Pirmasis puslapis
Lietuva
Istorija ir dabartis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Išgyvenusieji liudijam!

Magadano politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ suvažiavime birželio 21 dieną apsvarstyti opūs mūsų tautos egzistencijos, kultūrinio paveldo išlaikymo klausimai.
Mes, politiniai kaliniai, kurie asmeniškai pažinojome partizanų vadus (J. Kasperavičių, J.Žemaitį, P.Bartkų, L.Grigonį ir daugelį eilinių), esame sujaudinti, užgauti M.Ivaškevičiaus šmeižto, baisios netiesos, parašytos jo knygoje „Žali“ apie partizanus. „Teneatleidžia jam šventos kovos už laisvę broliai, nes jis žino ką daro“, – sakė partizanų vado J. Žemaičio ryšininkė.
Įžangoje M.Ivaškevičius rašo: „Jonas Žemaitis — tokia šio žmogaus pavardė. Nors visa, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“. Po šitokio pareiškimo gali kliedėti per 327 puslapius. Nėra knygoje istorinės tiesos apie partizanų gyvenimą ir kovas nė už centą. Koks puikus, nekaltas rusų kareivis: „Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą... Ir staiga jį pasiekė gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti“. Taigi išsigimėliai – tai partizanai. M.Ivaškevičiui Lietuva nebuvo svetimos valstybės, svetimos kariuomenės okupuota. Jo žodžiais tariant, „jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti „soliterį“. Ar jaunas autorius nežino, kad Lietuva išliko kaip valstybė tik amžius kovodama už savo nepriklausomybę? Nelaimėjo kovos nei 1831, nei 1863 metų sukilėliai prieš rusus, tačiau neskaitėme veikalo, kur šių kovų dalyviai būtų maišomi su purvais, kur Emilija Pliaterytė būtų tik be tikslo vedusi karius ir pati kartu žuvusi. M.Ivaškevičius kaltina J.Žemaitį: „Surinkai visus nelaimingus, sukišai po žeme ir bandei iškilti virš jų…“ Tebėra dalis gyvų partizanų, ryšininkų, kurie pažino J.Žemaitį ir gali teisme prisiekti, kad jis, patyręs kariškis, buvo draugiškas su visais, nepaisant rango nei pareigų. Autorius ryšininkių prototipe knygoje mini vienintelę anonimę, vadinamą „Pienine“: „...jai patinka priklausyti visiems. Nuo ko ir kada pastoja - taip pat visiems paslaptis. O kitu laiku dirba ryšininke...“ Galime liudyti, kad J. Žemaičio, P. Bartkaus aplinkoje ryšininkės buvo atsidavusios nepaprastai sunkiam, rizikingam darbui, o partizanai jas gerbė. Panašios į M.Ivaškevičiaus heroję „Pieninė“ tikrai nebuvo.
„Lietuviai nuolat kariaudavo apie 20000. Kartais tiek, kartais mažiau, bet jie niekad nebuvo susirinkę į krūvą, niekad nesusitiko, gyveno po krosnimis, po bažnyčių altoriais, buvo bunkerių net kapinėse“. Tai netiesa. Būdamos Kęstučio ir Prisikėlimo štabų ryšininkėmis — įgaliotinėmis, lankydavomės Aukštaitijos ir Suvalkijos srityse. Apygardos nuolat palaikė tarpusavio ryšius. O 1949 metų vasarį visų apygardų atstovai susitiko Prisikėlimo apygardoje. Posėdžiavo dešimt dienų. Parengė, išleido ir išplatino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžios tarybos Deklaraciją. Sunku įsivaizduoti, 1990 metais skelbiant Lietuvos nepriklausomybę, jeigu nebūtų buvę šitos partizanų Deklaracijos.
Šmeižtas tęsiamas.
Knygoje pavardės ir vardai tikri, o kieno darbai, keiksmažodžiai, nešvankybės jiems priskiriami? Mes matėme herojišką kovą už tėvynės laisvę, girdėjome, kaip jie vakarais prie rusenančio laužo meldėsi už Lietuvą, dainavo liūdnas dainas, pačių sukurtas tėvynės gamtai, artimiesiems, toli paliktoms mylimosioms. Jie ryžosi geriau mirti savoje žemėje už tėvynės laisvę, negu būti vergais svetimoje žemėje. Partizanų nuopelnas toks didis, kad čekistai pokaryje siuto ir dabar tebesiunta. Partizanai Lietuvą apgynė nuo rusų kolonizacijos. Nors 1990–aisiais Lietuvoje jų buvo tik 9 proc., bet nelengva buvo stabdyti „Jedinstvos“ įžūlumą. Pagalvokime, kaip viskas būtų susiklostę, jei Lietuvoje būtų buvę 40 proc. rusų. Užtat partizanus keikia KGB ir jų agentai. Lietuva laisva. Ilgai dar keiks partizanus paskvilių kūrėjai. M.Ivaškevičiaus kalba vulgari. Jo liežuvis primityviais ir šlykščiais žodžiais sukasi apie užpakalį.
Ar ne šitokių „šedevrų“, kaip „Žali“ ir kitos žemiausios lygio bulvarinės produkcijos, dėka mokyklose išnyko pagarba Lietuvos vardui, jos istorijai? Išnyko žmogiškojo orumo ir etikos principų supratimas. Mes norime, kad į mokyklą vėl grįžtų Lietuva, jos garbinga istorija ir garbingi mūsų tautos sūnūs. Ir prie mūsų tautos vėliavų bei karių paminklų garbės sargyboje vėl stovėtų mokiniai ir mokytojai.

Rožė JANKEVIČIŪTĖ,
Kęstučio apygardos štabo ryšininkė Jėga,
Elvyra PLIUPELYTĖ,
Prisikėlimo apygardos štabo ryšininkė Zita

© 2003 "XXI amžius"