Atnaujintas 2003 m. birželio 27 d.
Nr.50
(1154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Gimtas kraštas


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dėl sklypų grobimo skandalo

Pastarosiomis savaitėmis viešai išryškėjusi sklypų dalybų istorija išties skandalinga. Žurnalistiniai tyrimai bei Vyriausybės sudarytos komisijos išvados akivaizdžiai byloja, kad daugybė žemės reformos srityje dirbusių ir dirbančių valstybės pareigūnų, nuo pačių žemiausių iki aukščiausių, masiškai naudojosi tarnybine padėtimi, nepaisydami viešųjų ir privačių interesų konfliktų, savanaudiškai pasinaudojo galimybėmis, kurias jiems suteikė valstybės patikėtų uždavinių vykdymas, ir užvaldė aukštą komercinę vertę turinčius sklypus. Neretai vėliau juos perparduodami pelnėsi valstybės sąskaita.
Natūralu, kad sklypų dalybų skandalas sukėlė didelį visuomenės nepasitenkinimą. Galiu numanyti visuomenės keliamus klausimus:
– Kodėl taip atsitiko ir kas už tai atsakingas?
– Kaip nubausti kaltus asmenis ir ištaisyti pažeidimus?
– Kaip užtikrinti, kad žemės grobstymas būtų sustabdytas?
Norėdamas pamėginti sąžiningai atsakyti į šiuos klausimus, išanalizavau vyriausybinės komisijos ir Seimo laikinosios tyrimo komisijos medžiagą, archyvinius Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jo pataisų dokumentus, taip pat gausias publikacijas šia tema. Šiandien norėčiau pasidalyti su jumis savo išvadomis ir pasiūlymais, kaip spręsti keliamus klausimus.

Žemės grobstymą lėmusios priežastys ir kas už tai atsakingas

Atsakymo į šį klausimą paiešką neišvengiamai reikia pradėti nuo Seimo ir čia priimamų įstatymų. Tuo labiau kad ne vienoje publikacijoje sklypų skandalas buvo įvardytas kaip Seimo lygmens politinė korupcijos pasekmė, ypač akcentuojant 1999 m. gegužės 13 d. įstatymo pataisą, suteikiančią galimybę perleisti nuosavybės teisę ne tik šeimos nariams, bet ir “kitiems asmenims”.
Tačiau, išnagrinėjęs su įstatymu kaita susijusią medžiagą, negalėjau joje aptikti kokių nors politinės korupcijos požymių.
Jau nuo pat 1991 metų iki šiol vyko nuolatinis dešiniųjų ir kairiųjų politikų ginčas, vieniems akcentuojant žemės naudotojų interesus ir ūkio efektyvumo svarbą, kitiems - savininkų interesus ir teisingumo bei teisėtumo svarbą. Kairiųjų bandymu apriboti nuosavybės teisių atkūrimą yra stabdęs Konstitucinis Teismas. Tačiau man nepavyko aptikti atvejo, kad nors vienas Seimo narys būtų viešai diskutavęs ar mąstęs apie tai, kaip vyriausybinės ar kitos struktūros įgyvendins šį įstatymą, kur slypi didžiausios korupcijos apraiškų galimybės, nebuvo mėginta įvertinti žemės reformą vykdančių žemėtvarkos tarnybų korumpuotumo mastą. Jeigu priimant įstatymus būtų įvertinta ir tai, kad juos vykdys korumpuotos žemėtvarkininkų struktūros, aišku, juose galėjo rastis nuostatų, siaurinančių žemės reformos vykdytojų sprendimų laisvę, taip pat galėjo rastis specialios normos dėl sisteminės antikorupcinės žemės reformos vykdymo kontrolės. Tėvynės sąjunga, labiau negu kitos politinė jėgos, suvokė augančios korupcijos (ir ne tik šioje srityje) pavojų, ir mūsų iniciatyva buvo įkurta su tuo turinti kovoti Specialiųjų tyrimų tarnyba, priimtas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, suformuota Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Deja, šių pastangų neužteko prevenciškai daryti įtaką korupcijos plėtrai vykdant žemės reformą. Manau, politikai neįvertino, kad daugybė žemės reformą vykdančių pareigūnų vadovaujasi tokia pat logika kaip ir praėjusią savaitę TV reportaže parodytas Elektrėnų žemėtvarkos pareigūnas, kuris piktinosi: “Negi jūs manote, kad aš toks kvailas ir savo labui nepasinaudosiu turima informacija apie galimus įsigyti vertingus sklypus”.
Jeigu dar grįžtume prie 1999 m. gegužės 13 d. priimtos įstatymo pataisos, STT tyrimo medžiaga lyg ir rodo žemėtvarkininkų ar susijusių pareigūnų abejotinu būdu įsigytų sklypų skaičiaus augimą 2000 metais iki 236 sklypų, tačiau tas išaugimas nėra toks įspūdingas, palyginti su 1996 metais įgytu 151 sklypu arba beveik nesumažėjusiu sklypų grobimu, kai minėta pataisa jau buvo panaikinta (2002 m. – 236 sklypai, 2003 m. per 4 mėn. - 80 sklypų). Todėl kaip Seimo narys turiu prisiimti atsakomybę dėl priimtų įstatymų tuo aspektu, kad nebuvo įvertintos jų vykdymo korumpuotoje aplinkoje ypatybės ir dėl parlamentinės kontrolės nepakankamumo, tačiau negaliu sutikti su neretai peršama mintimi: “Priimti įstatymai tokie blogi, kad “vargšams” žemėtvarkos pareigūnams nebuvo kur dėtis, kaip tik čiupti susiprojektuotus geriausius sklypus”.
Jeigu nebūtų buvę kritikuojamų įstatymų nuostatų, ar nesąžiningi pareigūnai nebūtų suradę kitų korupcijos kanalų? Manau, ir šiuo metu dar neatskleista, kiek piliečių ir kokio dydžio kyšius sumokėjo, kad greičiau ir naudingiau išspręstų nuosavybės į žemę atkūrimą!
Tęsiant “sklypų skandalo” priežasčių analizę verta ypatingą dėmesį atkreipti į Nacionalinės žemės tarnybos vaidmenį. Šios tarnybos (prieš tai buvusio Žemėtvarkos ir teisės departamento) parengta ir Vyriausybės nutarimais tvirtinta bei tikslinta žemės vertės nustatymo metodika, kuri galioja ir šiandien, nustačiusi nerealiai žemą ūkiniu komerciniu ar rekreaciniu požiūriu vertingą sklypų žemės kainą, kaip tik ir sudarė esmines prielaidas žemės reformą vykdantiems pareigūnams persikelti paveldėtus sklypus į minėtas vertingas su nerealiai maža kaina žemes. Yra pagrindo manyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos (buvusio departamento) pareigūnai tai padarę sąmoningai, tikėdamiesi tuo savanaudiškai pasinaudoti. Matyt, neatsitiktinai tarp persikėlusių į vertingas teritorijas sklypus pareigūnų esama nemažai vadovaujančių minėtos tarnybos darbuotojų ir jų artimų giminaičių. Būtų svarbu, kad STT ištirtų, ar būta mėginimų metodikoje įtvirtinti realią vertingų sklypų kainą, ir jeigu būta, kas juos užblokavo.
Minėta ydinga žemės vertės nustatymo metodika paneigė įstatyme įtvirtintą lygiavertiškumo principą perkeliant žemės sklypus ir buvo pats svarbiausias veiksnys, sudaręs prielaidas pareigūnų piktnaudžiavimui. Šios metodikos taikymą Vyriausybė turėtų nedelsiant sustabdyti ir ją esmingai pakoreguoti. Be Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų atsakomybės už blogai parengtą metodiką už žemės reformos vykdymo analizės stoką aš akcentuočiau apskrities viršininkų atsakomybę, kurie taip pat turėjo atlikti žemės reformos kontrolę ir, aptikę pažeidimus, privalėjo inicijuoti priimtų sprendimų panaikinimą teismine tvarka.

Kokio atsako iš politikų laukia visuomenė?

Manau, kad visuomenė reikalauja dviejų pagrindinių sprendimų:
1) griežtai nubausti savanaudiškai, neretai pažeidžiant teisės aktus žemės reformą vykdžiusius pareigūnus;
2) ištaisyti pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba pasekmes ir tuo apginti viešuosius interesus.
Galimybės patenkinti šiuos visuomenės lūkesčius nėra lengvos, bet jos tikrai nėra nulinės.
Kai kurias iš jų norėčiau paminėti.

Apskričių viršininkai privalo inicijuoti teisminius procesus

Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį: „Jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka“.
Taigi apskrities viršininkas gali (ir privalo) pats inicijuoti sprendimų panaikinimą tais atvejais, kai yra įstatymo pažeidimas atkuriant nuosavybės teisę į žemę (eiliškumas ir kt.).
Atitinkamas sprendimas naikinamas Administracinės teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad kartu su prašymu naikinti atitinkamą sprendimą turi būti teikiamas prašymas dėl nuosavybės teisės sugrąžinimo apskričiai.
Nelengva tikėtis, kad apskričių viršininkai parodys tokį “entuziazmą”, todėl reikalingas griežtai įpareigojantis Vyriausybės nutarimas tai daryti, prieš tai įvertinus, ar kai kurie “prichvatizavę” sklypus apskrities viršininkai pajėgs tai atlikti. Pažeistų viešųjų interesų gynimo daug energingiau negu iki šiol turi imtis ir Prokuratūra.
Dėl pareigūnų atsakomybės
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punktą, tarnybinė nuobauda (jei iki tol buvo skirta bent viena nuobauda – netgi atleidimas iš pareigų) gali būti skiriama už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą siekiant gauti neteisėtų pajamų ar privilegijų sau ar kitiems.
Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnį Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo:
1) nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;
2) įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto;
3) nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti;
4) priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu;
5) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar kita su savo veikla susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai.
Vertinant sklypų gavimo problemą, nesunkiai galėtų būti nustatytas bet kurio iš minėtuose penkiuose punktuose nurodytų įpareigojimų draudimų pažeidimo požymiai.
Vadinasi, bent jau apie tarnybinę atsakomybę galima kalbėti drąsiai. Deja, atrodo, kad šiuo atveju yra pavėluota, mat pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį „Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. (...) Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei praėjo šeši mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos (...)“. Vadinasi, drausminės atsakomybės klausimo laiku nepradėję spręsti vadovai praleido terminus (nuo paaiškėjimo daugeliu atveju jau bus praėjęs vienas mėnuo). Netgi tuo atveju, jei tiriama administracinė ar baudžiamoji byla (jei jos baigsis nesėkmingai), vargu ar bus pagrindas taikyti 30 straipsnio 4 dalį ir skirti tarnybinę nuobaudą per mėnesį nuo atitinkamo sprendimo dėl bylos nutraukimo, nes ši galimybė numatyta tam atvejui, kai iš pradžių buvo pradėtas spręsti tarnybinės nuobaudos klausimas, o po to buvo pradėtas tyrimas baudžiamojoje ar administracinėje byloje.
Bet ir tokiais atvejais bent moraline prasme būtų svarbu užfiksuoti pareigūno nusižengimą ir apie tai viešai paskelbti. Be to, užfiksuotu nusižengimu galima pasinaudoti atliekant valstybės tarnautojų veiklos vertinimą.
Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnis skelbia: “Valstybės tarnautojo ir jo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas - įvertinti įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus bei kvalifikaciją.
Valstybės tarnautojų tarnybinės etikos vertinimo kriterijai (patvirtinti Vyriausybės nutarimu) detalizuoja, kad vertinama:
1. Valstybės tarnautojo veiklos krūvis.
2. Valstybės tarnautojo veiklos kokybė.
3. Valstybės tarnautojo atliekamų užduočių sudėtingumas.
4. Gebėjimas panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti.
5. Valstybės tarnautojo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
Nors ir dabar šioje tvarkoje įrašytas kriterijus “veiklos kokybė” leidžia neigiamai įvertinti valstybės tarnautojo veiklą, kriterijai galėtų būti tikslinami siekiant dar aiškesnių galimybių susikompromitavusių pareigūnų veiklai įvertinti. Neigiamai įvertinus bent būtų galima pažeminti pareigas ar atlyginimą.
Svarbu, kad būtų Vyriausybės pavedimas dėl visuotinio žemės reformos vykdyme dalyvaujančių pareigūnų veiklos vertinimo.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija privalėtų imtis visuotinio žemės reformos vykdyme dalyvavusių pareigūnų veiklos tyrimo aiškindamiesi, ar jie nėra pažeidę Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo dalyvaudami priimant sprendimus, kai skiriami sklypai jiems ar jų artimiems giminaičiams. Komisijos išvados, jeigu ir ne visais atvejais turėtų praktinę reikšmę, vis vien būtų svarbios moraline prasme.
Būtina pratęsti Vyriausybės sudarytos darbo grupės ir STT analitinės grupės tyrimą dėl neteisėto ar savanaudiško sklypų gavimo, kad jis apimtų visus (o ne tik atsirinktus, kaip iki šio momento) valstybės tarnautojus ir kitus žemės reformos sprendimų priėmime dalyvaujančius asmenis, taip pat politikus (Seimo narius, ministrus, merus ir kt.), kurie nebuvo įrašyti į pirminį tyrimą.
Vyriausybė turi užtikrinti, kad susikompromitavę valstybės pareigūnai nebūtų įdarbinami Žemėtvarkos institute.

Ką darys Tėvynės sąjunga

Tėvynės sąjungos frakcija artimiausiu metu suformuluos savo pasiūlymus dėl įstatymų pataisų, mažinančių korupcijos galimybes vykdant žemės reformą, dėl valstybės tarnautojų atsakomybės griežtinimo arba palaikys kitų Seimo narių tokio pobūdžio iniciatyvas (P.Papovo ir A.Sadecko projektą). TS frakcija sustiprins parlamentinę kontrolę Vyriausybės veiklos srityse, kur yra didesnė korupcijos apraiškų tikimybė, taip pat inicijuos tokią sisteminę antikorupcinę kontrolę per atitinkamas Seimo komisijas ir komitetus.
Reikalaus, kad visais atvejais priimant įstatymus būtų atliekama antikorupcinė ekspertizė.

Pagal spaudos konferenciją, įvykusią birželio 23 dieną

Jurgis RAZMA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija