Atnaujintas 2003 m. birželio 27 d.
Nr.50
(1154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Malonių šaltinis prie Ilgio ežero

Meilės Dievo Motinai niekada nebus per daug. Ji kaip motina moka būti taip šalia mūsų, jog niekada neapsunkina, bet atvirkščiai, švelniai globoja, kad neapkrautume savo gyvenimo nereikalingais dalykais.
Šventasis Tėvas savo apaštaliniame laiške „Rosarium Virginis Mariae“ (Mergelės Marijos Rožinys) 2003 metus paskelbė Rožinio metais. Šiame laiške Popiežius dalijasi džiaugsmais ir nerimu. Štai keletas citatų:
Visu savo reikšmingumu atsiskleidęs rožinys veda į pačią krikščioniško gyvenimo šerdį ir suteikia itin vaisingą kasdienę dvasinę bei pedagoginę asmeninės kontempliacijos, Dievo tautos ugdymo ir naujosios evangelizacijos galimybę.
Svarbu pasipriešinti tam tikrai šios maldos krizei, dėl kurios grėsmės dabartiniame istoriniame bei teologiniame kontekste jos vertė gali būti neteisingai sumenkinta, o ji pati – tik retai siūloma naujosioms kartoms.
Daugelis ženklų rodo, ką būtent per šią maldą šiandien dar nori įgyvendinti Švenčiausioji Mergelė, ta dėmesinga motina, kuriai mylimo mokinio asmenyje Išganytojas savo mirties akimirką patikėjo visus Bažnyčios sūnus: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Dėl aiškios įtakos krikščionių gyvenimui ir svaraus Bažnyčios pripažinimo aš noriu ypač priminti apsireiškimus Lurde ir Fatimoje, kur atitinkamas šventoves gausiai lanko paguodos ir vilties ieškantys maldininkai.
Piligrimystė ir rožinys yra neatsiejami. Nėra nieko gražiau, nei savo kelionę paskirti tai, kuri yra amžina Dievo ir mūsų bendrakeleivė, - Švč. Mergelei Marijai.
Į Imbrado parapijoje (Zarasų r.) esančią šventą vietą prie Ilgio ežero taip pat traukia žmonės su savo rūpesčiais ir džiaugsmais, su prašymais ir padėka. Ir jų lūpos nuolat kartoja: „Sveika, Marija“, jų pirštai veria nuostabų rožinio vėrinį Marijai. Ir nors čia ne Lurdas ar Fatima, bet ir čia žmonės meldžiasi, o tai svarbiausia. Kuo daugiau maldos, tuo daugiau kliūčių šėtonui daryti savo blogus darbus. Malda išvalo aplinką, kurioje esame.
Buvęs Avilių klebonas kun. Alfonsas Kadžius rašė dienoraštį, fiksavo žmonių pasakojimus, keletas jų buvo apie Ilgio ežerą.
„Imbradiškis Jonas Plėdys (g. 1909 m., iš Gubarių k.) pasakojo, kad sesers krikšto mama Marijona Kuzmaitė–Driksnienė labai sirgo, jos veidas buvo visas šašuotas, pūlingas. Ji visur gydėsi, pas gydytojus važinėjo, bet niekas nepadėjo. Pasimeldusi nusiprausė Imbrado Marijos vandeniu ir veidas liko švarus kaip penkiolikmetės mergaitės. Ir dar – žmonos motina Adelė sirgo ir jai buvo kalba atimta. Ji vartojo vaistus, bet tie nepadėjo. Pasiūliau jai Imbrado Marijos vandens. Ji išgėrė ir pradėjusi kalbėti pasakė, kad „man lyg kas kamštį atkimšo, pasidarė lengva, ir akyse šviesu liko“ (1976 07 25).
Pats regėtojas Juozas Kriauklys taip klebonui tuomet pasakojo: „Birželio 30-ąją, šeštadienio vakare, su pussesere, dirbusia Salake kirpėja, su „Kavroviecu“ nuvažiavom pas kitą pusseserę prie Čičirio ežero. Vidurnaktį grįžom namo. Vieškeliu važiuodamas matau, kad alksnių viršūnės apšviestos. Maniau, kad sunkvežimis. Leidžiantis pakalnėn per tiltelį, pamatėme, iš kur ta šviesa sklinda. Bet čia variklis išsijungė, užgeso, motociklas sustojo. Žiūrim - ant seno sutręšusio poliaus, išlikusio nuo upelio užtvankos, stovi graži, labai jauna mergina. Rimta, liekna, aukšta. Viena ranka ant krūtinės, kita nuleista. Plaukai užkritę ant pečių. Akys mėlynos. Rūbai balti, labai ilgi, kojų pėdos truputį matyti. Visa figūra tiek šviesi, tarsi jai po rūbais degtų labai stipri lempa. Abu surikome: „Aje gi, vaidenas!“ Nulipau, pasistūmiau, užsivedžiau. Pavažiavęs atsigręžiau, - dar tebešviečia. Po akimirkos dar atsigręžiau, ir šviesa staigiai dingo“ (1977 07 16).
Kun. A.Kadžiaus apmąstymai, stebint šventoje vietoje besimeldžiančius maldininkus iš Baltarusijos: „Manau, kad šią Marijos garbinimo vietą kasdien turėtų stebėti religijos psichologai, poetai, rašytojai. Liaudis niekieno nevaržoma čia sudeda savo skonį, spontaniškai išlieja indišką dvasingumą, vertą Kiplingo plunksnos. Meldiesi čia žmogus kaip pakerėtas, jausdamas artimiausią Dievo ir Marijos bičiulystę… Ar nevertėtų religingiems architektams čia dar ir dar kartą ateiti ir patyrinėti, kame glūdi šios šventovės patraukimo paslaptis. Pamedituoti, kaip reikėtų šventovę architektūriškai apipavidalinti, kad išliktų nesužalota stebuklus iš dangaus prišaukianti šventosios liaudies pamaldumo dvasia…“ (1978 09 08).
Kviečiu patiems gyvai patirti Viešpaties malonių bangą, ji yra labai arti, bet atsiveria tik pačiam asmeniškai į ją pasinėrus. Nelabai svarbu kur – Lurde, Šiluvoje ar prie Ilgio ežero, – svarbu neužtrenkti durų Viešpačiui, Jis be galo gerbia žmogaus laisvę. Būkime išmintingi, nepraleiskime šanso save apvalyti ir džiaugtis Dievo artumu!

Kun. Remigijus KAVALIAUSKAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija