Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 3 d.
Nr.67
(1171)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Išdainuoti vandenyno krantai...
Vokalistė Skaidra Jančaitė su maestro Povilu Stravinsku po koncerto Sietle

Vokalistė Skaidra Jančaitė religinės bei kitos rimtosios muzikos gerbėjų Lietuvoje ir Europoje jau pripažinta ir mylima. Dainininkė dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose užsienyje ir Lietuvoje, gastroliavo Austrijoje, Danijoje, Rusijoje. Šį pavasarį solistė koncertavo Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Apie tai, kaip sunku įtikti menų išlepintam prancūzų klausytojui ir kaip tai lengvai pavyko vokalistei S. Jančaitei, Frankofonijos dienose Kaune minėjo Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Aurelija Skaisgirytė–Liauškienė. Bet talentingos, darbščios ir nepaprastai veiklios dainininkės planuose ir siekiuose – jau nauji planai ir keliai. Vasaros pradžioje mūsų dainininkė grįžo iš gastrolių po Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą. Grįžusi tuoj pat įsitraukė į renginių, koncertų, projektų sūkurį čia, Lietuvoje. Tik spėk: Druskininkai, Vilnius – vargonų muzikos koncertai, Pažaislis, Tomo Mano festivalis Nidoje... Kalbamės jau vasarai baigiantis. Kokie įspūdžiai grįžus iš už vandenyno? Klausti, kaip ten atsidūrė dainininkė, kuri visuomet kupina įvairiausių planų ir projektų, lyg ir banalu...

Molis - keramikų meilė
Tautodailininkai Vytautas ir Regina Mataičiai – juodosios keramikos meistrai

Juodoji keramika – subtilus dalykas. Tik į rankas paėmęs tokį dirbinį suprasi, jog jis lipdytas iš molio, o ne lietas iš metalo. Šalyje yra keletas juodosios keramikos meistrų. Tarp jų – ir Gruzdžiuose įsikūrę Vytautas bei Regina Mataičiai.
Prikeltas griūvantis dvaro pastatas
Vytautas yra šiaulietis. Anuometėje Kauno žemės ūkio akademijoje jis įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Buvo nukreiptas dirbti į Gruzdžius. Anksčiau čia jam neteko lankytis. Atvyko jau sukūręs šeimą. Jaunieji privalėjo tenkintis vieno kambario butu.
Mataičių svajonė - turėti normalų būstą – pildėsi pamažu ir sunkiai. Apsiėmė jie suremontuoti vieną griūvančio dvaro pastatų. Tai buvo maždaug XIX a. vidurio statinys. Kažkada buvusi dvaro pieninė atrodė klaikiai. Vertingas architektūrinis pastatas buvo paverstas tvartu.
Švedai, pamatę jau akis džiuginantį namą ir sužinoję, jog jis anksčiau atrodė kaip baisi griuvena, iš karto paklausė Mataičių: „Kaip prie remonto prisidėjo valstybė?“. Mat jų šalyje šimtmečius išstovėjusiam, nors ir nuosavam, namui restauruoti iš valstybės biudžeto skiriama iki 90 proc. reikalingų lėšų. Raustant Mataičiams teko pasakoti, jog Kultūros vertybių apsaugos departamentas neįstengė jiems padėti gauti lengvatinę paskolą.