Sunkus
vienijimosi kelias
Siekis susijungti bendrai politinei
veiklai neaplenkė ir Tėvynės sąjungos (TS) bei Lietuvos politinių
kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) narių. Šiuo klausimu visoje
Lietuvoje LPKTS skyriuose ir poskyriuose vyksta pasitarimai ir konferencijos,
kuriuose aptarinėjamas abiejų sąjungų vadovybių Susitarimo projektas
siekti bendros veiklos vieningoje politinėje organizacijoje. Tėvynės
sąjunga VI suvažiavime priėmė deklaraciją Dėl vienijimosi su Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. LPKTS šiuo klausimu paskutinį
savo žodį rengiasi pareikšti rytoj Kaune įvyksiančiame šios IX sąjungos
suvažiavime. Susivienijimo procesą turėtų įteisinti jungiamasis
Tėvynės sąjungos suvažiavimas. Politinių partijų susijungimas
natūralus ir būtinas procesas stabilizuojant demokratinę santvarką
šalyje. Vykstant LPKTS susivienijimo procesui su Tėvynės sąjunga,
būtina atsižvelgti į nuomones ir vertinimus, kurie atsiranda svarstant
Susitarimo projektą.
Nors LPKTS šiuo pavadinimu yra užregistruota tik 1993 metais, jos
nariai buvo pradėti rengti nuo 1940 metų, įkalinant kaip liaudies
priešus ir ištremiant šeimomis. Pačiomis sunkiausiomis lagerių
ir tremties sąlygomis šimtai tūkstančių nepalūžo ir, kam likimas
lėmė išlikti gyvam ir sugrįžti į tėvynę, turėjo galimybę tapti šios
sąjungos nariu. Šios sąjungos organizacija prasidėjo kartu su Sąjūdžiu,
įsteigus klubą Tremtinys. Tai buvo junginys, vienijantis likimo
brolius ir seseris, nors tuo metu buvo potencialios galimybės sukurti
veiksmingą politinę partiją. Tam trūko lyderių, taip pat neišvengta
ir klaidų: atsirado jėgos, suskaldžiusios buvusių politinių kalinių
ir tremtinių gretas. Kaune politiniai kaliniai ir tremtiniai, susirinkę
paminėti Gedulo ir vilties dieną Vienybės aikštėje birželio 14 dieną,
atėjo nešini trijų organizacijų vėliavomis: Lietuvos politinių kalinių
ir tremtinių sąjungos, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos
bei Politinių kalinių sąjungos. Vieno likimo ir vienodų siekių žmones
atvedė į skirtingas gretas, pasiskelbę save lyderiais veikėjai,
daugiausia tenkindami asmenines ambicijas. Metodas skaldyti ir
valdyti, gajus mūsų visos valstybės gyvenime, neaplenkė ir šios
itin jautrios visuomenės dalies.
LPKTS gretose tik apie 30 procentų buvusių politinių kalinių ir
tremtinių, tačiau ji per savo skyrius, poskyrius, seniūnus pajėgi
susisiekti su kiekvienu okupacijos metais represuotu ir jo šeimos
nariais. Sąjungos savaitraštis Tremtinys, įkurtas 1988 m. spalio
28 d., nė karto nenukrypo nuo savo politinio kurso ir lieka buvusių
politinių kalinių ir tremtinių politinio ir visuomeninio gyvenimo
veidrodžiu. Tradicija tapo politinių kalinių ir tremtinių susitikimai
pagal tremties vietas, politiniame ir auklėjamame darbe ryškų pėdsaką
palieka jų kasmetiniai susitikimai vaizdingose Ariogalos apylinkėse.
Bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimų centru (LGGRTC) įamžinama daugybė faktų ir prisiminimų iš
įkalinimo ir tremties vietų, kurie turi neįkainojamą vertę ateinančioms
kartoms ir istorikams. Visuomeninis darbas siejamas su meile tėvynei,
krikščioniškosiomis vertybėmis. Visa tai buvę politiniai kaliniai
ir tremtiniai nelinkę prarasti susivienijus į naują politinį darinį,
kaip ir jiems ne visai priimtinas laisvės kovotojo statusas, kuris
siūlomas konservatorių partijos pavadinime.
Kadangi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai savo laiku nesukūrė
stiprios politinės partijos, tenka apgailestauti, kad Tėvynės sąjunga
tik 2001 metais su LPKTS pasirašė susitarimą dirbti koalicijoje.
Deja, buvo atvejų, kai partnerystės normos buvo pažeidžiamos ir
turėjo neigiamų pasekmių vykdant bendrą politiką. Taip atsitiko
organizuojant paskutinius Kauno miesto savivaldybės tarybos narių
rinkimus, kuomet nebuvo sutarta dėl bendro sąrašo tarp Tėvynės sąjungos
ir LPKTS Kauno skyriuose. Šiuo atveju savo kaltę viešai pripažino
TS Kauno miesto skyriaus pirmininkas Kazimieras Starkevičius. Dalyvaujant
rinkimuose bendru sąrašu, konservatorių bei politinių kalinių ir
tremtinių pergalė būtų akivaizdi. Tai dar kartą parodo, kokia kaina
mokama, kai nesujungiamos turimos jėgos.
Abiejų sąjungų politinę veiklą būtina suvienyti taip mano dauguma
buvusių politinių kalinių ir tremtinių, nors tai ir bus iš dalies
nuostolinga jų savitumui. Tai turi įvertinti ir partneriai konservatoriai.
Tik esant abipusiam tarpusavio supratimui galima pasiekti geriausių
rezultatų. Negalima nematyti, kad šiuo metu konservatorių padėtis
politiniame gyvenime nėra geriausia. Jų padarytos ir primetamos
jiems klaidos sumažino visuomenės pasitikėjimą. Visuomenei sunku
objektyviai įvertinti politinių partijų veiklą tokiu pereinamuoju
laikotarpiu, kokiu netolimoje praeityje teko vadovauti konservatoriams.
Privatizavimas, teisingumo ir bankų sistemų sukūrimas, sovietinio
gyvenimo būdo pakeitimas savaip palietė beveik kiekvieną šeimą ir
kiekviena iš jų turi teisę vertinti, kaip tai pateisino jų lūkesčius.
Politinis ir socialinis egoizmas, karjerizmas ir smurtas, melas
ir demagogija nubrėžė ribą tarp Sąjūdžio laikotarpio ir šiandieninio
mūsų gyvenimo. Jei pirmąjį pagristai aukštiname, tai iš nusivylimo
antruoju dažniausiai kaltiname vieną ar kitą partiją, esančią tuo
metu valdžios olimpe.
Vytautas GULIOKAS,
LPKTS Kauno skyriaus
tarybos narys
© 2003 "XXI amžius"
|