Atnaujintas 2003 m. birželio 27 d.
Nr.50
(1154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Popiežius - susitaikymo skelbėjas Bosnijos žemei

Popiežius Jonas Paulius II moja daugiau nei 50 tūkst. žmonių, susirinkusių į jo vadovautas šv.Mišias Banja Lukoje
Tūkstančiai maldininkų dalyvavo pirmojo Bosnijos palaimintojo I.Merco beatifikacijos iškilmėse
Šventasis Tėvas meldžiasi prie naujosios Banja Lukos katedros, pastatytos po 1992-1995 metų pilietinio karo Balkanuose
Popiežius su kroatams atstovaujančiu Bosnijos prezidentu kolegijos nariu Draganu Covičiumi sutikimo ceremonijoje Banja Lukos oro uoste

Maldininkai Šventojo Tėvo aukojamose šv. Mišiose

EPA-ELTA nuotraukos

Jaunimo apaštalo beatifikacija

Praėjus vos porai savaičių po 100-osios jubiliejinės kelionės į Kroatiją, popiežius Jonas Paulius II birželio 22 dieną vėl aplankė Balkanų regioną, šį kartą Bosnijos šiaurėje esantį Banja Lukos miestą, kur beatifikavo iš ten kilusį jauną kroatų intelektualą Ivaną Mercą (1896-1928). Tai pirmasis kroatų pasaulietis, pakeltas į Bažnyčios altorių garbę, o kartu ir pirmasis Bosnijos katalikų palaimintasis, kurį, anot vietos ganytojų, galima laikyti ir šiuolaikinės Europos jaunimo globėju bei mokytoju. Popiežius Jonas Paulius II per savo beveik 25 pontifikato metus, nuolat pabrėždamas švento gyvenimo liudijimo reikšmę Bažnyčiai, jau yra paskelbęs 1316 palaimintųjų ir 473 šventuosius.
„Ivanas Mercas yra tikras vadovas nukrikščionėjusiai Europai jos šiuolaikinių paklydimų ir abejonių agonijoje“, - rašė Bosnijos vyskupai ganytojiškame laiške, paskelbtame prieš Popiežiaus vizitą. Naujojo palaimintojo liudijimas yra „raginimas moderniajai Europai“ sugrįžti prie savo krikščioniškų šaknų. Jaunasis Ivanas ypač daug ką prasmingai gali pasakyti šiuolaikiniams jauniems žmonėms, dažnai užaugusiems sekuliarizuotos ar iš viso netikinčios šeimos aplinkoje.
Palaimintasis taip pat vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje nieko itin dvasingo neturėjo - nei religingos šeimos, nei priklausomybės vienuolinei bendruomenei, nei teologijos studijų. Jis ėjo „į Kristaus pažinimą palaipsniui, diena po dienos, maldoje, išgyvenimuose, dvasinėje ir fizinėje kančioje, giliuose mąstymuose, per visą trumpą bei intensyvų savo 32 metų gyvenimą“. Jo ypatingas pagerbimas Bažnyčioje kartu yra pripažinimas, jog šventumą galima pasiekti gyvenant ir darbuojantis šiuolaikinėje sekuliarizuotoje kultūroje, nesibijant „irtis prieš srovę“ ir kartu liekant artimu visiems.
Ivanas Mercas gimė 1896 m. gruodžio 16 d. Banja Lukoje tarnavusio Austrijos kariuomenės karininko šeimoje. (Tuomet Bosnija buvo Habsburgų imperijos priklausomybėje.) Augo liberalioje aplinkoje, kur tikėjimas tebuvo formaliu dalyku. Studijavo Vienoje, iš pradžių karo akademijoje, vėliau universitete. Studijas teko nutraukti, nes, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo pašauktas į karinę tarnybą. Po karo jis tęsė mokslus Vienoje, vėliau Paryžiuje, kur parašė daktarinę disertaciją. 1922 metais grįžęs į Zagrebą, kur, susikūrus Jugoslavijos valstybei, persikėlė gyventi jo tėvai, Ivanas dirbo prancūzų ir vokiečių literatūrų mokytoju katalikiškoje gimnazijoje. (Plačiau apie palaimintojo I.Merco gyvenimą ir veiklą rašoma „XXI amžiaus“ birželio 20 dienos numeryje.)
Galima tik trumpai priminti, kad jo meditacijos, studijos, karo žiaurumų išgyvenimas palaipsniui atvedė į krikščioniškojo tikėjimo teisingumo pripažinimą. Tragiškas jaunystės meilės patyrimas bei troškimas visiškai atsiduoti Kristaus reikalui sąlygojo pasaulietinių celibato įžadų davimą. Visą savo laisvalaikį Ivanas paskyrė kroatų jaunimo ugdymui katalikiškose organizacijose, pagal devizą: „Pasiaukojimas - Eucharistija - apaštalavimas“. Jis taip pat buvo vienas liturginio atsinaujinimo sąjūdžio pradininkų Kroatijoje. Iki šiol aktualus jo gausus publicistinių ir dvasinių rašinių katalikiškoje spaudoje palikimas. Palaimintasis I.Mercas dėl sunkios ligos mirė Zagrebe 1928 m. gegužės 10 d., jau turėdamas šventojo reputaciją. Jo palaikai 1977 metais perkelti į Kroatijos sostinės Švč.Jėzaus Širdies jėzuitų bažnyčią, kurioje jis nuolat melsdavosi.
Šv.Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II pastebėjo, kad I.Mercas buvo talentais apdovanotas jaunas vyras ir juos sėkmingai panaudojo savo žmogiškoje veikloje. Tačiau jis skelbiamas palaimintuoju ne dėl to, bet dėl „jo sėkmės Dievo akyse“, kitaip sakant, jo tobulo Jėzaus Kristaus pažinimo ir dėl jo pastangų „laimėti Kristų“ (Fil 3,8). Kitas svarbus naujojo palaimintojo sėkmingo gyvenimo dangui aspektas buvo „liturgijos mokykla“, leidusi visiškai pasiekti krikščionišką brandą ir tapti vienu pagrindinių liturginio atsinaujinimo skatintojų savo šalyje.
„Dalyvaudamas šv.Mišiose ir semdamasis stiprybės iš Kristaus Kūno ir Dievo Žodžio, jis buvo įkvėptas tapti jaunųjų žmonių apaštalu, - kalbėjo Popiežius. - Neatsitiktinai savo devizu jis pasirinko žodžius: „Pasiaukojimas - Eucharistija - apaštalavimas“. Suvokdamas pašaukimą, kurį gavo su krikštu, jis visą savo gyvenimą padarė „veržimusi“ į šventumą ir krikščioniško gyvenimo „aukštuoju standartu“… I.Merco vardas praeityje asocijavosi su gyvenimo ir veiklos programa ištisai jaunųjų katalikų kartai. Ir šiandien turėtų būti tas pats. Jonas Paulius II ragino jaunuosius katalikus nesiekti tik patogesnio gyvenimo, nebėgti nuo atsakomybės ir nepalikti problemų sprendimo kitiems, bet ryžtingai stengtis „pasipriešinti blogiui gerumo jėga“.

Nelengva katalikų padėtis ir istorinis patyrimas

Taika, susitaikymas ir atleidimas buvo kita svarbi trumpo, vos dešimt valandų trukusio Šventojo Tėvo antrojo vizito į Bosniją tema. (Pirmą kartą šią daug iškentėjusią Balkanų šalį jis aplankė 1997 metų pavasarį, kai buvo nuvykęs į jos sostinę Sarajevą.) Per 1992-1995 metų smurtingą pilietinį karą daugiau kaip pusė Bosnijos gyventojų (iš 4,5 mln. beveik 2,5 mln.) buvo tapę karo pabėgėliais, o 200 tūkst. sutiko prievartinę mirtį. Surasta apie 190 masinių kapaviečių, o Srebrenicos žudynės, kai serbų nusikaltėliškų grupuočių aukomis tapo beveik 10 tūkst. Bosnijos musulmonų, yra laikomos didžiausiu nusikaltimu Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Beje, vietos serbai labiausiai prisimena kaip tik to karo nusikaltimus, kai nacių Vokietijos palaikomas Kroatijos ustašių režimas valdė Bosniją. Banja Lukos apylinkėse, netoli Petricevačo pranciškonų vienuolyno, kur popiežius Jonas Paulius II aukojo beatifikacijos šv.Mišias, 1942 metų vasarį ustašiai nužudė 2700 serbų, įskaitant 500 vaikų. Šiose žudynėse dalyvavo protinį sutrikimą turėjęs pranciškonų kunigas Miroslavas Filipovičius-Maistorovičius, kurį serbai buvo praminę „broliu šėtonu“. Netrukus po šio nusikaltimo jis Vatikano nurodymu buvo pašalintas iš vienuolyno ir iš kunigų luomo, o po karo tribunolo nubaustas mirties bausme. Šis skaudus istorijos epizodas buvo primintas Popiežiaus vizito išvakarėse, slapta iškabinant nesankcionuotus atsišaukimus, tačiau vizito metu didesnių incidentų pavyko išvengti.
Per 1992-1995 metų pilietinį karą serbų sukarintos grupuotės kaip keršto aktą sudegino Petricevačo Švč.Trejybės vienuolyną, sugriovė bažnyčią iki pamatų ir toje vietoje šoko piktai sakydami: „Čia niekad daugiau nebus švenčiamos katalikų pamaldos“. Jie apsiriko, nes kaip tik čia buvo įrengtas altorius Šventojo Tėvo aukotoms šv.Mišioms. Statant platformą altoriui, žemėje buvo rastos užkastos šešios bombos, kurios liko nesprogusios nuo Antrojo pasaulinio karo - dar vienas tragiškos praeities priminimas.
Praėjus beveik aštuoneriems metams po vadinamųjų Deitono (JAV, Ohajo valstija) taikos sutarčių pasirašymo, Bosnija tebėra suskaldyta etniniu, religiniu ir teritoriniu atžvilgiu. Tvarką palaiko 19 tūkst. tarptautinių taikos pajėgų SFOR karių ir, kaip neseniai interviu BBC pripažino Jungtinių Tautų vyriausiasis komisaras Bosnijoje anglas Pedis Ešdaunas, jeigu ši tarptautinė kariuomenė būtų išvesta, šalyje vėl prasidėtų chaosas. Iš keturių milijonų Bosnijos gyventojų 40 proc. yra bosniai musulmonai, 31 proc. - serbai stačiatikiai ir vienuolika procentų - kroatai katalikai. Veikia dvi autonominės sritys - Bosnių ir kroatų federacija bei Serbų Respublika, kurios „sostinė“ kaip tik yra Banja Lukos miestas.
Jeigu musulmonų ir serbų procentas Bosnijoje, palyginti su buvusiu prieš pilietinį karą, beveik nepasikeitė, tai kroatų sumažėjo daugiau nei trečdaliu - nuo 800 tūkst. 1992 metais (17 proc.) iki 500 tūkst. (11 proc.). Ypač etninis valymas palietė Banja Lukos vyskupiją, kurios tikinčiųjų skaičius sumažėjo beveik dviem trečdaliais: nuo 120 tūkst. iki 45 tūkst. Per karą šioje diecezijoje buvo 75 maldos namai ir tik penki liko nepaliesti, o 33 bažnyčios visiškai sunaikintos.
Kaip 1995 metais Banja Lukos katalikų vyskupas Franjas Komarica rašė tuometiniam Bosnijos serbų lyderiui Radovanui Koradzičiui (kuris, kartu su jo pavaduotoju Ratku Mladičiumi yra labiausiai atsakingas už buvusį smurtą Bosnijoje), „matyt, mūsų stačiatikių broliai nori išnaikinti katalikus regione, kaip prieš daugelį amžių stengėsi padaryti nekrikščionys, o visai neseniai netikintys (komunistai)“. Iš tikrųjų antikatalikiški persekiojimai Bosnijoje nėra naujas išradimas. Dar XV amžiuje apie 90 proc. šios nuostabios šalies gyventojų buvo katalikai, tačiau vėlesniais šimtmečiais, regioną valdant Turkijai, dauguma katalikų emigravo arba buvo atversti į islamą. Kaip rodo tyrimai, apie 75 proc. dabartinių Bosnijos musulmonų kilmė yra katalikiška.
Taigi Bosnijoje katalikų padėtis nėra paprasta, nors jie ir turi politinę laisvę, kaip kitos etninės bei religinės grupės. Vietos serbai stačiatikiai kaltina katalikus už „didžiosios Jugoslavijos“, kur jie turėjo faktinę pirmenybę, sunaikinimą, už „NATO piktadarybes“ bei už minėtus Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Todėl Bosnijos „Republika Srbska“ katalikų padėtis tebėra diskriminacinė ir tik apie tris procentus iš Banja Lukos vyskupijos serbų išvarytų katalikų galėjo po pilietinio karo sugrįžti į savo gimtuosius namus.
„Bosnių ir kroatų federacijoje“ katalikų padėtis geresnė, tačiau Sarajeve ir kitose vietose, kur vyrauja musulmonai, vyksta gana stiprus valstybinės islamizacijos procesas. Saudo Arabijos ir kitų arabų šalių dosnumo dėka sparčiai statomos mečetės, stiprinamas islamo dėstymas mokyklose, vis labiau įsitvirtina fundamentalistinė „vahabizmo“ ideologija.
Tuo tarpu katalikai, kaip teigė Vokietijos „Rheinischer Merkur“ laikraščiui Sarajevo arkivyskupas kardinolas Vinkas Puljičius, stokoja stabilesnių resursų aktyvesnei sielovadinei veiklai. Jo nuomone, Bosnijos visų trijų etninių ir religinių grupių darniam sambūviui padėtų šalies integravimas į demokratinę ir pliuralistinę Europą.

Linkėjimai patiems būti savo ateities kūrėjais

Atvykęs į Banja Luką popiežius Jonas Paulius II, kaip minėta, neieškojo kaltų, bet skelbė „tikrąjį atminties nuskaistinimą per abipusį atleidimą“. Iškilmingai sutiktas valstybės ir Bažnyčios vadovų, jis sakė suprantąs Bosnijos žmonių tam tikrą neviltį ir abejones dėl savo ateities, kurias sukėlė praeities „kančių našta“ ir dabartiniai sunkumai. (Bosnijoje nedarbas siekia 43 proc. ir, kaip rodo sociologinės apklausos, net 70 proc. jaunų žmonių nori išvykti iš šalies dėl perspektyvų jiems nebuvimo.)
„Jūs patys turite būti savo ateities kūrėjais“, - drąsino Bosnijos gyventojus Šventasis Tėvas. Pažymėjęs jų turimas turtingas kultūrines ir religines tradicijas, tvirtą charakterį, jis kvietė nenuleisti rankų. „Nepasiduokite! Iš tikrųjų pradžia nėra lengva. Ji reikalauja aukos ir tvirtumo; ji reikalauja išmanymo, kaip pasėti sėklas, ir kantrybės jas auginant… Pasitikėkite Dievo pagalba, pasitikėkite taip pat žmogiškaisiais gebėjimais“.
Jeigu visuomenė nori turėti tikrai žmogišką veidą ir žvelgti į ateitį su pasitikėjimu, reikia stengtis žmogų atnaujinti iš vidaus, užgydyti žaizdas, nuskaistinti atmintį per tarpusavio atleidimą. „Kiekvieno gėrio, kaip, deja, ir kiekvieno blogio šaknys yra širdies gelmėse“, - prisiminė Popiežius Evangelijos mokymą. Taigi tam, kad būtų įmanoma atkurti visuomeninio gyvenimo audinį ir įtvirtinti žmogiškus santykius tarp šalies gyvybingų ir pajėgių socialinių grupių, reikia pirmiausia „pakeisti širdį“. Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi prisidėti per savo sūnų ir dukterų iniciatyvas švietimo ir kitokios žmogiškosios pažangos srityse.
Gražios iniciatyvos ėmėsi pats Šventasis Tėvas, kuris vėliau aukotų I.Merco beatifikacijos šv.Mišių homilijoje paprašė atleidimo už katalikų praeityje Bosnijoje padarytus nusikaltimus. „Iš šio miesto, istorijos tėkmėje paženklinto tiek kentėjimų ir kraujo praliejimo, meldžiu Visagalį Viešpatį, kad būtų gailestingas už kaltes prieš žmogų, jo orumą ir laisvę, padarytas taip pat ir Katalikų Bažnyčios vaikų, ir maldauju suteikti visiems troškimą vieni kitiems atleisti, - kalbėjo Jonas Paulius II. - Tik tokioje tikro susitaikymo atmosferoje nenueis veltui daugelio nekaltų aukų ir jų pasiaukojimo atminimas, bet padrąsins kiekvieną kurti broliškumo ir supratimo santykius“.
Buvo tam tikrų vilčių, kad tarpusavio susitaikymo ir atleidimo aktą Banja Lukoje paskelbs čia susitikę popiežius Jonas Paulius II ir Serbijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Pavlė II. Pastaraisiais mėnesiais Vatikano ir Belgrado patriarchato santykiai yra žymiai pagerėję ir neseniai pasikeista netgi aukšto rango delegacijų vizitais. Tačiau, kaip nurodė šaltiniai, Serbijos patriarcho Pavlės II galimam susitikimui su Popiežiumi Banja Lukoje pasipriešino labai konservatyvūs Bosnijos stačiatikių vyskupai, esantys Belgrado patriarchato jurisdikcijoje. Matyt, buvo nuspręsta, kad patriarchas neatvyks į Banja Luką pasitikti Jono Pauliaus II, taip išvengiant susiskaldymo pačioje Serbijos Stačiatikių Bažnyčioje. Nepaisydamas hierarcho nedalyvavimo, Šventasis Tėvas homilijoje pareiškė „brolišką sveikinimą“ patriarchui Pavlei II ir visam Serbijos Stačiatikių Bažnyčios sinodui, taip pat ir vietinėms musulmonų bei judėjų bendruomenėms.
Popiežius pasveikino Bosnijos prezidiumo narius, - unikaliu būdu pagal Deitono susitarimus šalį paeiliui valdo trys prezidentai, atstovaujantys kroatų, serbų ir bosnių musulmonų etninėms grupėms, - su kuriais vėliau privačiai buvo susitikęs. Kalbėdamas trims Bosnijos prezidentams - serbui Borislavui Paravačui, kurio dabar eilė valdyti šalį, kroatui Draganui Covičiui ir bosnių musulmonui Suleimanui Tihičiui - Šventasis Tėvas pažymėjo jų didelę atsakomybę demokratijos įtvirtinimui ir ragino ieškoti sutarimo, vadovaujantis ne grupiniais, bet visos valstybės interesais.
Prezidentai savo ruožtu patikino Popiežių, kad stengsis „kurti valstybę jo išsakytų pastabų pagrindu“ ir remti visų trijų religinių bendruomenių artimesnio sutarimo paieškas. Ypač svarbu, jog Bosnijos vadovai pareiškė Jonui Pauliui II, kad stengsis, jog religinėms bendruomenėms būtų grąžinta ankstesnio komunistų režimo konfiskuota nuosavybė ir kad visi buvę pilietinio karo pabėgėliai galėtų sugrįžti į gimtąsias vietas. Jie taip pat dėkojo Šventajam Tėvui už jo nuolatines pastangas greitai ir taikiai užbaigti vykusį 1992-1995 metų karą.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija