Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 3 d.
Nr.67
(1171)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Apie bolševizmo pasekmes

Bolševikų agitatoriai (raudonieji profesoriai) pabrėždavo, kad marksizmas-leninizmas yra visų mokslų pagrindas. Tai yra netiesa. Bolševikinė santvarka Vakarų Europoje ekonomikos srityje atsiliko vidutiniškai 100 metų. O visi savininkai, fabrikantai, Lenino pavadinti kontrrevoliucionieriais, buvo sunaikinti, nes juos laikė liaudies išdavikais. Ar susimąstė kada bolševikų ideologai, kad nei Marksas, nei Engelsas, nei Leninas nebuvo juodadarbiai? Kodėl bolševikinė santvarka pačioje Rusijoje ir kitose pavergtose šalyse pasmerkė paprastus žmones badui ir mirčiai? Apie tai daug prirašyta, apie tai rašė ir Jonas Matusas straipsnyje „Bolševizmo esmė“ (Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. T. 2, K. 1942).
Kad dabartinis jaunimas geriau suprastų Lietuvos istoriją, vertėtų pakartotinai išleisti knygas, išspausdintas 1942-1943 metais: „Čekisto naguose“, „Kaip jie mus sušaudė“, keturis „Lietuvių archyvo“ tomus, kur buvo užfiksuota daug tuometinių komunizmo nusikaltimų faktų. Deja, per dvylika nepriklausomybės metų medžiaga, skelbta šiose knygose, nieko nesudomino.
1940 m. birželio 15 d. bolševikams užgrobus Lietuvą, prasidėjo lietuvių tautos valymas nuo aktyvių ir protingų žmonių. Į juodąjį sąrašą pateko tautininkai, šauliai, liaudininkai, krikščionys-demokratai ir kt. Prasidėjo aktyvistų likvidacija, visi Lietuvos kunigai pateko į saugumo akiratį, naujoji valdžia buvo nusiteikusi prieš dvasininkus. Apie bolševikų terorą rašoma A.Merkelio knygoje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ (T. 2, K. 1942).

Kur ir kaip bolševikai žudė ir kankino lietuvius

Bolševikai savo santvarką ir valdžią Lietuvoje stiprino dviem būdais: milžiniška propaganda ir didžiausiu teroru. Jau 1940 m. liepos 11-12 d. bolševikai suėmė 2600 žmonių. Daugelis jų buvo žiauriai nukankinti, traukiantis raudonajai armijai karo pradžioje. Kaune, Petrašiūnuose, buvo rasti 29 politinių kalinių palaikai. Masinės žudynės vyko ir Kaune, ir Kretingoje. Prie Telšių, Rainiuose, buvo nužudyta net 76 žmonės… Rainiuose nustatyti ir žudikai. Tai – Raslanas, kalėjimo prižiūrėtojas Kabaila, vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas bolševikas Vaitkus. Neapsieita ir be žydų tautybės budelių: Šero, Rociaus, Zalimos. Prie žudynių prisidėjo ir moterų kalėjimo prižiūrėtoja Balinskaitė. Nužudytus kalinius, kai žmonės atkasė, rado sulaužytais blauzdikauliais, išsukinėtomis rankomis, sutrupintais šonkauliais. Raseiniuose politinius kalinius, prieš juos nužudant, taip pat žiauriai kankino. Ten pasižymėjo kalėjimo viršininkas V.Katkus bei kiti NKVD valdininkai.
Zarasuose kalėjimo viršininkas Bobrovas, komisaras Petrovas, milicininkas Krasnovas taip pat rengėsi išžudyti politinius kalinius, bet spėjo sušaudyti tik tris: J.Petniūną, P.Gabrusevičių ir plk. ltn. Pašilį. Miestelyje pasigirdus šūviams, budeliai nuskubėjo daryti tvarkos, bet pamatę, kad šaudo savi, grįžo į kalėjimą pabaigti savo juodą darbą. Kalinius rado pabėgusius. Kalėjimą padegė, padegė ir miestelio gyvenamuosius namus, nušovė V.Maskoliūną, gimnazijos mokytoją A.E.Šakalį.
Rokiškio kalėjime taip pat buvo nemažai politinių kalinių. Ten komunistai surengė tariamą karinį tribunolą. Penki kaliniai ankstyvą rytą Papartynės miške buvo sušaudyti. Vietiniai rusai Steponių miške nukankino L.Vaitkevičių. O kunigas B.Šveikauskas nužudytas Epušoto miškelyje.
Baisios žudynės vyko ir Panevėžio mieste. Prie cukraus fabriko komunistai sušaudė devyniolika kalinių, daugiausia jų – Kupiškio krašto gimnazistai. Komunistai žiauriai nukankino tris Panevėžio gydytojus bei medicinos seserį ir sušaudė daug kitų žmonių. Užėjus vokiečiams, sušaudytuosius nufotografavo fotografas Žitkus ir surengė parodą apie bolševikų žiaurumus. Po karo bolševikai jį areštavo.
Pravieniškėse bolševikai, kad neliktų liudytojų, sušaudė ne tik kalinius, bet ir prižiūrėtojus bei jų šeimų narius, iš viso 450 žmonių.
Bolševikams užėmus Lietuvą, birželio 25 dienos įsakymu Nr. 67 buvo paleista į atsargą septyniolika aukštesniųjų Nepriklausomos Lietuvos karininkų. Po keleto dienų atleido dar 33 karininkus. Gruodžio mėnesį buvo atleistas dar apie šimtas karininkų, tarp jų ir penki generolai. Buvo sukurta vadinamoji liaudies kariuomenė, kurios vadu paskirtas Vitkauskas, o politiniu vadu tapo Petrauskas. Dauguma atleistų karininkų buvo areštuoti ir išsiųsti į lagerius, o jų šeimų nariai – į tremtį. Mažai jų išliko gyvų. Tik dalis Nepriklausomos Lietuvos karininkų spėjo pasitraukti su šeimomis į užsienį.
Bolševikai „liaudies priešams“ sekti išplėtė informatorių tinklą, NKVD brutaliausiomis priemonėmis naikino valdžiai netinkamus žmones. Bolševikai tikrindavo asmeninius laiškus, spaudai taip pat buvo griežta kontrolė. Pacituosiu to meto rašytų laiškų ištraukas, kurių autoriai buvo sovietų sunaikinti:
„…Ateina nauja valdžia, atima iš žmonių grūdus, vilną, mėsą, o žmones veža į kalėjimus. Viskas labai pabrango, nėra nei drabužių, nei maisto, parduotuvės tuščios. Jei taip bus toliau, visi mes mirsime badu. Visų mūsų viltis, kad mus išlaisvins vokiečiai. Tik to mes ir laukiame…“
„…Po 20 metų laisvojo gyvenimo mes dabar pavergti, vargstame didelį vargą ir Dievas žino, kada ir kas mus išlaisvins… Laisvė, kurią skelbė komunistai, mums nesuprantama, jaučiamės skaudžiai apvilti ir pavergti. Kas nori pasakyti ar parašyti visą tiesą, tam užčiaupta burna, gresia kalėjimas ar tremtis į Sibirą…“
„…Atėję rusai išvarė iš namų, o mano žemėje daro sutvirtinimus. Matote, į kokią bėdą mes pakliuvome. Gal bolševikai bijo karo, bet mes jo laukiame (nors karas – baisus dalykas), bet mes karo nebijome, nes taip toliau gyventi nebegalima…“
Tai mintys iš laiškų artimiesiems, už kurias grėsė kalėjimas ar Sibiras. Sovietų numatyti planai – tai mitas, tik areštai ir trėmimai buvo vykdomi griežtai pagal planą.
Bolševikams atėjus į valdžią, buvo vykdoma valstiečių žemės ūkio „reforma“. Ūkininkui buvo paliekama tik iki 20 hektarų žemės, likusią žemę išdalindavo vadinamiesiems bežemiams. Išsivysčiusiuose kraštuose kiekviena ūkinė reforma buvo gyventojų gerovei pagerinti, gamybai padidinti. O bolševikinė reforma tik pablogino gyvenimo sąlygas. Savininkai buvo apkrauti didžiuliais mokesčiais. Buvo vykdoma nacionalizacija… Apie tai rašoma knygoje „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ (T.1).

Antanas ŠIMĖNAS
Panevėžys

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija