| Ramybė
ir tyla B.Brazdžionio poezijoje
Ramybė užlieja žmogaus sielą ypatinga
paslaptimi, gėrio ilgesiu ir šviesa. Kasdieniame pilkume kartais
pasigendame nuoširdaus paprastumo, žmogiškojo artumo. Visi kažkur
skuba ir nejučia paskęsta beribio laiko tėkmėje. Bernardo Brazdžionio
poezijos žmogus klajūnas vaikšto po žemę, ieškodamas gėrio ir
palikdamas jo krislelius tiems, kurie dar tik ateis. Eina žilas,
kaip pakluonės topolis, senelis, eina per visas šalis, - sakoma
kupinais meilės žodžiais, kuriuose jaučiama, kaip bandoma nusilenkti
senolių išminčiai, lietuviškoms gyvoms tradicijoms, pačiai žmogiškajai
esmei.
B.Brazdžionio poezijos žmogus nepavargsta, jis keliauja į kiekvieno
lietuvio širdį ir tarsi žilas pranašas byloja apie skausmo ir
kančios prasmę, apie apsivalymo nuo pragaištingos nuodėmės džiaugsmą.
Šiandienos pasaulyje daug kelių veda į tamsias kryžkeles ir neaiškius
takelius. Žmogus jaučiasi vienišas ir pasmerktas vidinei kančiai.
Jis nėra toks stiprus, kad galėtų eiti vien tiesiai. Išbandymai
dažnai parklupdo ir ilgai neleidžia atsitiesti.
Laikas neša gyvenimo akimirkas ir mes artėjame prie kelio pabaigos.
Visam pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai,- liūdnai atsidūsta
pavargęs didžiojo poeto lyrinis subjektas, bandydamas atidžiai įsižiūrėti
į vidinę žmogaus savastį ir trokšdamas pajusti gyvenimo pilnatvės
džiaugsmą. Ne tik džiaugdamasis žmogus gali būti laimingas. Kartais
laimingesnis būna tas, kuris išverkia visas ašaras ir švarus atsistoja
iš savo nuodėmių klano.
Skaitydama B.Brazdžionio eilėraščius dažnai susimąstau apie vienatvėje
patiriamą kančią. Suvokiu, kad poeto eilėraščių žmogus stengiasi
įkvėpti pasaulio klajūnui stiprybės ir drąsos, einant gyvenimo keliais
ir takeliais. Dvasia yra tas svarbiausias žmogaus gyvenimo stimulas,
ta didžioji jėga, kuri neleis suklupti taip, kad žmogus visiškai
nepasikeltų. Žmogui stiprybės duoda tautos gyvastis, tikėjimas Dievo
malonėmis ir savo širdies atgaila. Pakilo daigas iš po sniego,
upelis veržias pro ledus,- tokia nerimo ir ryžto kupina žmogaus
širdis. Ji veržiasi pirmyn į nepatirtus tolius, pasaulio platumas
ir savęs pažinimo erdves.
Balta spalva simbolizuoja ramybę, tylą, gėrį ir vidinį grožį. Nekaltas
vaikelių krykštavimas toje erdvėje leidžia plazdėti vilčiai, kad
žemėje taps jauku ir šilta. Žmogus eina į šviesą, ją taurindamas
pirmiausia savo viduje. Pasaulio priešiškumas grūdina žmogų klajūną.
B.Brazdžionio poezijoje pasakyta: pats žaibus sukeli, pats jų tvane
plakies. Toks gyvenimas nuolatinė kova, ėjimas, laukimas, grumtynės
ir troškimas poilsio valandėlės. Dienos šėlsmas, gyvenimo kelio
vingrybės. Eis ir eis žmogus, kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško
žvakė. Ji rusena, gerai įsidega ir vėl tik blankiai lėtai plazdena
šilta ugnele.
Jau nebegirdime poeto balso, jo aidas tik pasiekia mūsų širdis ir
kviečia kurti meilę bei nuoširdumą vieni kitiems, ramybę ir tylą
savo namams, tikėjimą ir pagarbą senolių išminčiai ir tautos tradicijoms.
Dievas, tėvynė, žmogus buvo svarbiausi B.Brazdžionio poezijos išeities
taškai. Tikėjimas žmogaus širdies gerumu ir sielos šviesa bei stiprybe
per amžius bus žmogaus devizas, gyvenimo prasmės šaltinis.
Eis ir eis žmogus per gyvenimą kaip vienišas klajūnas, ieškodamas
gyvasties ir taurumo, kad žemė žydėtų baltais gėrio žiedais, kad
saulė šviestų meilės ir atjautos spindesiu. Pakėlęs akis į dangų
gaus stiprybės ir vilties. Kai praraja prasiveria po kojų, ir nebūtis,
kaip liepsnos, ima širdį siaust, jis vienas tau aukštoj viršūnėj
moja,- drąsina B.Brazdžionio poezijos žmogus, pats tvirtai tikėdamas
amžinu Dievo gerumu ir tą tikėjimą perduodamas mums, tiems, kurie
dar eina...
Marytė GUSTAINIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|