Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 3 d.
Nr.67
(1171)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nuaidėjus rugsėjo skambučiui…

Rugsėjo 1-osios šventėje

Artėjant rugsėjo pirmajai girdėjome džiaugiantis, jog šiemet į 2200 mokyklų ateis per pusę milijono moksleivių, kad beveik dvigubai išaugo studentų skaičius aukštosiose mokyklose, o Lietuvos valstybės vėliavos nuo pat rugsėjo 1-osios iki mokslo metų pabaigos plevėsuos prie visų Lietuvos mokyklų. Tačiau negalima pamiršti kelių svarbiausių dalykų, su kuriais susiduria Lietuvos švietimas. Visų pirma vis nesibaigiančios reformos švietimo srityje, svetimo niekalo kimšimas į jaunuolių sąmonę, numarintas patriotinis ir pilietinis ugdymas. Akivaizdūs faktai rodo, kokios švietimo sistemos nori šiandieniniai švietimo vairininkai. „Nepolitizuota“ mokykla daroma mankurtų kalve. Tokia suluošinta ir deformuota švietimo sistema negali išugdyti mūsų jaunosios kartos patriotine, pilietine dvasia. Rytų Lietuvoje įsigalėję vadinamųjų tautinių mažumų veikėjai ugdo šovinistinės ideologijos politiką. Tose mokyklose žeminami tautiškumu besirūpinantys mokytojai. Tai vadinama tolerancija. Bet kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, Lenkijoje gyvenantys lietuviai taip tyčiotųsi iš lenkų tautos interesų, kaip tai daro Lietuvoje rusakalbiai ar vadinamieji lenkai.

Apie bolševizmo pasekmes

Bolševikų agitatoriai (raudonieji profesoriai) pabrėždavo, kad marksizmas-leninizmas yra visų mokslų pagrindas. Tai yra netiesa. Bolševikinė santvarka Vakarų Europoje ekonomikos srityje atsiliko vidutiniškai 100 metų. O visi savininkai, fabrikantai, Lenino pavadinti kontrrevoliucionieriais, buvo sunaikinti, nes juos laikė liaudies išdavikais. Ar susimąstė kada bolševikų ideologai, kad nei Marksas, nei Engelsas, nei Leninas nebuvo juodadarbiai? Kodėl bolševikinė santvarka pačioje Rusijoje ir kitose pavergtose šalyse pasmerkė paprastus žmones badui ir mirčiai? Apie tai daug prirašyta, apie tai rašė ir Jonas Matusas straipsnyje „Bolševizmo esmė“ (Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. T. 2, K. 1942).

Išgyvenusieji liudijam!

Magadano politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ suvažiavime birželio 21 dieną apsvarstyti opūs mūsų tautos egzistencijos, kultūrinio paveldo išlaikymo klausimai.
Mes, politiniai kaliniai, kurie asmeniškai pažinojome partizanų vadus (J. Kasperavičių, J.Žemaitį, P.Bartkų, L.Grigonį ir daugelį eilinių), esame sujaudinti, užgauti M.Ivaškevičiaus šmeižto, baisios netiesos, parašytos jo knygoje „Žali“ apie partizanus. „Teneatleidžia jam šventos kovos už laisvę broliai, nes jis žino ką daro“, – sakė partizanų vado J. Žemaičio ryšininkė.

Teisingumo užuomazgų dar nematyti

Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos pareiškimas

Atgimimo laikotarpiu su kaupu išsipildė tik viena svajonė - Laisvė buvo atgauta netikėtai lengvai ir greitai. Visos kitos viltys žlugo. Visuomenę šiandien labiausiai jaudina siaubinga elementariausio teisingumo stoka, pasibaisėtinas nedarbas ir turtinės diferenciacijos neteisėtas augimas. Geros valios žmones piktina valdininkų dorovinė degradacija, nusikalstamo pasaulio įtakos didėjimas, visų valdžios institucijų nesugebėjimas pažaboti korupciją, kontrabandą ir šešėlinę ekonomiką. Nuskurdintus tautiečius stebina visų valdžių nenoras išaiškinti ir nubausti visų lygių pareigūnus, pralobusius savo tautiečių sąskaita. Mus nepaprastai liūdina tai, kad intensyvėja idealizmo, patriotizmo ir doros svarbos visuomenės gyvenime nesuvokimas, kad proteguojamas kosmopolitizmas ir kiti tautos gyvasčiai pavojingi reiškiniai.