Atnaujintas 2003 m. liepos 11 d.
Nr.54
(1158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Žvilgsnis
Krikščionybė pasaulyje
Liudijimai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Montichiaris – Fontanelis: trys kalavijai ar trys rožės?

Pjierina Džili, Montichiario regėtoja
Marijos Paslaptingosios Rožės statula koplyčioje
Montichiario bažnyčios vaizdas

1947–1981 metais Italijos šiaurės rytuose, tarp Mantujos ir Brešijos, Montichiaryje ir nedideliame Fontanelio miestelyje, ne kartą pasirodė Dievo Motina. Regėtoja Pjierina Džili ten gyveno nuo 1911 m. rugpjūčio 3 d. iki 1991 m. sausio 12 d. Visi ją pažinojusieji sutartinai liudija jos didžias nuolankumo, paprastumo, herojiškos maldos, atgailos ir aukos gyvenimo dorybes. Ji visuomet buvo paklusni Bažnyčiai.
Artimo meilės tarnaičių namuose Brešijoje
Dėl didelio šeimos neturto Pjierinos jaunystė – ji buvo vyriausia iš aštuonių vaikų – buvo paženklinta vargo. 1937–1940 metais ji dirbo slaugytoja Vila Bianka klinikoje Brešijoje. Kitus penkerius metus ji praleido Desenzano prie Gardo ežero ligoninėje. Tuo metu jaunoji moteris gavo leidimą įstoti į “Artimo meilės tarnaičių” kongregacijos namus Brešijoje. Dėl savo sveikatos, kuri nuolat taip blogėjo, kad pagaliau jai buvo suteiktas Ligonių sakramentas, ji ten išbuvo tik tris mėnesius. Niekas nesitikėjo, jog ji išgyvens. Tuo momentu atsitiko pirmasis antgamtinis įvykis jos gyvenime. Panirusią į gilų sustingimą, ją dangiškoje vizijoje aplankė sesuo Krucifiksa de Roze, “Artimo meilės tarnaičių” įkūrėja (1954 m. ji buvo paskelbta palaimintąja). Palaimintoji paglostė jai kaktą ir tarė: Aš patepu tave, ir tu pasveiksi, bet turėsi nešti sunkų kryžių. Po to Pjierina tučtuojau atsibudo visiškai sveika. Ligoninės seselės, labai apstulbintos šio staigaus pasveikimo, klausė savęs, ar tai nebūsiąs stebuklas… Pjierina, palikusi ligoninę, sugrįžo namo, kur išbuvo apie metus. Po to ji vėl ėmėsi slaugytojos darbo, kur jį dirbo iki 1947-ųjų.

Pirmasis apsireiškimas: trys kalavijai Širdyje

1946 m. lapkričio 24 d. Montichiaryje įvyko pirmasis apsireiškimas. Pjierina gyveno mažame ligoninės kambarėlyje, kuriuo ji kartais dalydavosi su budinčia vienuole. Ji klūpėjo, paskendusi maldoje, kai jai staiga pasirodė Madona. Mariją gaubė didelė, spindulinga šviesa. Ji buvo labai graži ir didinga, bet Jos veide atsispindėjo jaudinantis liūdesys. Iš Jos akių liejosi ašarų upelis, kuris krito ant žemės. Ji vilkėjo violetiniu apdaru ir buvo apsigaubusi baltu šydu. Jos krūtinė buvo perverta trimis dideliais kalavijais. P.Džili ši vizija taip giliai pribloškė ir sujaudino, kad ji nepratarė nė žodžio. Dievo Motina jai pasakė tik tris žodžius: Malda, atgaila, atsiteisimas! Po to Ji pradingo, paskleidusi neapsakomą švelnumą.
Jau kitą dieną po šio pirmojo apsireiškimo prasidėjo fizinė ir dvasinė Pjierinos kančia. Kai ji nuskubėjo į bažnyčią, norėdama pranešti apie atsitikimą savo nuodėmklausiui Luidžiui Bonominiui, Montichiario vicerektoriui, kunigas ne tik nesusižavėjo jos pranešimu, bet dargi griežtai ją perspėjo: “Ar neturi nieko kita man papasakoti? Tai, kas tau nutiko, tėra vaizduotės arba blogo virškinimo rezultatas!” Ir jis jai patarė: “Bet kokiu atveju tylėk ir daugiau nepasakok šitokių istorijų!”

Atsiteisti, kad būtų sutrukdyta sieloms patekti į pragarą

Ištisus mėnesius antgamtinį įvykį gaubė didelė tyla. Regėtoja su niekuo nesikalbėjo apie tai, kas buvo atsitikę. Ji dar karščiau meldėsi ir atgailavo. 1947 metų gegužę ją persekiojo velnias įvairiais pavidalais. Gegužės 31 dieną ją taip žiauriai mušė trys demonai, kad ji, sudaužyta ir nusėta mėlynėmis, ieškojo prieglobsčio pas dvi vienuoles, su kuriomis kartu dirbo ligoninėje. Ji šaukėsi Marijos Krucifiksos pagalbos. Ši atėjo, ir Pjierina atsidūrė begalinėje erdvėje: tai buvo pragaras. Pjierina jį apibūdina kaip liepsnų apsiaustą vietą, pilną pasmerktųjų sielų. Ji pasijuto dūstanti ir ėmė šauktis Kristaus ir Marijos pagalbos. Tą akimirką balsas jai tarė: Pažvelk, tai pragaras! Pirmąją pasmerktųjų grupę sudaro pasiaukojusios sielos (vienuoliai ir aukšti Bažnyčios pareigūnai), kurios išdavė savo pašaukimą, todėl buvo pasmerktos. Antrąją grupę sudaro vienuoliai, mirę sunkioje nuodėmėje. Trečiąją – judošiai kunigai! Pjierina suriko, šaukdamasi Dievo: “Gana! Gana! O Dieve, ateik man pagalbon!” Tada ji vėl išgirdo balsą: Norint sutrukdyti sieloms patekti į pragarą, reikia atsiteisti ir nuveikti daug tikėjimo ir atgailos darbų. Atsiliepdama Pjierina išreiškė savo asmeninį pasiryžimą atsiteisti ir aukotis. Vėl atsipeikėjusi ji sukalbėjo rožinį, dėkodama Viešpačiui ir Marijai už savo išgelbėjimą.
Antrasis Marijos apsireiškimas Montichiaryje įvyko 1947 m. liepos 1 d., Pjierinai dviejų vienuolių draugijoje bekalbant rožinį. Marija pasirodė kaip ir pirmąjį kartą su violetiniais drabužiais ir trimis kalavijais perverta Širdimi. Pjierina prašė Mariją pasirodyti ir seserims, bet Madona jai atsakė: Pasakyk joms, kad jos mane daug geriau regės danguje. Paskui Ji išnyko.
Ypatingas garbinimas: Paslaptingoji Rožė visų pasiaukojusiųjų Dievui prašymuose
Trečiasis Montichiario apsireiškimas įvyko 1947 m. liepos 13 d. ligoninėje, būtent Pjierinos kambaryje, kai ji kartu su seserimis kalbėjo rožinį. Šį kartą Marija pasirodė, lydima sesers Marijos Krucifiksos, apsupta nuostabios šviesos. Dievo Motiną gaubė sidabrinis spindesys; Ji vilkėjo plačiu, ilgu apsiaustu, kurį prilaikė nematoma sagtis. Jis buvo apkraštuotas siaura auksine juosta. Iš po šydo ant kaktos Jai krito kaštoniniai plaukai. Dešinėje rankoje Ji laikė rožinį su medaliu. Pjierina labai nusižeminusi paklausė: “Būkite maloni pasakyti man, kas Jūs esate”. Sesuo Marija Krucifiksa, stovėjusi šalia Dievo Motinos, atsiliepė pirmoji: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mane siuntė, kad tarp visų vyrų ir moterų vienuolių bei pasauliečių kunigų paskleisčiau didesnį pamaldumą į Mariją. Pasakykite savo garbingiems vyresniesiems, kad naujasis Mergelės Marijos garbinimas vadinasi Paslaptingoji Rožė, tikroji ir ypatinga Dievui pasiaukojusių sielų Motina. Po to Dievo Motina tarė: Aš esu jūsų visų Motina. Regėtoja atsakė: “Ačiū!” Pokalbis tęsėsi, ir Pjierina su jai būdingu paprastumu paklausė, kas tie “pasauliečiai kunigai”, apie kuriuos kalbėjusi palaimintoji Marija Krucifiksa. Madona atsiliepė: Tai tie, kurie, būdami Dievo tarnais, gyvena savo namuose, kai tuo tarpu kiti (vienuoliai) gyvena kongregacijose. Pjierina vėl padėkojo.

Pažadai, susiję su atsiteisimo aktais

Dievo Motina tęsė: Aš prižadu šioms religinėms institucijoms ir kongregacijoms, kad jas globosiu: kuo daugiau jos mane mylės, tuo labiau aš jas globosiu; pagausės dvasinių pašaukimų, mažiau žmonių įžeidinės Viešpatį sunkiomis nuodėmėmis, rečiau bus išduodamas pašaukimas, o Dievo tarnai sieks didesnio šventumo.
Aš pageidauju, kad kiekvieno mėnesio 13-oji diena būtų minima kaip Marijos diena. Rengiantis šiai dienai, pirmosiomis dvylika mėnesio dienų reikia kalbėti specialias maldas ir praktikuoti atsiteisimą. Tos dienos turi būti skirtos atsiteisimui už įžeidimus, kuriuos Dievui padaro Jam pasiaukojusios sielos. Šiais paklydimais jie perveria mano ir mano dieviškojo Sūnaus Jėzaus Kristaus Širdį trimis kalavijais.
Čia Madonos veidas nušvito džiaugsmu: Kiekvieno mėnesio tryliktąją visas religines institucijas ir kongregacijas, kurios mane šitaip pagerbs, aš apipilsiu gausiomis malonėmis ir dideliu pašaukimų šventumu.
Aš pageidauju, kad kiekvienais metais liepos 13-ąją Paslaptingosios Rožės garbei būtų aukojama: šv. Mišios, šventoji Komunija, šventasis rožinys ir adoracijos valanda.

Trys kalavijai su trimis rožėmis

Aš pageidauju, jog kiekviename ordine ir kiekvienoje religinėje institucijoje būtų žmonių, kurie gyventų tvirta maldos dvasia, norėdami laimėti malonę, kad nepražūtų nė vienas pašaukimas. Tai nurodo balta rožė.
Aš pageidauju, kad atsirastų žmonių, kurie atsidėtų atsiteisimo praktikoms, norėdami nuplauti nuodėmes ir įžeidimus, kuriais mūsų Viešpatį įskaudina Dievui pasiaukojusios sielos. Tai nurodo raudona rožė.
Aš taip pat pageidauju, kad kiti žmonės paaukotų savo gyvenimą kaip atsiteisimą ir atitaisymą tos išdavystės, kurią mūsų Viešpats iškentėjo per kunigus, prisijungusius prie Judo išdavystės. Tai nurodo geltona rožė.
Mano motiniška Širdis reikalauja šitaip pasiaukojančių žmonių aukos už pasiklydusių Dievo tarnų ir jų vienuoliškų bendruomenių išgydymą bei išganymą.
Paskui Pjierina paklausė Madoną, ar Ji nepadarysianti stebuklo. Marija atsakė: Akivaizdžiausias stebuklas įvyks tuomet, kai šios Dievui pasiaukojusios sielos, kurios jau seniai ir pirmiausia per karą taip apsileido, jog išdavė pašaukimą ir savo klaidomis užsitraukė sunkias bausmes bei persekiojimus – kaip dabar yra Bažnyčioje, - kai tie žmonės liausis įžeidinėję Viešpatį ir vėl pradės gyventi ordinų šventų įsteigėjų dvasia.
Palaimintoji Krucifiksa Pjierinai pasirodė dar ne kartą ir, pranešusi jai apie Madonos atėjimą kitą mėnesį, dar pridūrė, jog tą apsireiškimą lydėsiąs stebuklas.

Išmušė stebuklo valanda!

1947 m. spalio 22 d. įvyko skelbtasis stebuklas ir ketvirtasis Montichiario apsireiškimas. Regėtoja darbavosi ligoninėje; buvo 18 val. ir Pjierina dalijo ligoniams vakarienę. Su padėklu rankose besileisdama laiptais žemyn, ji dvasioje buvo įspėta balso, kuris jai įsakmiai tarė: “Išmušė stebuklo valanda!” Tučtuojau buvo informuota vyresnioji, ji paprašė regėtoją ateiti į jos biurą. Tuo pačiu metu buvo pranešta dviem vietiniams kunigams Luidžiui Bonominiui ir Virgilijui Seneciui. Žinia apie būsimą stebuklą pasklido kaip vėjas. Visi patraukė į koplyčią, norėdami ten pasimelsti – taip pat ir keletas gydytojų, medicinos seserų bei pacientų. Pradedama rožinio malda. Staiga Pjierina išvysta šviesos spindulį, išeinantį iš tabernakulio ir nukrypstantį į sesers Krucifiksos statulą. Nišoje esanti statula rankoje laiko kryžių. Visuotinėje tyloje Pjierina nueina prie statulos ir atsiklaupia. Statulos akys atgyja, ji taria Pjierinai: Pažvelk į šį Kraują, kuris tuščiai pražuvo per žmonių nuodėmes. Po to ji paragino Pjieriną su ja melstis: Mano Jėzau, pasigailėk! Atleisk mums mūsų nuodėmes. Tuomet regėtoja pamatė, kaip kryžius atgijo ir jos akyse padidėjo. Šią akimirką visi išvydo iš Jėzaus šono tekantį gyvą kraują. Palaimintoji įkūrėja paragino Pjieriną paimti nuo altoriaus taurei skirtą servetėlę ir, pasiėmus kėdę, pasilypėti iki kryžiaus, kad surinktų iš Jėzaus šono tekantį kraują. Kuo rūpestingiausiai viską atlikusi, Pjierina padėjo taurės sertvetėlę su krauju ant altoriaus. Dalyvavusieji kunigai ir gydytojai, labai susijaudinę, prisiartino prie altoriaus, norėdami atidžiau pasižiūrėti į taurės servetėlę. Jie konstatavo, kad ant jos yra trys didelės kraujo dėmės ir dar kitos mažos kraujo dėmės aplinkui didžiąsias. Po to jie sugrįžo į savo vietas, kai tuo tarpu Pjierina vėl atsidūrė ekstazėje.

Štai Viešpaties Kraujo lašai!

Madona Paslaptingoji Rožė pasirodė jai prieš altorių. Ji patikėjo jai šitokią žinią: Aš ateinu paskutinį kartą, norėdama jus paraginti praktikuoti šį pamaldumą. Mano Dieviškasis Sūnus norėjo palikti savo Brangiausiojo Kraujo pėdsaką, kad paliudytų savo meilės žmonėms didybę, kurie atsidėkodami Jį baisiai įžeidžia. Paimk taurės servetėlę ir parodyk susirinkusiesiems. Po to Pjierina visiems parodė taurės servetėlę ir tarė: “Žiūrėkite, tai Viešpaties Kraujo lašai”. Ji vėl padėjo ją ant altoriaus, ir Madona tęsė savo pranešimą: Uždenkite ją baltu šydu ir tris dienas laikykite išstatytą kartu su palaimintosios Krucifiksos statula, kuri tikintiesiems bus stebuklinga. Apie šiuos įvykius reikia pranešti vyskupui ir pasakyti jam, kad tai pažadins atsivertimų ir tikėjimą. Aš esu Tarpininkė tarp jo ir žmonių, nes mano Dieviškasis Sūnus, kuris be paliovos įžeidinėjamas, nori teisingumo. Aš užtikrinu jam savo globą, kad būtų pažadintas gyvas tikėjimas ir išrinktosios sielos vėl gyventų savo ordinų šventų įsteigėjų dvasia. Pjierina atsakė: “Ačiū!” Taip ji norėjo visų susirinkusiųjų vardu padėkoti Madonai, o taip pat padėkoti už tą didelį stebuklą, kurio liudytojais jie visi buvo. Marija Paslaptingoji Rožė labai maloniai nusišypsojo Pjierinai ir leido pamatyti “tris rožes” ant savo krūtinės. Paskui, palinkusi prie Pjierinos, palinkėjo: Gyvenkite meile. Po to Ji išnyko.
Dar tą patį vakarą kunigas L.Bonominis paskambino vyskupui ordinarui Trediciui, norėdamas jam labai detaliai pranešti apie viską, kas įvyko.
Taurės servetėlė buvo tris dienas išstatyta ligoninės koplyčioje tikinčiųjų adoracijai. Žinoma, tikinčiųjų nereikėjo laukti. Atėjo netgi meras Brunas Maca.
Taurės servetėlė su Kraujo dėmėmis buvo nugabenta į vyskupijos kuriją ir galiausiai į universitetą klinikiniams tyrimams. Kas nutiko su servetėle ir tyrimais, ligi šiol gaubia paslaptis.

Aš prašau maldų ir atgailos, atsiteisiant už nuodėmes prieš skaistybę

Penktasis Montichiario apsireiškimas įvyko sekmadienį, 1947 m. lapkričio 16 d. Pjierina manė, kad po stebuklo su Krauju ji šioje žemėje jau neberegės Dievo Motinos. Bet nutiko kitaip. Iš ryto regėtoja dalyvavo 7-os valandos šv.Mišiose. Tuoj pat po jų ji, kaip anuomet buvo įprasta, priėmė šv. Komuniją. Giliai susikaupusi ji meldėsi: “Kristaus siela, pašvęsk mane…”, kai staiga pasijuto esanti apsupta skaisčios Šviesos: Mariją gaubė antgamtinė šviesa, kuri sklido nuo pagrindinio altoriaus paviršiaus ir plito į bazilikos vidurį. Palikusi savo suolą, Pjierina atsiklaupė bažnyčios viduryje. Ji nusilenkė Marijai, Paslaptingajai Rožei. Ši pasirodė jai baltu apdaru spindinčioje šviesoje su rožiniu rankoje. Kunigai Ljuidžis ir Virgilijus paliko klausyklas, kai tuo tarpu kiti susirinkusieji atidžiai sekė nepaprastus dalykus, kurie dėjosi jų akyse. Dabar Pjierina buvo ekstazėje ir Marija kalbėjo jai: Mūsų Viešpačiui, mano Dieviškajam Sūnui, jau gana daugybės sunkių įžeidinėjimų nuodėmėmis prieš skaistybę. Jis nori siųsti bausmių tvaną. Aš užtariau, kad dar kartą išmelsčiau pasigailėjimo. Todėl aš reikalauju maldų ir atgailos, atsiteisiančios už šias nuodėmes.
(Bazilikos grindys buvo purvinos, nes lijo.) Madona tęsė: Atgailos ir apsivalymo ženklan atžymėk liežuviu kryžių ant keturių viena su kita sujungtų akmeninių plokščių; paskui šios plokštės turi būti paženklintos mano apsilankymo atminimui ir ant jų nebus galima užkelti kojos…
Po to Pjierina paprašė Madonos palaiminti Italiją, popiežių, kunigus ir visą pasaulį.
Marija Paslaptingoji Rožė sutikdama davė ženklą ir, išskleidusi savo globojančias rankas, įspėjo: Kadangi esi kilniadvasė, laimėsi dar didesnių malonių, netgi visam pasauliui.
Pjierina pasiprašė tučtuojau pasiimama į rojų, bet dangiškoji Motina nusišypsojo, nieko jai neatsakiusi, paskui ji pamažėle išnyko.
Šįkart per regėtojos ekstazę Montichiario bazilikoje buvo daug žmonių, jie girdėjo Pjierinos žodžius Madonai. Taip pat buvo paženklintos keturios akmeninės plokštės. Tuoj po to kunigas Luidžis pakvietė Pjieriną užeiti į zakristiją, norėdamas sužinoti apsireiškimo detales. Paskui jis išleido ją pro mažas dureles, kad apie įvykį būtų išsaugota didžiausia paslaptis.

Vertė Sigita ŠVITRIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija