Atnaujintas 2003 m. liepos 11 d.
Nr.54
(1158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Bernardas Brazdžionis gyvuoja savo posmuose ir Amžinybėje

Poetas Bernardas Brazdžionis

Pernai, liepos 11-ąją, sužinojome apie didžią netektį - mirė vienas iškiliausių Lietuvos poetų Bernardas Brazdžionis. Taigi šiandien minime jo mirties pirmąsias metines.

…O, pavasario žydinčio Kristau,
Amžinai Tu lašėk į tą taurę!
Į Tave mes procesijoj grįžtam,
– Skamba būgnai, ragai ir litaurai.

Štai taip pakiliai ir prasmingai dar 1936 metais B.Brazdžionis rašė apie grįžimą pas Kristų. Truputį giliau susimąstant, vieniems žmonėms tas sugrįžimas gali būti vingiuotas ir komplikuotas, kartais net panašus į latro, kabojusio šalia Nukryžiuotojo, bet vis dėlto turėjusio laimingą pabaigą. Tačiau laimingiausieji esti tie, kurie per visą gyvenimą drauge su Kristumi lašėjo ir laša į tą išganymo ir gerųjų darbų taurę. Jų gretose yra ir mūsų krašto žymusis dainius B. Brazdžionis. Nors jo žemiškoji misija pasibaigė, tačiau, vertinant dvasiškai, poetas nemirė, nes jis lieka visados gyvas savo nemirštamais posmais ir neužmirštama laisvės ir nepriklausomybės šauklio tarnyste Lietuvai. Per ilgą sovietmetį jo poezija (deja, dėl to, kad buvo draudžiama, todėl daugelio ir nepažinta) dalį tautiečių, kuriems nusišypsojo laimė skaityti jo eiles, daugiau ar mažiau skatino tikėti ir viltis, kad bent kada nors ateityje išauš Lietuvos nepriklausomybės rytas. Ačiū Dievui, kad, netikėtai laisvės vėjams papūtus, daugelio laukiamas ir mylimas B.Brazdžionis 1989-aisiais sugrįžo į tėviškę. Didelė tėvynainių minia jį taip iškilmingai sutiko, jog atrodė, kad tautos garbusis dainius grįžo namo kaip karą laimėjęs karvedys.
Poetas (per keliolika metų kasmet atvykdavęs paviešėti gimtinėje) apsilankydavo ir savo namelyje, kuris yra Kaune, šv. Antano parapijoje, Taikos prospekte. Sekmadieniais ir šiokiadieniais (kai ilgiau viešėdavo Kaune) lankydavosi Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje ir per Mišias priimdavo šv. Komuniją. Po pamaldų (dažniausiai poetui prieš vėl išvykstant į JAV) būdavo skaitomi jo eilėraščiai.
Paskutinį kartą toks susitikimas Šv. Antano bažnyčioje įvyko 2001 m. birželio 3 d., per Sekmines. Tada B. Brazdžionis dalyvavo Sumos Mišiose, o po jų buvo skaitomos jo eilės. Besibaigiant šiam įsimintinam ir nuoširdžiam bendravimui, tuomet dar niekas negalėjome numatyti, kad daugiau akis į akį šio mūsų poezijos ąžuolo savo parapijos šventovėje jau nebeišvysime.
Svarstant giliau, iškilusis poetas, visiems laikams iškeliaudamas į Tėvo namus, nuo mūsų labai nutolo - mes dar žemėje, o jo naujoji egzistencija laiko ir erdvės sąvokomis jau nebeišmatuojama ir savaip slėpininga. Vis dėlto dabar, kai netekome poeto, mes jį vėl atrandame, nes kai pastaruoju metu žiniasklaidos dėka dažnokai girdime ir skaitome B.Brazdžionio eiles, tuomet nejučiomis mūsų dvasios žvilgsniai nukrypsta krikščioniškų ir tautiškų aspiracijų link… O kai nuo minčių pakylama prie veiksmų, kai žmogus atsimena, kad jo knygų lentynėlės pagarbioje vietoje, bet jau truputį apdulkėjusi, saugoma B.Brazdžionio “Poezijos pilnatis”, tuomet atsiverčia šią knygą, skaito ir jau nebenori nuo jos atsitraukti. Ir tai yra puiku, nes po žmogaus širdį pasklinda palaimintos poezijos šviesa, apšviečianti ir skaitytojo protą ir maloniai užgaunantį jo slapčiausias širdies stygas. Šią dvasinio skaitymo būseną yra taikliai apibūdinęs šv. Augustinas. Jis rašė: “Imk, skaityk… Pasiėmiau (šv. Pauliaus laiškus), atsiverčiau juos ir skaičiau tylėdamas… Pasklido mano širdyje lyg šviesa, tikrumas, pranyko abejonių tamsybės”.
Taigi B.Brazdžionio gausus ir reikšmingas poetinis palikimas visuomenei yra neįkainojamas testamentas. Jis vertesnis labiau nei daugelio tėvų skirti testamentai vaikams, kurie neretai dalydamiesi tas materialines vertybes netgi tarpusavyje susivaidija. Ir priešingai: jei vaikams tėvas dvasiniu testamentu pirmiausia paliko savo sektinų dorybių “kraitį”, tai susipratę artimieji anksčiau ar vėliau suvoks, kad šis palikimas pranoksta testamentą, kuriame surašytos tiktai medžiaginės vertybės.
Vis dėlto daugiausia motyvų ir progų gerbti bei mylėti savo tėvus turi tie vaikai, kurių šeimų galvos (be visų gerųjų asmeninių savybių) dar buvo ryškūs visuomenės švyturiai. Vienas jų - B.Brazdžionis. Šiuo metu jo brangūs artimieji gedi velionio, bet taip pat juo ir gėrisi. Ir mes drauge su jais esame pažymėti liūdesio ženklu. Savo malda Bernardo artimiesiems linkėdami Dievo stiprybės ir Jo paguodos, stengiamės elgtis taip, kaip moko Biblija: “Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi…” (1 Pt 3, 8).
Nors tai labai kilni veikla, tačiau vien ja nepasitenkinsime. Turbūt vienas gražiausių būdų, pagerbiančių poetą, būtų jo viso gyvenimo siekių - meilės Dievui, Tėvynei ir jos žmonėms, pirmiausia vaikų ir jaunimo širdyse (ypač mokyklose, dažniau skaitant pedagogams ir mokiniams B.Brazdžionio tekstus ir drauge juos aptarinėjant) kasdienis skiepijimas.
Kaip galima kitam žmogui su tikėjimu ir natūraliu nuoširdumu poetinį žodį skelbti, jei pats to žodžio tiesos veiksmingumu nūdien suabejoji. Manau, kad čia gelbsti vidinis nušvitimas sieloje: kai skaitytojo mintis prisiliečia prie turiningo žodžio, tada žmogaus esybė palinksta prie tiesos, kurios ištakų versmė - Biblijos gelmė.
Viešpaties Apvaizdos veikimas ir Lietuvos likimas priklauso nuo mūsų širdžių atsivėrimo arba užsisklendimo Dievo tiesų priėmimui… Apie tai B.Brazdžionis viename eilėraštyje rašė:

…Ir išvadavimo visų tautų
didžiojoj šventėj
skambės kaip aukso varpas Lietuvos,
jei ves vidurnaktį ją didis Dievo žodis.

Kaip kalvis pučia į žaizdrą ir ugnis įsiplieskia, taip panašiai ir Šventoji Dvasia įpučia talentingo poeto širdyje ugnį kurti lietuvišką žodį, kurio didelė dvasinė šiluma tegul skatina daugelio žmonių širdis atverti Kristui.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Šiandien, liepos 11-ąją, Kaune bus paminėtos poeto B.Brazdžionio mirties metinės. 11 val. – gėlių padėjimas prie kapo Petrašiūnų kapinėse. Giedos Kauno politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Ilgesys“ bei Jėzuitų bažnyčios mišrus choras. 13 val. – paminklo B.Brazdžioniui atidengimas ir šventinimas prie namo Taikos pr. 21. Liepos 12 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje šv.Mišias aukos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir kunigai.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija