| Kaip
gyveni, kaimo žmogau?
 |
Žemės ūkių surašinėtojui
Virginijui Nausėdai ūkininkai Marija ir Petras Šikšniai pasakoja
apie savo gyvenimą |
 |
Žemės ūkių surašinėtojas Virginijus Nausėda,
ūkininkė Kazė Kėvalienė ir pirmojo surašymo skyriaus vedėja
Violeta Geisčiūnaitė kalbėjosi apie kaimo gyvenimą
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
|
Surašymas - ne dėl akių
Respublikoje vyksta visuotinis
žemės ūkių surašymas. Apie penki tūkstančiai surašinėtųjų visą šį
mėnesį lankosi pas ūkininkus, kitus žemės savininkus, kurie turi
nors kiek žemės, gyvulių, technikos, pastatų. Tokių objektų Lietuvoje
- apie 700 tūkstančių, tad kampanijos organizatoriams, statistikos
tarnyboms, o ypač surašinėtojams darbo apstu.
Prisimintina, kad iki šiol nepriklausomoje Lietuvoje vienintelis
surašymas įvyko 1930 metais. Europos Sąjungos šalyse tokie surašymai
rengiami maždaug kas dešimt metų. Todėl šiose valstybėse visuomet
gerai žinoma, kada ir kokios paramos reikia ūkininkams. Nuo šiol
taip bus ir Lietuvoje. Neseniai žemės ūkių surašymas baigėsi Lenkijoje
ir Latvijoje. Beje, kaimyninėje Lenkijoje žemės ūkiai surašomi kas
penkeri metai.
Kaip teigia šios kampanijos organizatoriai, žemės ūkių surašymas
reikalingas pirmiausia kaimui, kad žinotų, ko ir kiek jis duoda
miestui. Reikalingas ir miestui, kad žinotų, ko ir kiek gauna iš
kaimo ir ko kaimui reikia. Svarbu visai šaliai ir kiekvienam iš
mūsų, kokia yra Lietuva, koks jos žemės ūkis. Tada galėsime paskaičiuoti
jam reikalingą paramą, derėtis dėl didesnės paramos iš Europos Sąjungos,
rengti žemės ūkį skatinančias programas.
Ne dejuokime, o dirbkime
Toks žemės ūkių surašymas vyksta
ir Kauno rajone bei Kauno mieste. Rajone veikia trys skyriai, o
mieste - vienas. Suprantama, kaime žemės naudotojų plotai yra didesni
nei mieste, ten gausu ir kitų kaimiškųjų vertybių.
Kauno apskrities statistikos valdybos viršininkas Juozas Liutkus
ir pirmojo žemės ūkio surašymo skyriaus, įsikūriusio Garliavos miesto
bei Garliavos apylinkių seniūnijų patalpose, vedėja Violeta Geisčiūnaitė
patikslino, kad jokių dokumentų apie turimą turtą iš žmonių nereikalaujama.
Po tvartus, garažus ir kitas patalpas surašinėtojai nevaikštinėja
ir nieko netikrina, pasitikima vien šeimininkų žodžiais. Nebent
šie patys pasiūlytų ką parodyti.
Klausimyne yra 36 svarbiausieji punktai, kurie suskirstyti dar į
daugybę klausimų. Kai kurie, pavyzdžiui, apie žuvininkystės verslą,
kitokį šiai vietovei nebūdingą užsiėmimą, ūkininkui nė neužduodami.
Kaip sakė pašnekovai, visi surašinėtojai - o jų pirmame skyriuje
net 66 - buvo atrenkami labai kruopščiai. Tai - vietiniai gyventojai,
kuriuos pažįsta kaimo žmonės, todėl pokalbiai su jais būna atviresni,
nuoširdesni. Kiekvieną surašinėtoją turėjo rekomenduoti seniūnas,
jie išlaikė testo įskaitą, po to baigė kursus ir netrukus ėmėsi
darbo.
Į pirmąjį skyrių įeina dešimt seniūnijų - Akademija, Ringaudai,
Kačerginė, Zapyškis, Ežerėlis ir kitos.
Netolimame Ilgakiemio kaime žemės ūkius surašinėja vietinis gyventojas
Virginijus Nausėda. Jis sako, kad žmonės jį pasitinka geranoriškai,
atvirai pasipasakoja, ko kiek turi, kiek uždirba ir kt. Tiesa, buvęs
vienas kitas atvejis, kai senyvo amžiaus žmonės nenorėjo teikti
žinių apie savo ūkį, bijodami, kad jiems valdžia uždės naujus mokesčius,
kitaip apsunkins gyvenimą. Tenka aiškinti, kad visi šie duomenys
su mokesčiais, socialiniu draudimu ir kitais panašiais dalykais
neturės nieko bendra ir jokių teisinių padarinių neturės. Aišku,
be šeimininko sutikimo tame ūkyje niekuo nesidomima.
Daugelis Ilgakiemio žmonių dirbo. Kaip žinoma, birželis, laukuose,
daržuose yra ką veikti. Nors ne vieną radome ir namuose, nes ir
čia ūkininkas turi užsiėmimo. Viena tokių darbštuolių yra Stefanija
Marčauskienė. Jos sodyba užima 25 arus, dar beveik pusantro hektaro
yra kiek toliau nuo namų. Kiaulių jau nelaiko, tik karvę ir dešimt
vištų. Dar nežinia, ar neteks atsisakyti ir juodmargės, nes išlaikyti
gyvulį, ypač žiemojimo metu, nėra lengva. Nei pieno, nei kiaušinių
moteris svetur neparduoda, viskas - savo reikmėms. Būtų galima vieną
kitą dešimtį kiaušinių nuvežti į turgų, bet neapsimoka, nes kelionė,
vieta turguje atsieis brangiau negu bus gauta už kiaušinius. O savos
bulvės, daržovės, obuoliai vis nekainuoja. Dar 334 litai pensijos
- tai irgi nemaža paspirtis, gyventi galima, samprotauja darbšti
ūkininkė. Beje, ji stebisi, kad mūsų šalies vadovai mažai nutuokia
apie žemės ūkį, kad jie visai nežino ir nesupranta, kaip gyvena
kaimo žmonės.
Įvairiausius darbus - melžėjos, šėrėjos ir kitokius - buvusiame
Pajiesio kolūkyje daug metų dirbo Kazė Kėvalienė (beje, nuolatinė
XXI amžiaus laikraščio skaitytoja ir prenumeratorė). Dabar gauna
šiokią tokią pensiją, padeda šeimininkauti žentui Valerijonui Ganusauskui,
ir pati be darbo negali išbūti. Gyvulių jie nelaiko, nes žemės turi
nedaug, tad pašaro paimti nėra iš kur, o pirkti per brangu.
Kol V.Nausėda šnekučiuojasi su ūkio šeimininke, jos žentas Valerijonas,
paklaustas apie mūsų šalies žemės ūkio politiką, Europos Sąjungą,
atsako, kad Lietuvoje žemės ūkio politikos nėra. Esą mūsų šalyje
gyvuoja biurokratinė įstatymų sistema, kuria gudriai naudojasi įvairaus
plauko valdininkai ir iš to pelnosi milijonus. O Europos Sąjunga
- tai mūsų jaunimo ateitis, sako Valerijonas. Bus atviros sienos,
jaunimas galės laisvai mokytis, dirbti ir uždirbti užsienio šalyse.
Atsigausime ir mes visi, - priduria šeimininkas.
Iš Europos Sąjungos nereikia tikėtis aibės gėrybių, - kalba kitas
Ilgakiemio ūkininkas Arvydas Jakštaitis. Patys dirbkime, stenkimės,
tada mažiau reikės dairytis į šalis, kad kas nors ką nors atkištų.
Jo anytos Aldonos Vaičiukynienės žemė nesiekia nė pustrečio hektaro.
Kaip ir kitur, yra sodas, daržas, savų bulvių, daržovių. Dar - traktorius.
Pati ūkininkė, apie 40 metų iš vietinių gyventojų rinkusi ir į Kauno
pieno kombinatą pristačiusi pieną. Dabar - prie namų, savo sklypo
ir obelų.
Apie pustrečio hektaro turi Petras Šikšnius, dar daugiau nei du
nuomoja, nes reikia žolės, šieno gyvuliams. Jo žmona Marija bei
dukra Gitana - tai ir bene visos vadinamosios pajėgos kaimiškame
gyvenime. Dvi melžiamos karvės, telyčia, buliukas, dvi veislinės
kiaulės, penki paršeliai, 60 dedeklių vištų, šeši kalakutai - nemenkas
ūkis. Jame uoliai triūsia jo šeimininkai. Jie nesitiki jokios Europos
Sąjungos paramos, o vienintelė parama - savos jėgos, lietuviškas
darbštumas.
Benjaminas ŽULYS
© 2003 "XXI amžius"
|