Tiktai
su Kristumi įmanoma kurti valstybės gerovę
Intriguojantis buvo mūsų Viešpaties
Jėzaus gyvenimas. Tūkstantinės minios Palestinoje sekė Kristų:
vieni iš smalsumo, kiti trokšdami pasigydyti iš savo ligų, treti
stengdamiesi Jį sugauti kalboje, kad galėtų apkaltinti, suimti
ir nužudyti. Buvo ir tokių Jėzaus sekėjų, kurių širdys plėtėsi,
prisipildydamos augančia Dievo meile.
Tačiau ištikimųjų būta nedaug, nes, kaip liudija šio sekmadienio
Evangelija, kai Jėzus grįžo į savo tėviškę Nazaretą, daugelis
miestiečių, girdėję apie Jo stebuklus, nepriėmė Jo kaip Dievo
Sūnaus ir net piktinosi Juo. Pranašiški senelio Simeono žodžiai,
jog Išganytojas bus prieštaravimo ženklas, kad būtų atskleistos
įvairios daugelio žmonių širdžių mintys, buvo teisingi (plg. Lk
2, 35).
Kokios mūsų širdžių mintys? Ar visuomet mes (kaip krikščionys)
pajėgiame išlikti savo Mokytojo ištikimų sekėjų pusėje, kai tuo
tarpu daug žmonių mąsto vien apie žemiškus dalykus (plg. Fil 3,
19) ir tarsi milžinas Guliveris yra apraizgyti įvairiausių prisirišimų
prie kūrinių siūlais?
Valstybės dienos minėjimo ir karaliaus Mindaugo 750 metų jubiliejaus
proga sąmoningi tėvynainiai su pagarba prisiminė šį Lietuvos valdovą,
kuris stengėsi sukurti valstybę, kad ji būtų lygiavertė tarp kitų
Europos šalių. Karaliaus Mindaugo ir jo artimųjų pakrikštijimas
1251 metais ir Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas 1253-iaisiais
suteikė galimybę pradėti palengva evangelizuoti ir kitus mūsų
krašto gyventojus. Galime tik dėkoti Dievo Apvaizdai, kad mūsų
šalies valstybingumo ištakos ir jo įtvirtinimas yra artimai susiję
su krikščionybės plėtra.