Montichiaris
Fontanelis: trys kalavijai ar trys rožės?
|
Pjierina Džili, Montichiario
regėtoja |
|
Marijos Paslaptingosios
Rožės statula koplyčioje |
|
Montichiario bažnyčios
vaizdas |
19471981 metais Italijos šiaurės
rytuose, tarp Mantujos ir Brešijos, Montichiaryje ir nedideliame
Fontanelio miestelyje, ne kartą pasirodė Dievo Motina. Regėtoja
Pjierina Džili ten gyveno nuo 1911 m. rugpjūčio 3 d. iki 1991 m.
sausio 12 d. Visi ją pažinojusieji sutartinai liudija jos didžias
nuolankumo, paprastumo, herojiškos maldos, atgailos ir aukos gyvenimo
dorybes. Ji visuomet buvo paklusni Bažnyčiai.
Artimo meilės tarnaičių namuose Brešijoje
Dėl didelio šeimos neturto Pjierinos jaunystė ji buvo vyriausia
iš aštuonių vaikų buvo paženklinta vargo. 19371940 metais ji
dirbo slaugytoja Vila Bianka klinikoje Brešijoje. Kitus penkerius
metus ji praleido Desenzano prie Gardo ežero ligoninėje. Tuo metu
jaunoji moteris gavo leidimą įstoti į Artimo meilės tarnaičių
kongregacijos namus Brešijoje. Dėl savo sveikatos, kuri nuolat taip
blogėjo, kad pagaliau jai buvo suteiktas Ligonių sakramentas, ji
ten išbuvo tik tris mėnesius. Niekas nesitikėjo, jog ji išgyvens.
Tuo momentu atsitiko pirmasis antgamtinis įvykis jos gyvenime. Panirusią
į gilų sustingimą, ją dangiškoje vizijoje aplankė sesuo Krucifiksa
de Roze, Artimo meilės tarnaičių įkūrėja (1954 m. ji buvo paskelbta
palaimintąja). Palaimintoji paglostė jai kaktą ir tarė: Aš patepu
tave, ir tu pasveiksi, bet turėsi nešti sunkų kryžių. Po to Pjierina
tučtuojau atsibudo visiškai sveika. Ligoninės seselės, labai apstulbintos
šio staigaus pasveikimo, klausė savęs, ar tai nebūsiąs stebuklas
Pjierina, palikusi ligoninę, sugrįžo namo, kur išbuvo apie metus.
Po to ji vėl ėmėsi slaugytojos darbo, kur jį dirbo iki 1947-ųjų.
Pirmasis apsireiškimas:
trys kalavijai Širdyje
1946 m. lapkričio 24 d. Montichiaryje
įvyko pirmasis apsireiškimas. Pjierina gyveno mažame ligoninės kambarėlyje,
kuriuo ji kartais dalydavosi su budinčia vienuole. Ji klūpėjo, paskendusi
maldoje, kai jai staiga pasirodė Madona. Mariją gaubė didelė, spindulinga
šviesa. Ji buvo labai graži ir didinga, bet Jos veide atsispindėjo
jaudinantis liūdesys. Iš Jos akių liejosi ašarų upelis, kuris krito
ant žemės. Ji vilkėjo violetiniu apdaru ir buvo apsigaubusi baltu
šydu. Jos krūtinė buvo perverta trimis dideliais kalavijais. P.Džili
ši vizija taip giliai pribloškė ir sujaudino, kad ji nepratarė nė
žodžio. Dievo Motina jai pasakė tik tris žodžius: Malda, atgaila,
atsiteisimas! Po to Ji pradingo, paskleidusi neapsakomą švelnumą.
Jau kitą dieną po šio pirmojo apsireiškimo prasidėjo fizinė ir dvasinė
Pjierinos kančia. Kai ji nuskubėjo į bažnyčią, norėdama pranešti
apie atsitikimą savo nuodėmklausiui Luidžiui Bonominiui, Montichiario
vicerektoriui, kunigas ne tik nesusižavėjo jos pranešimu, bet dargi
griežtai ją perspėjo: Ar neturi nieko kita man papasakoti? Tai,
kas tau nutiko, tėra vaizduotės arba blogo virškinimo rezultatas!
Ir jis jai patarė: Bet kokiu atveju tylėk ir daugiau nepasakok
šitokių istorijų!
Atsiteisti, kad būtų sutrukdyta
sieloms patekti į pragarą
Ištisus mėnesius antgamtinį įvykį
gaubė didelė tyla. Regėtoja su niekuo nesikalbėjo apie tai, kas
buvo atsitikę. Ji dar karščiau meldėsi ir atgailavo. 1947 metų gegužę
ją persekiojo velnias įvairiais pavidalais. Gegužės 31 dieną ją
taip žiauriai mušė trys demonai, kad ji, sudaužyta ir nusėta mėlynėmis,
ieškojo prieglobsčio pas dvi vienuoles, su kuriomis kartu dirbo
ligoninėje. Ji šaukėsi Marijos Krucifiksos pagalbos. Ši atėjo, ir
Pjierina atsidūrė begalinėje erdvėje: tai buvo pragaras. Pjierina
jį apibūdina kaip liepsnų apsiaustą vietą, pilną pasmerktųjų sielų.
Ji pasijuto dūstanti ir ėmė šauktis Kristaus ir Marijos pagalbos.
Tą akimirką balsas jai tarė: Pažvelk, tai pragaras! Pirmąją pasmerktųjų
grupę sudaro pasiaukojusios sielos (vienuoliai ir aukšti Bažnyčios
pareigūnai), kurios išdavė savo pašaukimą, todėl buvo pasmerktos.
Antrąją grupę sudaro vienuoliai, mirę sunkioje nuodėmėje. Trečiąją
judošiai kunigai! Pjierina suriko, šaukdamasi Dievo: Gana! Gana!
O Dieve, ateik man pagalbon! Tada ji vėl išgirdo balsą: Norint
sutrukdyti sieloms patekti į pragarą, reikia atsiteisti ir nuveikti
daug tikėjimo ir atgailos darbų. Atsiliepdama Pjierina išreiškė
savo asmeninį pasiryžimą atsiteisti ir aukotis. Vėl atsipeikėjusi
ji sukalbėjo rožinį, dėkodama Viešpačiui ir Marijai už savo išgelbėjimą.
Antrasis Marijos apsireiškimas Montichiaryje įvyko 1947 m. liepos
1 d., Pjierinai dviejų vienuolių draugijoje bekalbant rožinį. Marija
pasirodė kaip ir pirmąjį kartą su violetiniais drabužiais ir trimis
kalavijais perverta Širdimi. Pjierina prašė Mariją pasirodyti ir
seserims, bet Madona jai atsakė: Pasakyk joms, kad jos mane daug
geriau regės danguje. Paskui Ji išnyko.
Ypatingas garbinimas: Paslaptingoji Rožė visų pasiaukojusiųjų Dievui
prašymuose
Trečiasis Montichiario apsireiškimas įvyko 1947 m. liepos 13 d.
ligoninėje, būtent Pjierinos kambaryje, kai ji kartu su seserimis
kalbėjo rožinį. Šį kartą Marija pasirodė, lydima sesers Marijos
Krucifiksos, apsupta nuostabios šviesos. Dievo Motiną gaubė sidabrinis
spindesys; Ji vilkėjo plačiu, ilgu apsiaustu, kurį prilaikė nematoma
sagtis. Jis buvo apkraštuotas siaura auksine juosta. Iš po šydo
ant kaktos Jai krito kaštoniniai plaukai. Dešinėje rankoje Ji laikė
rožinį su medaliu. Pjierina labai nusižeminusi paklausė: Būkite
maloni pasakyti man, kas Jūs esate. Sesuo Marija Krucifiksa, stovėjusi
šalia Dievo Motinos, atsiliepė pirmoji: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus
mane siuntė, kad tarp visų vyrų ir moterų vienuolių bei pasauliečių
kunigų paskleisčiau didesnį pamaldumą į Mariją. Pasakykite savo
garbingiems vyresniesiems, kad naujasis Mergelės Marijos garbinimas
vadinasi Paslaptingoji Rožė, tikroji ir ypatinga Dievui pasiaukojusių
sielų Motina. Po to Dievo Motina tarė: Aš esu jūsų visų Motina.
Regėtoja atsakė: Ačiū! Pokalbis tęsėsi, ir Pjierina su jai būdingu
paprastumu paklausė, kas tie pasauliečiai kunigai, apie kuriuos
kalbėjusi palaimintoji Marija Krucifiksa. Madona atsiliepė: Tai
tie, kurie, būdami Dievo tarnais, gyvena savo namuose, kai tuo tarpu
kiti (vienuoliai) gyvena kongregacijose. Pjierina vėl padėkojo.
Pažadai, susiję su atsiteisimo
aktais
Dievo Motina tęsė: Aš prižadu šioms
religinėms institucijoms ir kongregacijoms, kad jas globosiu: kuo
daugiau jos mane mylės, tuo labiau aš jas globosiu; pagausės dvasinių
pašaukimų, mažiau žmonių įžeidinės Viešpatį sunkiomis nuodėmėmis,
rečiau bus išduodamas pašaukimas, o Dievo tarnai sieks didesnio
šventumo.
Aš pageidauju, kad kiekvieno mėnesio 13-oji diena būtų minima kaip
Marijos diena. Rengiantis šiai dienai, pirmosiomis dvylika mėnesio
dienų reikia kalbėti specialias maldas ir praktikuoti atsiteisimą.
Tos dienos turi būti skirtos atsiteisimui už įžeidimus, kuriuos
Dievui padaro Jam pasiaukojusios sielos. Šiais paklydimais jie perveria
mano ir mano dieviškojo Sūnaus Jėzaus Kristaus Širdį trimis kalavijais.
Čia Madonos veidas nušvito džiaugsmu: Kiekvieno mėnesio tryliktąją
visas religines institucijas ir kongregacijas, kurios mane šitaip
pagerbs, aš apipilsiu gausiomis malonėmis ir dideliu pašaukimų šventumu.
Aš pageidauju, kad kiekvienais metais liepos 13-ąją Paslaptingosios
Rožės garbei būtų aukojama: šv. Mišios, šventoji Komunija, šventasis
rožinys ir adoracijos valanda.
Trys kalavijai su trimis
rožėmis
Aš pageidauju, jog kiekviename
ordine ir kiekvienoje religinėje institucijoje būtų žmonių, kurie
gyventų tvirta maldos dvasia, norėdami laimėti malonę, kad nepražūtų
nė vienas pašaukimas. Tai nurodo balta rožė.
Aš pageidauju, kad atsirastų žmonių, kurie atsidėtų atsiteisimo
praktikoms, norėdami nuplauti nuodėmes ir įžeidimus, kuriais mūsų
Viešpatį įskaudina Dievui pasiaukojusios sielos. Tai nurodo raudona
rožė.
Aš taip pat pageidauju, kad kiti žmonės paaukotų savo gyvenimą kaip
atsiteisimą ir atitaisymą tos išdavystės, kurią mūsų Viešpats iškentėjo
per kunigus, prisijungusius prie Judo išdavystės. Tai nurodo geltona
rožė.
Mano motiniška Širdis reikalauja šitaip pasiaukojančių žmonių aukos
už pasiklydusių Dievo tarnų ir jų vienuoliškų bendruomenių išgydymą
bei išganymą.
Paskui Pjierina paklausė Madoną, ar Ji nepadarysianti stebuklo.
Marija atsakė: Akivaizdžiausias stebuklas įvyks tuomet, kai šios
Dievui pasiaukojusios sielos, kurios jau seniai ir pirmiausia per
karą taip apsileido, jog išdavė pašaukimą ir savo klaidomis užsitraukė
sunkias bausmes bei persekiojimus kaip dabar yra Bažnyčioje, -
kai tie žmonės liausis įžeidinėję Viešpatį ir vėl pradės gyventi
ordinų šventų įsteigėjų dvasia.
Palaimintoji Krucifiksa Pjierinai pasirodė dar ne kartą ir, pranešusi
jai apie Madonos atėjimą kitą mėnesį, dar pridūrė, jog tą apsireiškimą
lydėsiąs stebuklas.
Išmušė stebuklo valanda!
1947 m. spalio 22 d. įvyko skelbtasis
stebuklas ir ketvirtasis Montichiario apsireiškimas. Regėtoja darbavosi
ligoninėje; buvo 18 val. ir Pjierina dalijo ligoniams vakarienę.
Su padėklu rankose besileisdama laiptais žemyn, ji dvasioje buvo
įspėta balso, kuris jai įsakmiai tarė: Išmušė stebuklo valanda!
Tučtuojau buvo informuota vyresnioji, ji paprašė regėtoją ateiti
į jos biurą. Tuo pačiu metu buvo pranešta dviem vietiniams kunigams
Luidžiui Bonominiui ir Virgilijui Seneciui. Žinia apie būsimą stebuklą
pasklido kaip vėjas. Visi patraukė į koplyčią, norėdami ten pasimelsti
taip pat ir keletas gydytojų, medicinos seserų bei pacientų. Pradedama
rožinio malda. Staiga Pjierina išvysta šviesos spindulį, išeinantį
iš tabernakulio ir nukrypstantį į sesers Krucifiksos statulą. Nišoje
esanti statula rankoje laiko kryžių. Visuotinėje tyloje Pjierina
nueina prie statulos ir atsiklaupia. Statulos akys atgyja, ji taria
Pjierinai: Pažvelk į šį Kraują, kuris tuščiai pražuvo per žmonių
nuodėmes. Po to ji paragino Pjieriną su ja melstis: Mano Jėzau,
pasigailėk! Atleisk mums mūsų nuodėmes. Tuomet regėtoja pamatė,
kaip kryžius atgijo ir jos akyse padidėjo. Šią akimirką visi išvydo
iš Jėzaus šono tekantį gyvą kraują. Palaimintoji įkūrėja paragino
Pjieriną paimti nuo altoriaus taurei skirtą servetėlę ir, pasiėmus
kėdę, pasilypėti iki kryžiaus, kad surinktų iš Jėzaus šono tekantį
kraują. Kuo rūpestingiausiai viską atlikusi, Pjierina padėjo taurės
sertvetėlę su krauju ant altoriaus. Dalyvavusieji kunigai ir gydytojai,
labai susijaudinę, prisiartino prie altoriaus, norėdami atidžiau
pasižiūrėti į taurės servetėlę. Jie konstatavo, kad ant jos yra
trys didelės kraujo dėmės ir dar kitos mažos kraujo dėmės aplinkui
didžiąsias. Po to jie sugrįžo į savo vietas, kai tuo tarpu Pjierina
vėl atsidūrė ekstazėje.
Štai Viešpaties Kraujo
lašai!
Madona Paslaptingoji Rožė pasirodė
jai prieš altorių. Ji patikėjo jai šitokią žinią: Aš ateinu paskutinį
kartą, norėdama jus paraginti praktikuoti šį pamaldumą. Mano Dieviškasis
Sūnus norėjo palikti savo Brangiausiojo Kraujo pėdsaką, kad paliudytų
savo meilės žmonėms didybę, kurie atsidėkodami Jį baisiai įžeidžia.
Paimk taurės servetėlę ir parodyk susirinkusiesiems. Po to Pjierina
visiems parodė taurės servetėlę ir tarė: Žiūrėkite, tai Viešpaties
Kraujo lašai. Ji vėl padėjo ją ant altoriaus, ir Madona tęsė savo
pranešimą: Uždenkite ją baltu šydu ir tris dienas laikykite išstatytą
kartu su palaimintosios Krucifiksos statula, kuri tikintiesiems
bus stebuklinga. Apie šiuos įvykius reikia pranešti vyskupui ir
pasakyti jam, kad tai pažadins atsivertimų ir tikėjimą. Aš esu Tarpininkė
tarp jo ir žmonių, nes mano Dieviškasis Sūnus, kuris be paliovos
įžeidinėjamas, nori teisingumo. Aš užtikrinu jam savo globą, kad
būtų pažadintas gyvas tikėjimas ir išrinktosios sielos vėl gyventų
savo ordinų šventų įsteigėjų dvasia. Pjierina atsakė: Ačiū! Taip
ji norėjo visų susirinkusiųjų vardu padėkoti Madonai, o taip pat
padėkoti už tą didelį stebuklą, kurio liudytojais jie visi buvo.
Marija Paslaptingoji Rožė labai maloniai nusišypsojo Pjierinai ir
leido pamatyti tris rožes ant savo krūtinės. Paskui, palinkusi
prie Pjierinos, palinkėjo: Gyvenkite meile. Po to Ji išnyko.
Dar tą patį vakarą kunigas L.Bonominis paskambino vyskupui ordinarui
Trediciui, norėdamas jam labai detaliai pranešti apie viską, kas
įvyko.
Taurės servetėlė buvo tris dienas išstatyta ligoninės koplyčioje
tikinčiųjų adoracijai. Žinoma, tikinčiųjų nereikėjo laukti. Atėjo
netgi meras Brunas Maca.
Taurės servetėlė su Kraujo dėmėmis buvo nugabenta į vyskupijos kuriją
ir galiausiai į universitetą klinikiniams tyrimams. Kas nutiko su
servetėle ir tyrimais, ligi šiol gaubia paslaptis.
Aš prašau maldų ir atgailos,
atsiteisiant už nuodėmes prieš skaistybę
Penktasis Montichiario apsireiškimas
įvyko sekmadienį, 1947 m. lapkričio 16 d. Pjierina manė, kad po
stebuklo su Krauju ji šioje žemėje jau neberegės Dievo Motinos.
Bet nutiko kitaip. Iš ryto regėtoja dalyvavo 7-os valandos šv.Mišiose.
Tuoj pat po jų ji, kaip anuomet buvo įprasta, priėmė šv. Komuniją.
Giliai susikaupusi ji meldėsi: Kristaus siela, pašvęsk mane
,
kai staiga pasijuto esanti apsupta skaisčios Šviesos: Mariją gaubė
antgamtinė šviesa, kuri sklido nuo pagrindinio altoriaus paviršiaus
ir plito į bazilikos vidurį. Palikusi savo suolą, Pjierina atsiklaupė
bažnyčios viduryje. Ji nusilenkė Marijai, Paslaptingajai Rožei.
Ši pasirodė jai baltu apdaru spindinčioje šviesoje su rožiniu rankoje.
Kunigai Ljuidžis ir Virgilijus paliko klausyklas, kai tuo tarpu
kiti susirinkusieji atidžiai sekė nepaprastus dalykus, kurie dėjosi
jų akyse. Dabar Pjierina buvo ekstazėje ir Marija kalbėjo jai: Mūsų
Viešpačiui, mano Dieviškajam Sūnui, jau gana daugybės sunkių įžeidinėjimų
nuodėmėmis prieš skaistybę. Jis nori siųsti bausmių tvaną. Aš užtariau,
kad dar kartą išmelsčiau pasigailėjimo. Todėl aš reikalauju maldų
ir atgailos, atsiteisiančios už šias nuodėmes.
(Bazilikos grindys buvo purvinos, nes lijo.) Madona tęsė: Atgailos
ir apsivalymo ženklan atžymėk liežuviu kryžių ant keturių viena
su kita sujungtų akmeninių plokščių; paskui šios plokštės turi būti
paženklintos mano apsilankymo atminimui ir ant jų nebus galima užkelti
kojos
Po to Pjierina paprašė Madonos palaiminti Italiją, popiežių, kunigus
ir visą pasaulį.
Marija Paslaptingoji Rožė sutikdama davė ženklą ir, išskleidusi
savo globojančias rankas, įspėjo: Kadangi esi kilniadvasė, laimėsi
dar didesnių malonių, netgi visam pasauliui.
Pjierina pasiprašė tučtuojau pasiimama į rojų, bet dangiškoji Motina
nusišypsojo, nieko jai neatsakiusi, paskui ji pamažėle išnyko.
Šįkart per regėtojos ekstazę Montichiario bazilikoje buvo daug žmonių,
jie girdėjo Pjierinos žodžius Madonai. Taip pat buvo paženklintos
keturios akmeninės plokštės. Tuoj po to kunigas Luidžis pakvietė
Pjieriną užeiti į zakristiją, norėdamas sužinoti apsireiškimo detales.
Paskui jis išleido ją pro mažas dureles, kad apie įvykį būtų išsaugota
didžiausia paslaptis.
Vertė Sigita ŠVITRIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|