Apie
bolševizmo pasekmes
Bolševikų agitatoriai (raudonieji
profesoriai) pabrėždavo, kad marksizmas-leninizmas yra visų mokslų
pagrindas. Tai yra netiesa. Bolševikinė santvarka Vakarų Europoje
ekonomikos srityje atsiliko vidutiniškai 100 metų. O visi savininkai,
fabrikantai, Lenino pavadinti kontrrevoliucionieriais, buvo sunaikinti,
nes juos laikė liaudies išdavikais. Ar susimąstė kada bolševikų
ideologai, kad nei Marksas, nei Engelsas, nei Leninas nebuvo juodadarbiai?
Kodėl bolševikinė santvarka pačioje Rusijoje ir kitose pavergtose
šalyse pasmerkė paprastus žmones badui ir mirčiai? Apie tai daug
prirašyta, apie tai rašė ir Jonas Matusas straipsnyje Bolševizmo
esmė (Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. T. 2, K. 1942).
Kad dabartinis jaunimas geriau suprastų Lietuvos istoriją, vertėtų
pakartotinai išleisti knygas, išspausdintas 1942-1943 metais: Čekisto
naguose, Kaip jie mus sušaudė, keturis Lietuvių archyvo tomus,
kur buvo užfiksuota daug tuometinių komunizmo nusikaltimų faktų.
Deja, per dvylika nepriklausomybės metų medžiaga, skelbta šiose
knygose, nieko nesudomino.
1940 m. birželio 15 d. bolševikams užgrobus Lietuvą, prasidėjo lietuvių
tautos valymas nuo aktyvių ir protingų žmonių. Į juodąjį sąrašą
pateko tautininkai, šauliai, liaudininkai, krikščionys-demokratai
ir kt. Prasidėjo aktyvistų likvidacija, visi Lietuvos kunigai pateko
į saugumo akiratį, naujoji valdžia buvo nusiteikusi prieš dvasininkus.
Apie bolševikų terorą rašoma A.Merkelio knygoje Lietuvių archyvas.
Bolševizmo metai (T. 2, K. 1942).
Kur ir kaip bolševikai
žudė ir kankino lietuvius
Bolševikai savo santvarką ir valdžią
Lietuvoje stiprino dviem būdais: milžiniška propaganda ir didžiausiu
teroru. Jau 1940 m. liepos 11-12 d. bolševikai suėmė 2600 žmonių.
Daugelis jų buvo žiauriai nukankinti, traukiantis raudonajai armijai
karo pradžioje. Kaune, Petrašiūnuose, buvo rasti 29 politinių kalinių
palaikai. Masinės žudynės vyko ir Kaune, ir Kretingoje. Prie Telšių,
Rainiuose, buvo nužudyta net 76 žmonės
Rainiuose nustatyti ir žudikai.
Tai Raslanas, kalėjimo prižiūrėtojas Kabaila, vyriausiasis kalėjimo
prižiūrėtojas bolševikas Vaitkus. Neapsieita ir be žydų tautybės
budelių: Šero, Rociaus, Zalimos. Prie žudynių prisidėjo ir moterų
kalėjimo prižiūrėtoja Balinskaitė. Nužudytus kalinius, kai žmonės
atkasė, rado sulaužytais blauzdikauliais, išsukinėtomis rankomis,
sutrupintais šonkauliais. Raseiniuose politinius kalinius, prieš
juos nužudant, taip pat žiauriai kankino. Ten pasižymėjo kalėjimo
viršininkas V.Katkus bei kiti NKVD valdininkai.
Zarasuose kalėjimo viršininkas Bobrovas, komisaras Petrovas, milicininkas
Krasnovas taip pat rengėsi išžudyti politinius kalinius, bet spėjo
sušaudyti tik tris: J.Petniūną, P.Gabrusevičių ir plk. ltn. Pašilį.
Miestelyje pasigirdus šūviams, budeliai nuskubėjo daryti tvarkos,
bet pamatę, kad šaudo savi, grįžo į kalėjimą pabaigti savo juodą
darbą. Kalinius rado pabėgusius. Kalėjimą padegė, padegė ir miestelio
gyvenamuosius namus, nušovė V.Maskoliūną, gimnazijos mokytoją A.E.Šakalį.
Rokiškio kalėjime taip pat buvo nemažai politinių kalinių. Ten komunistai
surengė tariamą karinį tribunolą. Penki kaliniai ankstyvą rytą Papartynės
miške buvo sušaudyti. Vietiniai rusai Steponių miške nukankino L.Vaitkevičių.
O kunigas B.Šveikauskas nužudytas Epušoto miškelyje.
Baisios žudynės vyko ir Panevėžio mieste. Prie cukraus fabriko komunistai
sušaudė devyniolika kalinių, daugiausia jų Kupiškio krašto gimnazistai.
Komunistai žiauriai nukankino tris Panevėžio gydytojus bei medicinos
seserį ir sušaudė daug kitų žmonių. Užėjus vokiečiams, sušaudytuosius
nufotografavo fotografas Žitkus ir surengė parodą apie bolševikų
žiaurumus. Po karo bolševikai jį areštavo.
Pravieniškėse bolševikai, kad neliktų liudytojų, sušaudė ne tik
kalinius, bet ir prižiūrėtojus bei jų šeimų narius, iš viso 450
žmonių.
Bolševikams užėmus Lietuvą, birželio 25 dienos įsakymu Nr. 67 buvo
paleista į atsargą septyniolika aukštesniųjų Nepriklausomos Lietuvos
karininkų. Po keleto dienų atleido dar 33 karininkus. Gruodžio mėnesį
buvo atleistas dar apie šimtas karininkų, tarp jų ir penki generolai.
Buvo sukurta vadinamoji liaudies kariuomenė, kurios vadu paskirtas
Vitkauskas, o politiniu vadu tapo Petrauskas. Dauguma atleistų karininkų
buvo areštuoti ir išsiųsti į lagerius, o jų šeimų nariai į tremtį.
Mažai jų išliko gyvų. Tik dalis Nepriklausomos Lietuvos karininkų
spėjo pasitraukti su šeimomis į užsienį.
Bolševikai liaudies priešams sekti išplėtė informatorių tinklą,
NKVD brutaliausiomis priemonėmis naikino valdžiai netinkamus žmones.
Bolševikai tikrindavo asmeninius laiškus, spaudai taip pat buvo
griežta kontrolė. Pacituosiu to meto rašytų laiškų ištraukas, kurių
autoriai buvo sovietų sunaikinti:
Ateina nauja valdžia, atima iš žmonių grūdus, vilną, mėsą, o žmones
veža į kalėjimus. Viskas labai pabrango, nėra nei drabužių, nei
maisto, parduotuvės tuščios. Jei taip bus toliau, visi mes mirsime
badu. Visų mūsų viltis, kad mus išlaisvins vokiečiai. Tik to mes
ir laukiame
Po 20 metų laisvojo gyvenimo mes dabar pavergti, vargstame didelį
vargą ir Dievas žino, kada ir kas mus išlaisvins
Laisvė, kurią
skelbė komunistai, mums nesuprantama, jaučiamės skaudžiai apvilti
ir pavergti. Kas nori pasakyti ar parašyti visą tiesą, tam užčiaupta
burna, gresia kalėjimas ar tremtis į Sibirą
Atėję rusai išvarė iš namų, o mano žemėje daro sutvirtinimus.
Matote, į kokią bėdą mes pakliuvome. Gal bolševikai bijo karo, bet
mes jo laukiame (nors karas baisus dalykas), bet mes karo nebijome,
nes taip toliau gyventi nebegalima
Tai mintys iš laiškų artimiesiems, už kurias grėsė kalėjimas ar
Sibiras. Sovietų numatyti planai tai mitas, tik areštai ir trėmimai
buvo vykdomi griežtai pagal planą.
Bolševikams atėjus į valdžią, buvo vykdoma valstiečių žemės ūkio
reforma. Ūkininkui buvo paliekama tik iki 20 hektarų žemės, likusią
žemę išdalindavo vadinamiesiems bežemiams. Išsivysčiusiuose kraštuose
kiekviena ūkinė reforma buvo gyventojų gerovei pagerinti, gamybai
padidinti. O bolševikinė reforma tik pablogino gyvenimo sąlygas.
Savininkai buvo apkrauti didžiuliais mokesčiais. Buvo vykdoma nacionalizacija
Apie tai rašoma knygoje Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai (T.1).
Antanas ŠIMĖNAS
Panevėžys
© 2003 "XXI amžius"
|