaktį grįžom namo. Vieškeliu važiuodamas matau, kad alksnių
viršūnės apšviestos. Maniau, kad sunkvežimis. Leidžiantis pakalnėn
per tiltelį, pamatėme, iš kur ta šviesa sklinda. Bet čia variklis
išsijungė, užgeso, motociklas sustojo. Žiūrim - ant seno sutręšusio
poliaus, išlikusio nuo upelio užtvankos, stovi graži, labai jauna
mergina. Rimta, liekna, aukšta. Viena ranka ant krūtinės, kita nuleista.
Plaukai užkritę ant pečių. Akys mėlynos. Rūbai balti, labai ilgi,
kojų pėdos truputį matyti. Visa figūra tiek šviesi, tarsi jai po
rūbais degtų labai stipri lempa. Abu surikome: Aje gi, vaidenas!
Nulipau, pasistūmiau, užsivedžiau. Pavažiavęs atsigręžiau, - dar
tebešviečia. Po akimirkos dar atsigręžiau, ir šviesa staigiai dingo
(1977 07 16).
Kun. A.Kadžiaus apmąstymai, stebint šventoje vietoje besimeldžiančius
maldininkus iš Baltarusijos: Manau, kad šią Marijos garbinimo vietą
kasdien turėtų stebėti religijos psichologai, poetai, rašytojai.
Liaudis niekieno nevaržoma čia sudeda savo skonį, spontaniškai išlieja
indišką dvasingumą, vertą Kiplingo plunksnos. Meldiesi čia žmogus
kaip pakerėtas, jausdamas artimiausią Dievo ir Marijos bičiulystę
Ar nevertėtų religingiems architektams čia dar ir dar kartą ateiti
ir patyrinėti, kame glūdi šios šventovės patraukimo paslaptis. Pamedituoti,
kaip reikėtų šventovę architektūriškai apipavidalinti, kad išliktų
nesužalota stebuklus iš dangaus prišaukianti šventosios liaudies
pamaldumo dvasia
(1978 09 08).
Kviečiu patiems gyvai patirti Viešpaties malonių bangą, ji yra labai
arti, bet atsiveria tik pačiam asmeniškai į ją pasinėrus. Nelabai
svarbu kur Lurde, Šiluvoje ar prie Ilgio ežero, svarbu neužtrenkti
durų Viešpačiui, Jis be galo gerbia žmogaus laisvę. Būkime išmintingi,
nepraleiskime šanso save apvalyti ir džiaugtis Dievo artumu!
Kun. Remigijus KAVALIAUSKAS
© 2003 "XXI amžius"
|