Išdainuoti
vandenyno krantai...
|
Vokalistė Skaidra Jančaitė
su maestro Povilu Stravinsku po koncerto Sietle |
|
Čikagos Jaunimo bažnyčios
kun. Kazimieras J.Ambrasas po vaikų šv.Mišių su bendruomenės
lietuviais ir vokaliste Skaidra Jančaite (ketvirta iš kairės) |
|
Prie Lietuvių namų Toronte:
vokalistė Skaidra Jančaitė ir akompaniatorė Vitalija Paulauskaitė-Binger
(kairėje) |
|
Lietuvių bendruomenės pirmininkas
Rimas Mikšys su žmona Donna Marie
ir vokaliste Skaidra Jančaite |
Vokalistė Skaidra Jančaitė
religinės bei kitos rimtosios muzikos gerbėjų Lietuvoje ir Europoje
jau pripažinta ir mylima. Dainininkė dalyvauja įvairiuose muzikiniuose
projektuose užsienyje ir Lietuvoje, gastroliavo Austrijoje, Danijoje,
Rusijoje. Šį pavasarį solistė koncertavo Prancūzijoje bei Šveicarijoje.
Apie tai, kaip sunku įtikti menų išlepintam prancūzų klausytojui
ir kaip tai lengvai pavyko vokalistei S. Jančaitei, Frankofonijos
dienose Kaune minėjo Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Aurelija SkaisgirytėLiauškienė.
Bet talentingos, darbščios ir nepaprastai veiklios dainininkės planuose
ir siekiuose jau nauji planai ir keliai. Vasaros pradžioje mūsų
dainininkė grįžo iš gastrolių po Jungtines Amerikos Valstijas ir
Kanadą. Grįžusi tuoj pat įsitraukė į renginių, koncertų, projektų
sūkurį čia, Lietuvoje. Tik spėk: Druskininkai, Vilnius vargonų
muzikos koncertai, Pažaislis, Tomo Mano festivalis Nidoje... Kalbamės
jau vasarai baigiantis. Kokie įspūdžiai grįžus iš už vandenyno?
Klausti, kaip ten atsidūrė dainininkė, kuri visuomet kupina įvairiausių
planų ir projektų, lyg ir banalu...
Negaliu nepagiedoti per šv.Velykas bažnyčioje, šiais metais giedojau
Amerikos bažnyčiose.
Pirmąją giesmę JAV giedojau Čikagos Brint Park lietuvių bažnyčioje.
Per šv. Velykas, vargonuojant A.Barniškiui, giedojau solo ir su
choru. Kun. J.Kelpšas sudarė galimybę bendrauti su parapija per
giesmę. Teko iš arti patirti, kaip kun. J.Kelpšas yra mylimas savo
parapijiečių, ypač neseniai į JAV atvykusių lietuvių, bendrauja
betarpiškai ir randa kelią į abejingas ar atšalusias sielas.
Toronte koncertavau Lietuvių namuose, akompanavo Vitalija Paulauskaitė-Binger.
Turėjau progos susitikti su Kauno J.Gruodžio konservatorijos choro
dirigavimo dėstytoja Lilija Torūtaitė, su kuria nesimačiau aštuoniolika
metų. Mano buvusi dėstytoja jau seniai gyvena Kanadoje, vadovauja
chorui, keliems ansambliams, koncertuoja, moko muzikos. Ji į koncertą
atvyko su gėlėmis, o būti pasveikintai savo mokytojos - tikrai be
galo malonu. Toronto Maironio šeštadienio lietuvių vaikų mokyklėlėje
į mano koncertą atėjo įvairaus amžiaus vaikai. Po koncerto mes dar
ilgai žaidėme, spėliojome, šokome ir vėl dainavome, dainavome. Negaliu
sutikti su tais, kurie teigia, kad lietuvių bendruomenė už Atlanto
sensta, kad jaunimas niekuo nesidomi. Reikėjo matyti tuos vaikus...
Hamiltone giedojau bažnyčioje per šv.Mišias. Broliai pranciškonai
buvo labai dėkingi, o aš net neturėjau laiko jų išklausyti laukė
kelionė ir kitas koncertas.
Cincinačio Šv.Petro katalikų bažnyčioje koncertavau su choru ir
solo, vargonuojant Rasai Stalygienei, kuri Amerikoje dar tik treti
metai. Jos vyras Jonas Stalyga universitete studijuoja kontrabosą.
Cincinatyje lietuvių labai mažai, bet kaip atlikėja aš nieko nepraradau
manęs įdėmiai ir pagarbiai klausėsi Cincinačio katalikai. Labai
malonu prisipažinti, kad jau gaunu jų paklausimus, kada vėl galėsiu
koncertuoti pas juos... Cincinačio katalikų prašymu koncertavau
ir šio miesto senelių namuose. Nustebino senukų gyvenimo būdas ir
jų buities vaizdai. Tai penkių žvaigždučių viešbučio gyvenimo sąlygos
niekaip nesuabejosi, kur norėtum praleisti senatvę. Yra visos
įmanomos panorėti priemonės: priežiūros ir globos, judėjimo, kultūrinės,
net kelionės, kiek žmogus nori ir turi sveikatos.
Skridau į Sietlą per San Luisą, bėgau pasižvalgyti po oro uostą
ir vos nepavėlavau į lėktuvą. Bet nieko baisaus nebūtų atsitikę,
jei būčiau pavėlavusi. Šio oro uosto lėktuvų tvarkaraštis daug intensyvesnis
nei mūsų autobusų stočių. Į vieną lėktuvą nespėjai, nuskrisi kitu.
Niekas dėl to nesijaudina. Lėktuvai rikiuojasi kaip pas mus mašinos
sankryžoje. Tiesiog techniškai labai įdomus vaizdas. Skrisdama iš
San Luiso, turėjau galimybę pamatyti iš viršaus Vašingtono valstiją
nebuvo debesų. Man įdomus pasirodė žemės naudojimo principas:
priežiūra, skirstymas, drėkinimas, miškų kirtimas.
Sietlas pati gražiausia vieta, kurią aplankiau šių gastrolių metu.
Pontoniniai tiltai grožis ir technikos stebuklo jėga susilieja
šiame statinyje. Olimpiko kalnai, Kvinolto ežeras, Ramiojo vandenyno
pakrantė, Rain Forest verkiantis miškas, Karalienės Elžbietos
kalvos tikras botanikos sodas. Šioje vietoje žmonės neįsivaizduoja,
kad galėtų gyventi neapsodinę aplinkos. O augmenijos, net paukščių
įvairovė begalinė. Atvirai sakant, džiaugiausi, kad lietuvių bendruomenės
pirmininkas Rimas Mikšys su žmona Donna Marie nėra buvę Kauno botanikos
sode... Man labai gražu kaip vietiniai lietuviai vadina Sietlą
lietaus kraštu: lyg tuoj tuoj pradės lyti, bet nelyja. Gaila, man
to neteko patirti. Gastrolių metu buvo saulėta ir gražu visą laiką.
Sietle koncertavau Jūratės Audiejaitienės namuose įrengtoje salytėje,
skirtoje lietuvių bendruomenės susirinkimams ir koncertams. Man
akompanavo ir solo fortepijonu grojo maestro Povilas Stravinskas.
Džiaugiuosi jauna ir išties jaunatviška Sietlo lietuvių bendruomene,
kurioje daug muzikų.
Klivlende koncertas vyko Gintės Čepinskaitės, puikios pianistės,
žinomos ir Lietuvoje, bei jos vyro Remigijaus Bistro namuose. Akompanavo
Rasa Stalygienė. Namų savininkė G.Čepinskaitė, auginanti mažąją
dukrytę Mariją, maloniai nustebino visus savo talentingu pasirodymu
po ilgesnės pertraukos (dėl žavaus motinystės užimtumo). Publika
pirmą kartą išgirdo F.Pulenko vokalinį ciklą Kaimo dainos ir O.Mesiano
Poemas, skirtas Mi.
Detroite koncertas vyko puikioje Lietuvių namų salėje. Išties šauni
Detroito lietuvių bendruomenė: išlaiko savo bažnyčią, mokyklą, veda
radijo laidas. Jie yra pavyzdys, kiek galima padaryti net paprasčiausiomis
namų sąlygomis. Labai gyva bendruomenė, nors vietiniai ir padejuoja,
kad į Down Town pusę dešimtos vakaro baltajam žmogui jau nėra ko
eiti, kad baltiesiems darosi tikrai sudėtinga čia gyventi. Pati
tai patyriau: juodaodis dešimtmetis sviedė į mane kažkokį šakalį...
Iš Detroito į renginį Čikagoje, kuriame talkinau aktorei Birutei
Marcinkevičiūtei pristatant jos poezijos knygą Solo Lemonto lietuvių
centro XX amžiaus dailės muziejaus salėje.
Čikagos Jaunimo bažnyčios kunigas tėvas K.Ambrasas maloniai pakvietė
mane giedoti sekmadienio Sumos metu ir vaikų šv.Mišiose.
Beveik kiekviena kelionė turi savotišką dėsnį įvykį, apie kurį
po to ilgai galvoji ir ne visuomet gali išsiaiškinti pats sau, kam
tau tokia patirtis reikalinga?
Buvo labai įdomi patirtis. Rasa Stalygienė retkarčiais vargonuoja
azijiečių babtistų bažnyčioje. Ji pakvietė ir mane. Pirmą kartą
susidūriau su babtistais ir visu šios bendruomenės keistumu. Gal
tik man pasitaikė patekti į tokią bendruomenę, bet nežinojau, juoktis
ar verkti...
Daug gastroliavote Europoje, jūsų balsas gyvai skambėjo
ir kitoje Atlanto pusėje. Ar skiriasi klausytojai?
Beveik ne. Man nesvarbi klausytojų tautybė, amžius ar šalis. Būna,
kad verkia salėje ne vienas žmogus arba juokiasi drauge. Vieni dėkoja
po koncerto, kiti tik žvelgia santūriai meiliais žvilgsniais. Kartais
norisi matyti kiekvieno žmogaus reakciją, kartais svarbiausia mano
pačios tikslas: ką noriu atiduoti ir kiek kiekvienas pasirengęs
bei gali priimti. Man patinka, ir kai auditorija čia pat, salėje,
dalijasi savo įspūdžiais, ir kai nereiškia emocijų. Nenoriu sutikti
su teiginiu, kad Amerikos lietuviai naujakuriai nedalyvauja bendruomenės
gyvenime ir renginiuose. Kiek pastebėjau, tai labai priklauso nuo
organizatorių. Kaip ir visur, taip ir Amerikoje. Žmonės visur vienodi.
Jei sugebi patraukti, esi jiems įdomus arba profesionaliai pristatytas
būtinai ateis.
Ačiū už atvirus ir nuoširdžius įspūdžius. Tokių pačių ir
klausytojų jums linkime.
Kalbėjosi Džiuljeta KULVIETIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio vokalistės Skaidros Jančaitės albumo
© 2003 "XXI amžius"
|