Atnaujintas 2003 m. birželio 27 d.
Nr.50
(1154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šventieji Petras ir Paulius – kelrodžiai pas Kristų

Birželio 29 dieną, kai švenčiama iškilių šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventė, kai kas gali sau pagalvoti: „Išties šių Kristaus mokinių gyvenimas ir ypač jų kankinystė buvo, yra ir bus visų laikų krikščionims drąsinantis pavyzdys sekti Išganytoju net ir sunkiausiomis jų išbandymų valandėlėmis. Vis dėlto šių apaštalų biografijų nepuošia jų suklydimai ir net tam tikros nuodėmės, kurias jie anksčiau buvo padarę“.
Verta priminti, kad šie ankstyvosios krikščionių bendruomenių kūrėjai ir jų vadovai – Petras ir Paulius kiekvienas turėjo du skirtingus gyvenimo periodus, kuriuos savaip simbolizuoja jų skirtingi vardai.
Kol Petras žvejojo žuvis, tol jam labiau tiko Simono vardas negu Petras. Tačiau kai jis tapo Kristaus mokiniu ir pirmasis iš apaštalų viešai Jėzų išpažino gyvojo Dievo Sūnumi (plg. Mt 16, 16), tada jį Kristus pagerbė tardamas: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).
Panašiai nutiko ir su Sauliumi. Kol jis tebealsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius (plg. Apd 9, 1), tol tebuvo Saulius, kuris nuožmiai persekiojo pirmuosius krikščionis. Tačiau kai sykį jį iš dangaus apakino šviesa ir dieviška jėga pargriovė ant žemės, idant jo tamsybių neregimoji karūna subyrėtų į šipulius, nuo tada jis tapo Pauliumi (plg. Apd 13, 9), kuris dėl Jėzaus ir Jo Evangelijos pasiryžo visko netekti, kad paskui amžinybėje atrastų Tą, kuriam viskas priklauso.
Tiesa, ypač Petrui kai kas gali prikišti, kad jis, būdamas Kristaus mokinys ir net pavadintas „Uola“, deja, greitu laiku po šio įvertinimo, kai Viešpats pradėjo savo mokiniams aiškinti, jog Jis turėsiąs kentėti, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti iš numirusių, neiškentė ir pradėjo Jam kalbėti, jog jokiu būdu taip Mokytojui neturi įvykti (plg. Mt 16, 21 – 22). Kristus jam griežtai atsakė: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).
Iš šių eilučių aiškėja, kad vien tik priklausymas Kristaus apaštalų bendrijai jos narių automatiškai dar nepadaro dvasiniais žmonėmis, kurie būtų pajėgūs visus dalykus vertinti krikščionišku požiūriu. Jie dar gali būti kažkiek jusliniai žmonės, tik palengva priimantys tai, „kas ateina iš Dievo Dvasios“ (1 Kor 2 14).
Tačiau kai Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, tuomet jų vidinis gyvenimas esmingai pakito, ir jie gavo dieviškų malonių mąstyti kaip jų Mokytojas mąsto ir skelbti Evangeliją bei ja gyventi taip, kaip Jis tai darė. Jeruzalės seniūnai ir Rašto aiškintojai labai stebėjosi, kad bemoksliai apaštalai Petras ir Jonas drąsiai ir išmintingai skelbė Kristų Nazarietį (plg. Apd 4, 13). Akivaizdu, kad apaštalai gyveno tikėjimu, ir todėl Dievo Dvasia juos skatino evangelizuoti žmones (plg. 2 Kor 4, 13).
Gerai žinome, kad Išganytojas savo mokinius, o per juos ir visų laikų krikščionis, įspėjęs, jog jų pasaulyje laukia priespauda, juos paguodė: „Bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Kai šį Kristaus pamokymą pritaikome, pavyzdžiui, vienam dienraščiui (nesinori net minėti to laikraščio pavadinimo, kad nebūtų jam jokios reklamos), praėjusį šeštadienį išspausdinusiam tendencingą ir užgaulų straipsnį apie kai kuriuos mūsų Bažnyčios atstovus, tada imi ir pagalvoji: daugybę kartų Šventasis Raštas teisus – juk išties kai kurie to laikraščio darbuotojai, matyt, dar nesistengė giliau pažinti Dievą (tai galima matyti iš jų darbų - vaisių, nes geras medis negali duoti blogų vaisių), ir todėl Jis jiems leido vadovautis netinkamu išmanymu ir daryti, kas nepridera (plg. Rom 1, 28), tai yra, publikuodami prieš Bažnyčią nukreiptą straipsnį, jie įžeidė tikinčiuosius, ir dėl to paaiškėjo, kad jų dar nėra apšvietusi Kristaus pažinimo tiesos šviesa.
Tačiau kai krikščionys sužino, jog kartais per žiniasklaidą ar kitais būdais jie dėl Jėzaus vienaip ar kitaip yra įžeidžiami, tai, be abejo, neužtenka vien savo širdyje pasiguosti, jog jie dėl to yra palaiminti ir turi išlikti linksmi, nes jų laukia gausus atlygis danguje (plg. Mt 5, 11 – 12), tačiau būtina savo įvairius persekiotojus (dažnai prisimenant Kristaus pavyzdį) stengtis krikščioniškai mylėti: už juos nesiliauti melstis (plg. Mt 5, 44), kad jie pagaliau įtikėtų Dievo Sūnų ir, veikiant Jo malonei, atsiverstų.
Danguje bus didžiausia šventė, jei dėl begalinio Jėzaus gerumo ir dėl mūsų bendrų maldų atsivers nors vienas kitas nusidėjėlis (plg. Lk 15, 7), ypač jeigu jis dirbo atsakingą darbą, pvz., kurioje nors visuomenės informacijos priemonių srityje.
Taigi šv. Pauliaus žodžiai: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta… Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 17. 20 – 21), - tegul mums tampa kasdienio elgesio norma.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija