| Užmirštas
jubiliejus
Šiemet pavasaris Lietuvoje buvo
vėjuotas ir lietingas. Vėlavo ir vasara. Po kelių šiltų dienų vėl
užgriuvo vėsa ir darganos. Lietuvos gyventojai, paskendę kasdieniniuose
rūpesčiuose, beveik neprisiminė vienos svarbios sukakties. Birželio
pradžioje sukako 15 metų Lietuvos, tada dar Persitvarkymo, Sąjūdžiui.
Nors jubiliejus ir neapvalus, bet labai prasmingas. Prieš pusantro
dešimtmečio nebuvo galima įsivaizduoti, kad per vos kelis ateinančius
metus bus galimi tokie ženklūs, sakytume, epochiniai pokyčiai. Ir
ne tik mūsų, lietuvių, bet ir visų europiečių, buvusio soclagerio
šalių piliečių gyvenime.
Jubiliejus paminėtas neišvengus mums įprastų pasiginčijimų ir smulkių
barnių. Nesutarta net dėl užrašo atminimo lentoje. Vėl įsiplieskė
pastaraisiais metais kiek aptilusi valdžios vyrų diskusija, kieno
nuopelnai Sąjūdžiui didžiausi. Televizijų ekranuose šmėkštelėjo
kelių tikrų ir tariamų to laikotarpio herojų atvaizdai. Pakalbėta
ir apie tai, ar dar egzistuojantis Sąjūdis reikalingas, ar tai jau
tik atgyvena. Neapsieita ir be kai kurių žmonių bandymų pavaizduoti
save tikrais ano Sąjūdžio herojais
Ką gi, visada malonu pasišildyti prie svetimos šlovės ugnelės. Netgi
kai esi paprastas praeivis. Tačiau Lietuvos piliečiai, dar nesusirgę
politine skleroze, puikiai pamena, kad daugelis dabartinių valdžios
vyrų su anuo Sąjūdžiu turėjo mažai ką bendra. Buvusių kitoje barikadų
pusėje nedaug, bet kiti lindėjo krūmuose, laukdami, kaip pasibaigs
netikėtai pasisukęs įvykių verpetas. Beje, tokių drąsių kiškių buvo
labai daug.
Skeptikai mėgsta pasamprotauti, kad pats Sąjūdis buvo sugalvotas
kaip gudri KGB provokacija, siekiant dirbtinai sukelto tautinio
entuziazmo pagrindu įteisinti Lietuvos aneksiją ir įamžinti jos
narystę SSRS sudėtyje. Ar tai teisybė, ir kiek tai teisybė, geriausiu
atveju atsakys tik ateities tyrinėtojų kartos, jei tik į Rusiją
išvežti KGB archyvai nebus anksčiau sunaikinti. Aišku viena net
jei ir patikėtume, kad bolševikų partinė ir valstybinė mašina siekė
kontroliuoti Sąjūdį ar jį nukreipti sau palankia linkme, ji žiauriai
apsiriko. Tai, kad dalis pažangių bolševikų partijos narių įsiliejo
į naujojo politinio judėjimo veiklą, gali tik patvirtinti tokius
įtarimus. Kita vertus, jau nuo pat pirmųjų Sąjūdžio veiklos savaičių
ir mėnesių jis išaugo savo okupacinės valdžios jam numatytus marškinėlius.
Sąjūdžiui tapus galingu tautiniu judėjimu, nagus ėmė graužtis net
ir labiausiai patyrę Kremliaus strategai.
Sąjūdis virto galinga kunkuliuojančia upe, parodžiusia kelią į išsivadavimą
ne tik daugeliui sovietinių respublikų, bet ir kitoms liaudies
demokratijos valstybėms. Mažos tautos pavyzdys, pasiremiant ne
fizine jėga, o laisvės žodžiu ir malda, buvo pavyzdžiu viso tautų
kalėjimo, vadinto SSRS, tautoms.
Tai tik žodžiai, pasakysite. Ir jūs būsite teisūs. Kol vieni rinkosi
į demonstracijas, piketus, gynė televiziją ar parlamentą, stovėjo
Baltijos kelyje, kiti tyliai ir ramiai dalijosi buvusį visuomeninį
turtą, vienu rankos mostu virtusį privačia nuosavybe. Labiausiai
pasistengė šioje srityje partinė ir ūkinė nomenklatūra, vadovaujama
pažangios, t.y. savarankiškos LKP ar buvusio komjaunimo vadovų.
Kodėl žmonės šiandien tokie pikti, o buvusį Sąjūdį prisimena tik
su liūdna nostalgija arba neslepiama širdgėla? Žmonės tada svajojo
ne tik apie tautos laisvę, bet ir apie didesnį socialinį teisingumą.
Jie vylėsi, kad, pasibaigus svetimųjų viešpatavimui, baigsis ir
dešimtmečiais trukusi lygių ir dar lygesnių epocha.
Tuščiai viltasi! Pasirodo, tautos vienybė - tik graži iliuzija.
Kol mes dainavome, buvusieji sovietmečio bonzos, jų draugai, giminės
ir artimieji išsidalijo visą Lietuvos turtą. Pradėta nuo įmonių,
fabrikų, baigta žemės sklypais. Praėjo penkiolika metų, bet valdžioje
sėdi tie patys CK veikėjai arba jų atžalos, pasivadinę patyrusių
vadovų, pramonės magnatų ar kokiais nors kitais skambiais naujųjų
lietuvių vardais. Bet gal reikėtų vieną dieną tokius naujuosius
lietuvius įvardyti tikruoju senosios nomenklatūros vardu?
Sąjūdis buvo graži, bet ne pagal visų norus išsipildžiusi svajonė.
Gal dėl to daugeliui žmonių skauda širdį jį prisiminus. O mūsų Sąjūdžio
veteranų dauguma net bijo prisiminti tokį žodį. Jie bijo ir dabar
veikiančio Sąjūdžio, skelbiančio dvasinio atgimimo būtinybę. Štai
vieną buvusį Sąjūdžio narį viešai paklausus, ar dar reikalingas
Sąjūdis, šis trumpai drūtai spaudoje išrėžė: Dabar mums reikia
kaupti energiją naujiems tikslams, o ne sapnuoti tai, kas jau praėjo.
Kurgi ne! Dabar tikrai nauji tikslai: per tuos penkiolika metų šis
garbus politikas, ar ne signataras ir, regis, net kažkada buvęs
ministras tapo ne tik sostinės gyventoju, bet ir sugebėjo įtaisyti
į gerą diplomatinį postą savo atžalą, ir vilą pajūry įsigyti, sutvarkyti
gyvenimus ne tik savo šeimai, bet ir gausiam giminaičių būriui.
O kažkada atrodė, kad jis yra padorus žmogus ir net patriotas
Matyt,
kitus penkiolika metų jis skirs jau vaikaičiams išmokslinti užsieniuose
ir jų gerovei sutvarkyti šiltose valdiškose kontorose arba naujųjų
lietuvių biznio įmonėse. Niekas nepatikės, kad maždaug prieš du
dešimtmečius šis žmogus buvo kuklus provincijos medicinos įstaigos
darbuotojas, šiurpinęs savo bendradarbius purvinu chalatu be sagų.
Tokie pokyčiai įvyko per penkiolika metų. Gavome laisvę, bet socialinio
teisingumo tikrai nepasidarė daugiau. Kartu su laisve gavome ir
gausią visažinių politikų ir dar gausesnę sočių valdininkų armiją.
Priviso naujų, žymiai įžūlesnių biurokratų. Kas, kad daugelio jų
veidai kažkada kažkur jau matyti. Šiandien jie dešimteriopai įžūlesni.
Jie nebijo nieko, jie patys sau valdžia. Patys sau ir kontrolė.
Jie susigalvoja sau žaidimo taisykles, susikuria sau naudingas išimtis.
Jiems nusispjauti ant paprastų žmonių. Seimo narys, išsėdėjęs Seime
keletą kadencijų, didžiai nustemba, kad dar yra žmonių, kurie, pradirbę
40-50 metų, dabar priversti gyventi iš 300 litų pensijos. Nagi,
juk dar G.Vagnorius 1998 metais žadėjo, kad minimali pensija tuoj
pasieks 400 litų, sumišęs praveblena jis ir skubiai pakeičia pokalbio
temą. Žinoma, tai jam neįdomu, jo neliečia. Jis pats gauna personalinę
pensiją už nuopelnus, jis jau susitvarkė savo vaikų ir vaikaičių
gyvenimą. Ir rinkėjus jis prisimins tik tada, kai iki ateinančių
rinkimų bus likęs koks pusmetis.
Sąjūdis įvykdė tik pusę savo tikslų. Nepriklausomybę atgavome. Bet
dvasinis atgimimas neatėjo. Ir nesimato, kad jis greitai ateitų.
Naujieji tautiniai biznio ir politikos šulai ypač nemėgsta prisiminti
Sąjūdžio. Jis kaip akmenukas, įkritęs į sandalą. Mažas, bet nepatogus,
spaudžia. Jis kaip tas neišdildomas sąžinės priekaištas, kurį taip
sunku užmiršti.
Abejotinus sovietmečio idealus pakeitė realus aukso veršio kultas.
Belieka tiems, kurie ramina savo menkutes sąžines pinigų šlamėjimu,
priminti, kad nuo vieno dalyko giltinės - neišsipirksi jokia pinigų
suma. Tik lietuvių tautos gaila. Negi jai kaip tiems žydams teks
40 metų klajoti po dykumą, laukiant, kol gims nauja, vergijos nepažinojusi
karta? O gal Europos Sąjungos biurokratai bus ne tik priekabūs,
bet ir padorūs ir padės mums nusikratyti naujųjų ponų jungo? Juk
ES deklaruojami tikslai ir idealai tokie humaniški. Tik ar prigis
jie akmenuotoje Lietuvos žemėje?
Povilas STRAPŠYS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|