|
Ramybė
ir tyla B.Brazdžionio poezijoje
Ramybė užlieja žmogaus sielą ypatinga
paslaptimi, gėrio ilgesiu ir šviesa. Kasdieniame pilkume kartais
pasigendame nuoširdaus paprastumo, žmogiškojo artumo. Visi kažkur
skuba ir nejučia paskęsta beribio laiko tėkmėje. Bernardo Brazdžionio
poezijos žmogus klajūnas vaikšto po žemę, ieškodamas gėrio ir
palikdamas jo krislelius tiems, kurie dar tik ateis. Eina žilas,
kaip pakluonės topolis, senelis, eina per visas šalis, - sakoma
kupinais meilės žodžiais, kuriuose jaučiama, kaip bandoma nusilenkti
senolių išminčiai, lietuviškoms gyvoms tradicijoms, pačiai žmogiškajai
esmei.
|
|
Kodėl
tada rūpėjo
Jaunutis poetas ir jaunas žuvęs
Vytautas Mačernis rašė (tas posmelis jau buvo XXI amžiuje viename
rašinyje cituotas):
Tu, Lietuva, esi kančioj užgimus
Ir daug matei jau rudenų.
Kas pasakys tautos likimą?
Kas išskaitys kelius žvaigždžių?
Mus stebina, kodėl jaunam poetui
rūpėjo tautos likimas, nes dabar jaunimo poezijoje tokių rūpesčių
lyg ir nematyti. O tada, ko gero, nieko tai nestebino, nes Lietuva
rūpėjo seniems ir jauniems.
Dabar, atrodo, ji tik kai kam rūpi. Tikriausiai rūpi Sąjūdžiui,
nes jis tik tol ir yra, kol jam ji rūpi, tokia jo prasmė ir esmė
ir kitaip jis savo buvimo nepateisintų, kitaip gal pasiliktų tik
pavadinimas arba nė to nereikėtų. Taigi V.Mačernis savo dvasia buvo
sąjūdininkas.
|
|
Kaip
žirniai nuo uolos...
Sėdžiu Arkikatedroje Bazilikoje,
vyksta vakarinės Mišios. Senutis baltagalvis kunigas iškilmingai,
su intonacija kartoja Kristaus žodžius: Štai mano kūnas imkite
ir valgykite jį... Žvelgiu į susikaupusius žmones, jie nuolankiai
vorele artėja prie Paskutinės vakarienės stalo, su meile priima
iš Dievo tarno rankų Jo Sūnaus auką ir grįžta į savo vietas.
Sėdžiu su visais, kartoju maldos žodžius ir taip viskas atrodo amžina
bei tikra ir kunigo rūbai paslaptingi ne pasaulietiški, ir
Dievo stalas - altorius, tabernakulis, ir visa kita, atėję pas mus
kaip Dievo buvimo ženklai. Laikai keičiasi, keičiasi santvarkos,
keičiasi gubernatoriai ir ciesoriai, keičiasi prezidentai... O Bažnyčia
stovi pergyvena karus, deginta nesudeginta, niekinta nepaniekinta...
|
|
Sunkus
vienijimosi kelias
Siekis susijungti bendrai politinei
veiklai neaplenkė ir Tėvynės sąjungos (TS) bei Lietuvos politinių
kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) narių. Šiuo klausimu visoje
Lietuvoje LPKTS skyriuose ir poskyriuose vyksta pasitarimai ir konferencijos,
kuriuose aptarinėjamas abiejų sąjungų vadovybių Susitarimo projektas
siekti bendros veiklos vieningoje politinėje organizacijoje. Tėvynės
sąjunga VI suvažiavime priėmė deklaraciją Dėl vienijimosi su Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. LPKTS šiuo klausimu paskutinį
savo žodį rengiasi pareikšti rytoj Kaune įvyksiančiame šios IX sąjungos
suvažiavime. Susivienijimo procesą turėtų įteisinti jungiamasis
Tėvynės sąjungos suvažiavimas. Politinių partijų susijungimas
natūralus ir būtinas procesas stabilizuojant demokratinę santvarką
šalyje. Vykstant LPKTS susivienijimo procesui su Tėvynės sąjunga,
būtina atsižvelgti į nuomones ir vertinimus, kurie atsiranda svarstant
Susitarimo projektą.
|
|