Mindaugo
karalystės relikvija
|
Ypatinga krikščioniškosios
dailės relikvija Pasionalas, arba Anžu legendariumas,
- Kristaus bei šventųjų kankinių gyvenimo ir kančių istorijos
knyga |
|
Slaptojo Prūsijos valstybės
kultūros paveldo archyvo direktorius dr. Jurgenas Kliosterhiujis
|
|
Prezidentas Rolandas Paksas ir Dailės muziejaus
direktorius Romualdas Budrys apžiūrėjo karaliaus Mindaugo
1255 metų dovanojimo raštą
Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka
|
|
Iš kairės: istorikai Dalia Tarandaitė ir
Vydas Dolinskas
Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka
|
Taikomosios dailės muziejuje nuo
1999 metų pabaigos veikianti paroda Krikščionybė Lietuvos mene,
atnaujinama kas pusę metų, liepos pradžioje buvo vėl atnaujinta
septintąjį, tai yra paskutinįjį kartą. Gruodžio 31-ąją ji bus uždaryta.
Atnaujintoje parodoje - trys svarbiausi akcentai. Kaip liepos 3
dieną spaudos konferencijoje kalbėjo Dailės muziejaus direktorius
Romualdas Budrys, visos parodos kulminacija - Mindaugo karalystės
relikvijos eksponavimas. Ši relikvija saugoma Slaptajame Prūsijos
valstybės kultūrinio palikimo archyve Berlyne. Tokios relikvijos
paprastai niekam neskolinamos. Tačiau šio archyvo direktorius dr.
Jurgenas Kliosterhiujis, atlydėjęs relikviją ir dalyvavęs spaudos
konferencijoje, Lietuvai padarė malonią išimtį. Jo nuomone, ši reta
brangenybė skleidžia malonią XIII amžiaus šviesą. Relikvija - tai
lotynų kalba rašytas Lietuvos karaliaus Mindaugo 1255 metų dovanojimo
raštas. Šiuo dokumentu prieš dvejus metus vainikuotas Lietuvos karalius
Mindaugas dovanojo Vokiečių ordinui Livonijoje - Lietuvos ir paties
valdovo krikšto bei karūnavimo tarpininkui - Sėlos žemę. Raštas
patvirtintas vieninteliu išlikusiu valdovo antspaudu, kuriame vaizduojamas
soste sėdintis karūnuotas karalius, rankose laikantis skeptrą ir
valdžios obuolį. Šis antspauduotas dokumentas, kurio turinio autentiškumą
patvirtina popiežiaus bulė bei vėlesnis nuorašas, yra svarbiausia
išsaugota istorinė relikvija, susijusi su vienintelio Lietuvos karaliaus
Mindaugo asmeniu.
Iš lotynų kalbos prof.Eugenijos Ulčinaitės išverstą visiems mums
brangų dokumento tekstą pateikiame visą: Mindaugas, Dievo malone
pirmasis Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos
pasieks šis raštas, linki gerovės gyvojo Dievo Sūnuje. Kadangi mielas
mums Kristuje magistras ir Švč.Marijos Vokiečių ordino Livonijoje
broliai savo tikėjimu ir uoliu įtikinėjimu pašaukė mus iš pagonių
tamsos, kad kartu su kitais Kristaus tikinčiaisiais galėtume lengviau
pažinti tiesos šviesą, nes jų pagalbos dėka Apaštališkojo Sosto
Valdytojas padėjo mums atgimti per krikšto vandens malonę ir savo
įprasto kilnumo dėka leido mus karūnuoti visos Lietuvos karaliumi.
Taigi kai su nuolatiniu rūpesčiu mąstėme, ką mes turime padaryti
tos karalystės išsaugojimui ir apgynimui, akylaus įžvalgumo dėka
pastebėjome, jog krikščioniškojo tikėjimo labui mums yra tiesiog
būtina minėtam magistrui ir Livonijos broliams suteikti kokį nors
karališką dovanojimą. Ir nors šių brolių nepaprastai naudingas Ordinas
yra laimingai Viešpaties įkurtas, kad teiktų ypatingą pagalbą šiai
Bažnyčiai ir kad jie tokiu būdu galėtų mums daugiau padėti, ir kad
mes lengviau ir galingiau galėtume pasipriešinti mūsų karalystės
užpuolikams ir maištininkams prieš tikėjimą, nes niekas nebus verčiamas
kovoti savo karinių išteklių sąskaita, pritariant mūsų įpėdiniams,
minėtiems Livonijos žemės magistrui ir broliams laisvam ir amžinam
naudojimui skiriame Sėlos žemę, tai yra Medenos, Pelonos, Maleišių,
Tauragių teritoriją su jų valdomis. Šio fakto amžinam paliudijimui
liepėme sutvirtinti šį raštą mūsų antspaudu. Duota Viešpaties Metais
1255, spalio mėnesį.
Gausiai susirinkusių žurnalistų akivaizdoje minėto archyvo restauracinių
dirbtuvių dirbtuvių vadovas Heinrichas Petersas išėmė iš seifo ir
padėjo į specialiai įrengtą stendą. Dokumentas Vilniuje bus neilgai
- tik iki liepos 20 dienos. Vilniaus pilių, Valdovų rūmų ir Katedros
požemių tyrimai leidžia spėlioti, kad dokumentą karalius Mindaugas
pasirašė Vilniuje.
Specialiai išleistame lankstinuke Mindaugo 750 metų karūnavimo proga
rašoma: Lietuvos valstybės vienytojas vyresnysis kunigaikštis Mindaugas,
lotynų apeigomis priėmęs krikštą (1251), popiežiaus Inocento IV
(1243-1254) valia prieš 750 metų - 1253 m. liepos 6 d. - buvo pateptas
šventaisiais aliejais bei karūnuotas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos
karaliumi.
Brangias ir meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių, bei kitas
karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai Mortai atvežė Lietuvos
valdovo sąjungininkas ir krikšto tarpininkas - Vokiečių ordino Livonijoje
magistras Andrius Štirietis. Popiežiaus specialaus pasiuntinio teisėmis
Lietuvos valdovą ir jo žmoną vainikavo Kulmo vyskupas Heidenreichas,
kuriam asistavo bent du kiti katalikų vyskupai. Istorijos šaltiniai
nenurodo vietos, kur įvyko šis iškilmingas karūnavimo aktas. Tačiau
pastarųjų metų Vilniaus Arkikatedros Bazilikos požemių tyrinėjimų
duomenys liudija, kad jau XIII a. viduryje šioje vietoje būta bažnyčios,
kuri, manoma, ir buvo Mindaugo pastatyta katedra. Tiesa, išimtiniais
atvejais karūnavimas galėjo vykti nebūtinai bažnyčioje, bet ir po
atviru dangumi.
Puikiai pasinaudojęs tarptautine padėtimi, pademonstravęs neeilinius
diplomatinius sugebėjimus, mokėjęs pasirinkti tinkamus patarėjus
ir suvokti katalikiškosios Europos politinę sistemą, neutralizavęs
priešininkus, karalius Mindaugas ne tik sklaidė pagonybės tamsą,
tačiau ir lemtingai nubrėžė vakarietiškosios orientacijos kryptį,
įvedė Lietuvą į krikščioniškosios Europos valstybių tarpą kaip lygiavertį
politinį partnerį jau pasibaigus taikių misijų epochai. Šiais žingsniais
įžvalgus valdovas atvėrė Lietuvai galimybes pasinaudoti lotyniškosios
civilizacijos vaisais - pažinti tikėjimo tiesas, raštą, mokslą,
meną. Mindaugo rūpesčiu buvo įkurta pirmoji Lietuvos vyskupija,
tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui, pastatyta pirmoji katedra,
pirmuoju Lietuvos vyskupu konsekruotas Livonijos ordino vienuolis
Kristijonas, supažindinęs Lietuvos valdovą su krikščioniškomis tiesomis
ir parengęs Krikšto sakramentui. Palaikydamas itin draugiškus santykius
su šv.Petro įpėdiniu Inocentu IV, vadindamas jį savo tėvu, Mindaugas
pasiekė, kad visa Lietuvos karalystė būtų paimta Šventojo Sosto
globon, o Lietuvos sosto įpėdiniu būtų karūnuotas jo sūnus. Popiežius
taip pat rodė didelį palankumą naujakrikštui Lietuvos karaliui,
vadino jį brangiausiuoju sūnumi Kristuje, šviesiausiuoju Lietuvos
karaliumi, ypatinguoju Šventosios Romos Bažnyčios sūnumi. Tad
karalius Mindaugas tiesė Lietuvos integracijos į krikščioniškąją
Europą kelius, o jo vardas tapo Lietuvos europėjimo simboliu, kokiu
Europos vienijimuisi tapo Karolio Didžiojo vardas. Deja, krikščioniškai
valstybei - Lietuvos karalystei - tąkart buvo lemta gyvuoti vos
dešimtmetį. 1263 metais karalius Mindaugas, jo sūnus - karūnuotasis
Lietuvos princas - ir kiti artimieji buvo nužudyti, natūralus Lietuvos
raidos ir atsivertimo krikščioniškosios Europos lotyniškajai kultūrai
procesas pristabdytas. Naujos ir galutinės Lietuvos krikšto bangos
teko laukti daugiau nei šimtą metų. Tačiau karaliaus Mindaugo pasirinkimo
Lietuva neišdavė, nors ir turėjo galimybių šlietis prie Rytų krikščionybės.
Deja, vėlesniems Lietuvos valdovams niekada nepavyko iškovoti tokio
aukšto valstybės statuso, kokį buvo pasiekęs, anot popiežiaus Klemenso
IV, šviesaus atminimo Mindaugas. Lietuva prarado karalystės rangą,
o jos valdovai - Lietuvos karaliaus vainiką. Lietuvos krikštytojas
Jogaila ir kiti pasipuošė svetima - Lenkijos karaliaus karūna, o
Vytautui Didžiajam iki vainikavimo karališka karūna pritrūko vieno
žingsnio. Šiame kontekste Mindaugo karūnavimo faktas įgauna ypatingą
reikšmę ir gilią prasmę ilgaamžėje bei sudėtingoje Lietuvos valstybės
istorijoje, nužymėtoje dažnų vėlavimų bei nenuilstančių pastangų
įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. Simboliška, jog 750 metų
karaliaus Mindaugo karūnavimo jubiliejų švenčianti Lietuva kaip
tik 2003 metais ryžtingai apsisprendė stoti į Europos Sąjungą. Šiuo
žingsniu po 750 metų vėl grįžtame į Europą lygiaverčiai partneriai,
pasiekiame tą statusą, kokį Lietuvai jau buvo iškovojęs karalius
Mindaugas, nes karaliaus vainikas viduramžiais - tai lyg narystė
Europos Sąjungoje šiandien.
Antrasis atnaujintas parodos Krikščionybė Lietuvos mene akcentas
- XIV-XVI a. pradžios lituanistinių vertybių faksimilės. Ekskursijų
vadovai sustoja ties ypatinga krikščioniškosios dailės relikvija.
Tai Pasionalas, arba vadinamasis Anžu legendariumas. Šią itin
meistriškai iliuminuotą Kristaus bei šventųjų kankinių gyvenimo
bei kančios istorijos knygą XIV a. pradžioje sukūrė Vengrijos valdovų
iš Anžu dinastijos meistrai, greičiausiai italai. Manoma, kad šią
knygą pirmajam Vilniaus vyskupui Andriui yra dovanoję Lietuvos ir
Lenkijos valdovai Jogaila bei šv.Jadvyga, o vyskupas ją testamentu
paliko Vilniaus katedrai. XVII amžiuje unikali pergamentinė knyga
pateko į Italiją ir popiežiaus Benedikto XIV buvo perduota Vatikano
apaštalinei bibliotekai. Tai viena vertingiausių ir labiausiai saugomų
šios bibliotekos rankraštyno knygų. Greta pristatomas seniausias
1370-1390 metų schematinis Vilniaus atvaizdas, kuris visiškai nežinomas
Lietuvos istoriografijai ir istorinei ikonografijai (manyta, jog
seniausias Vilniaus atvaizdas yra iš XVI a. vidurio). Šis pergamentas
anksčiau yra buvęs Mappa mundi (Pasaulio žemėlapio) dalimi. Piešinių
autorius yra su XIV amžiaus Bohemijos (Čekijos) meno mokykla susijęs
dailininkas. Parodoje rodomi dviejų XV ir XVI amžiais ant pergamento
pieštų herbynų fragmentai su Lietuvos valstybės, valdančiosios dinastijos,
didikų, bajorų, aukštų dvasininkų heraldika. Pirmasis - tai Belgijos
Karališkosios Alberto I bibliotekos Briuselyje flamandų arba burgundų
menininkų XV a. pirmoje pusėje sukurtas herbynas Armorial Lycenich.
Jį sudarant naudotasi Vytauto laikų informacija. Tai seniausias
žinomas Europos herbynas, kuriame esama Lietuvos heraldikos. Antrasis
herbynas priklauso Prancūzijos nacionalinei bibliotekai Paryžiuje.
Jis svarbus ne tik savo menine, istorine, bet ir Lietuvos pilietinės
visuomenės formavimosi prasme. Tai ankstyviausias žinomas Lietuvoje,
manoma, Vilniaus vyskupo kunigaikščio Pauliaus Alšėniškio (1536-1555)
aplinkoje, sukurtas herbynas. Vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso
Lietuvos kultūros pasiekimus atspindi žymaus Lietuvos valstybininko,
dosnaus mecenato, Lietuvos kanclerio grafo Alberto Goštauto iniciatyva
Lenkijoje 1528 metais sukurtas maldynas, šiandien saugomas Miuncheno
universiteto bibliotekoje. Parodoje eksponuojamos Maldyno lapų,
papuoštų meistriškomis miniatiūromis, faksimilės. Dviejuose jų yra
ir paties maldyno donatoriaus kanclerio A.Goštauto atvaizdas. Paryžiuje
saugomas herbynas bei A.Goštauto maldynas suteikia platesnę galimybę
pažinti Renesanso epochos Lietuvos kultūros paveldo europinę vertę.
Parodoje Krikščionybė Lietuvos mene galima pamatyti ir iš Prano
Gudyno restauravimo centro grąžintų sakralinio meno vertybių, atnaujintų,
vėl tinkamų naudoti ar eksponuoti muziejų salėse. Tai penkios dešimtys
unikalių XV-XX a. pradžios tapybos, auksakalystės, tekstilės, skulptūros
kūrinių, ilgus metus restauruotų Lietuvos dailės muziejaus Prano
Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centro specialistų. Tapybos
rinkinyje savo menine verte išsiskiria du italų renesanso ir baroko
dailininkų darbai - XVI amžiaus Švč.M.Marija su Kūdikiu (privati
kolekcija) ir XVII amžiaus drobė Švč.M.Marijos mirtis (Rokiškio
Šv.apaštalo evangelisto Mato bažnyčia) - bei savita XVII amžiaus
nežinomo Lietuvos dailininko drobė Kristus prie stulpo (iš Vilniaus
bernardinų bažnyčios). Atnaujinta ir Vilniaus bei Žemaičių vyskupų
portretų galerijos ekspozicija. Savo menine įtaiga ir monumentaliais
formatais išsiskiria dvi XVIII amžiaus drobės - vyskupų Jurgio ir
Antano Tiškevičių portretai (Žemaičių Kalvarijos Švč.M. Marijos
Apsilankymo Bazilika). Vertingiausia skulptūra - tai XV-XVI amžių
sandūros gotikinė Prisikėlusio Kristaus skulptūra (Akmenio Nukryžiuotojo
Jėzaus bažnyčia). Savo liaudiškomis primityviomis formomis išsiskiria
ir Nuplaktojo Kristaus skulptūra, nežinomo Lietuvos dailininko sukurta
1724 metais (Tytuvėnų Švč.M.Marijos bažnyčia). Bažnytinės tekstilės
kolekciją papildė du itin vertingi XVIII amžiaus arnotai, siuvinėti
brangiomis aukso ir sidabro gijomis (Rokiškio Šv.apaštalo evangelisto
Mato bažnyčia), procesijų atributikos ekspoziciją papuošė savitas
XIX a. pabaigos - XX a. pradžios baldakimas, karūnuotas popiežiškąja
tiara ir, manoma, dovanotas kunigaikščių Radvilų (Taujėnų Šv.Kryžiaus
Išaukštinimo bažnyčia). Viena gausiausių naujai pristatomų kolekcijų
- tai sakralinės auksakalystės vertybės. Savo menine ir istorine
verte išsiskiria XVI a. pabaigos - XVII a. pradžios smilkalų indas
(Kauno Arkikatedra Bazilika), 1705 metais Karaliaučiaus auksakalio
Baltazaro Keuckso sukurta komuninė (Veliuonos Švč M.Marijos Ėmimo
į dangų bažnyčia), puošnios barokinės XVIII amžiaus monstrancijos,
komuninės ir relikvijoriai (Smilgių Šv.Jurgio bažnyčia, Vidiškių
Švč.Trejybės bažnyčia, Svėdasų Šv.arkangelo Mykolo bažnyčia, Žagarės
Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia). Klasicizmo stiliaus Lietuvos
ir Vakarų Europos dailę reprezentuoja dvi monumentalios monstrancijos
- XIX a. pirmoje pusėje Vilniaus auksakalio Antano Poliutos sukurta
Šiaulėnų Šv.Onos bažnyčios monstrancija ir Štrazburgo (Prancūzija)
auksakalių Šulerių dirbtuvėse 1826 metais sukurta Gargždų Šv.arkangelo
Mykolo bažnyčios monstrancija, dovanota kunigaikštienės Pranciškos
Liubomirskos. Prieškario Kauno auksakalystės tradicijas atspindi
M.Krupavičienės dirbtuvių kūrinys - taurė (Smilgių Šv.Jurgio bažnyčia).
Spaudos konferencijoje buvo pristatytas parengtas ir išleistas pirmasis
tomas katalogo - reprezentacinių knygų rinkinio Lietuvos sakralinė
dailė. Jis skirtas parodoje eksponuotoms tapybos, skulptūros ir
grafikos vertybėms (sudarytoja Dalia Tarandaitė, autoriai - per
20 žymiausių Lietuvos dailėtyrininkų). Šiuo metu rengiami spaudai
kiti keturi rinkinio tomai (projekte bendradarbiauja beveik 100
Lietuvos ir užsienio menotyrininkų).
Parodos Krikščionybė Lietuvos mene organizatoriai ir kuratoriai
tikisi gausaus lankytojų antplūdžio. Iš tiesų verta pamatyti paskutinį
kartą atnaujintos parodos eksponatus.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|