| Kaip
žirniai nuo uolos...
Sėdžiu Arkikatedroje Bazilikoje,
vyksta vakarinės Mišios. Senutis baltagalvis kunigas iškilmingai,
su intonacija kartoja Kristaus žodžius: Štai mano kūnas imkite
ir valgykite jį... Žvelgiu į susikaupusius žmones, jie nuolankiai
vorele artėja prie Paskutinės vakarienės stalo, su meile priima
iš Dievo tarno rankų Jo Sūnaus auką ir grįžta į savo vietas.
Sėdžiu su visais, kartoju maldos žodžius ir taip viskas atrodo amžina
bei tikra ir kunigo rūbai paslaptingi ne pasaulietiški, ir
Dievo stalas - altorius, tabernakulis, ir visa kita, atėję pas mus
kaip Dievo buvimo ženklai. Laikai keičiasi, keičiasi santvarkos,
keičiasi gubernatoriai ir ciesoriai, keičiasi prezidentai... O Bažnyčia
stovi pergyvena karus, deginta nesudeginta, niekinta nepaniekinta...
Mintys šios byra perskaičius Lietuvos ryto Komjaunimo tiesos
(geriau jau taip ir toliau vadintųsi - žmonių neklaidintų) straipsnį
paklodę per kelis puslapius apie kunigų nuodėmes (ir kam ten įdėtos
kardinolo ir arkivyskupo nuotraukos?).
Nesakau, kad absoliučiai nesutinku su visomis mintimis. Jei nebūtų
kritikos tai nebūtų augimo, tobulėjimo. Tik nereikia kritikos
ar norimų parodyti negerovių paversti šou. Aš nesakau, kad visi
kunigai šventi jie iš mūsų tarpo! Apžvelkim visuomenę, pažvelkim
į mūsų būsimas mamas, kurios vaikšto nuogomis bambomis, į jas įsivėrusios
auksinius auskariukus, tarp kitko, veria ir kitur... Jos gal ir
rūko, gal net alkoholį vartoja dažniau, ir meilę supranta daug kūniškiau
negu reikėtų... Gimdys vaikus, o gal kurios sūnus ir kunigu būti
užsigeis? Koks jis bus toks bus atėjęs iš aplinkos, kurioje augo.
(Juk tos mergaitės moralė ne vien nuoga bamba ir auskariukai šaknys
daug giliau.) Štai ir dabartiniai klierikai. Jie laisvai vaikščioja
mieste, kalbasi... Kaip jie kalbasi? Ne kiekvieno klieriko žodžius
galėtume čia parašyti... Na, bet pasiklausykime, kaip kalba jų bendraamžiai
gatvėje, net autobuse... Ir ar jie leidžiasi sustabdomi? Tai ir
dabartiniams tariamiems ar tikriems iškrypėliams dvasininkams,
jei jie tokie yra, nėra ko užsigauti (o jei nėra garbė Aukščiausiajam)...
Taigi iš mūsų atėjo... Tai mūsų broliai, draugai, vaikai, kaimynai.
Jei mes juokiamės iš jų juokiamės ir iš savęs. Ar nuo to nukentės
Bažnyčia? Ne, ji kaip stovėjo, taip stovės ant Uolos...
Buvo didysis skilimas schizma 1054 m. liepos 16 d., kai Rytų Bažnyčia
atsiskyrė nuo Vakarų. Buvo 1229 metais Tulūzos sinode įsteigta komisija
inkvizicija... Atskyrimas klaidatikių. Buvo simonija perkamos
vyskupų ir kitos aukštų Bažnyčios dignitorių vietos... Daug kas
buvo negera ir nuplaukė pro šalį, o pati Bažnyčia liko tokia pat
švari, nors ją lietė suteptos rankos. Sutepti tarnai jie ir liko
tokie, bet ne pati Bažnyčia. Manau, kad tie akmenys, dideli ir aštrūs,
sumesti į Bažnyčios kiemą, kai kokį tikslą ir pasiekė kritika
visada reikalinga. Tačiau kai tą kritiką beskaitant ima skaudėti
galvą ir nesupranti, kaip čia gale sakinio tuos klaustukus suprasti:
ar kunigą kaltinti, kad turėjo meilužę, ar kad jį rado tokios būsenos?
Gerai, mes šito nežinojom, tai ačiū sužinojom. Negražu? Taip.
Tik ne dabar laikas viščiukus skaičiuoti... Tai reikėjo daryti,
kai dar nebuvo per vėlu. Vieniems ir kitiems. Mes, pasauliečiai,
ne už kunigų glostymą ir jų ydų slėpimą. Tačiau ir ne už jų niekinimą,
išjuokimą.
Tai skaudina mus. O jums? Jums linksma?
Bažnyčia priešų visada turėjo ir viduje. Ir nėra ko stebėtis, kad
jų Bažnyčios viduje yra ir dabar. Bažnyčią vienyti reikia. O ne
skaldyti. Kaip ir tautą. Tai kiekvieno krikščionio, kiekvieno lietuvio
pareiga.
Iš to straipsnio dar kartą pamatome, kokia susiskaldžiusi mūsų tauta.
Kad ji visai ne katalikiškas kraštas, o marksistinis su pedofilinėmis
apraiškomis, nesvarbu, kad ir sutanose. Ar tikrai taip, gerbiamieji
rytiečiai?
Julė KILČIAUSKIENĖ
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|