| Jaunimo
sodyba nepasiturinčių šeimų vaikams
Rašau jums iš Lietuvos, iš Žemaitijos,
kur ant buvusių mano senelio žemių jaunimo sodyba auga ir tvirtėja!
Keletą vasarų čia vykdavo įvairios vasaros stovyklos, o nuo praėjusio
rudens čia renkasi vaikai ir jaunimas, kurių daugelis yra iš nepasiturinčių
šeimų. Dalis tų vaikų yra pripratę, tiksliau, priversti dirbti per
visas atostogas artimo miesto (Klaipėdos) sąvartynuose, kad užsidirbtų
šiek tiek pinigų nusipirkti mokyklai reikalingų daiktų.
Kai kuriems jų būtų geriau čia, pas mus, nuolat gyventi, bet kol
kas neturime tam galimybių.
Numatome sodyboje įkurti ekologinį ūkį, stalių ir šaltkalvių dirbtuvėles,
surengti kompiuterių kursus. Be to, visus metus vyksta įvairūs seminarai
ir jaunimo susitikimai. Čia dirba dvi auklėtojos ir du vyrai, kurie
tvarko ūkinius reikalus ir rūpinasi statybomis.
Aš pats dirbu Afrikoje, nors ten jau vis rečiau ir trumpiau būnu,
nes toje Sodyboje Ruandoje mano buvęs jaunimas jau gana gerai sugeba
savarankiškai tvarkytis. Yra ten apie 200 vaikų našlaičių ir jaunimo,
kurių apie šimtas mokosi gimnazijose, keturi studijuoja Vokietijos,
Italijos ir Ruandos universitetuose.
Praėjusį rudenį Jaunimo sodyboje Ruandoje įkūrėme savąją gimnaziją,
kuri tikrai bus naudinga jaunimo šviesesnei ateičiai. Pradėjome
pirmąjį kursą su 60 mokinių, padalytų į dvi klases. Ateityje tikimės
išmokyti ir gerai išauklėti apie 600 mokinių.
Ruandoje esu dirbęs jau per 25 metus ir patyriau ne tik daug džiaugsmo,
bet ir daug žiaurumų, ypač prieš dešimt metų per genocidą, kai išgriovė
Sodybą, išžudė dalį jaunimo ir manęs ieškojo, kad nužudytų šiaip
taip buvau išgelbėtas ir išvežtas Jungtinių Tautų tanku.
Daugelis bičiulių man pataria visai palikti Afriką, nes ten vis
dar neramu, be to, ten nuolat mane kankina maliarija, kuria jau
per 100 kartų persirgau
Dabar vis daugiau laiko skiriu Jaunimo
sodybai Lietuvoje, kur jaunimui labai reikia pagalbos, ypač dvasinių
vertybių.
Rudenį Lietuvoje patyriau itin didelį džiaugsmą, nes geri draugai
vokiečiai atskraidino į Lietuvą, sumokėję už kelionę, mano 89 metų
žilagalvėlę mamą, kuri tomis dienomis buvo laimingiausias žmogus.
Jeigu Dievas duos, mama žada Sodyboje visam laikui apsistoti: ji
tuomet galės būti ir močiute, ir dvasine prieglauda tiems vaikučiams,
kurie čia renkasi savaitgaliais ir per atostogas. Nemažai jų visai
nėra patyrę sveikos, šiltos šeimyninės aplinkos, kurią mes bandome
jiems suteikti Dievo meilės vardan.
Kun. Hermanas ŠULCAS
Kėkštų kaimas,
Kretingos rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|