Šventosios
Žemės krikščionių gyvenimo rūpesčiai ir viltys
Taikos kelio gairių politiką
būtina tęsti
Sukrėsti naujų smurto proveržių
Šventojoje Žemėje ir susirūpinę dėl sunkios derybų eigos Izraelio
ir Palestinos arabų konflikte, Jeruzalės krikščioniškų Bažnyčių
vadovai rugpjūčio 30 dieną rinkosi į Betliejų bendrai ekumeninei
maldai už taiką. Popiežius Jonas Paulius II vienoje paskutiniųjų
savo audiencijų taip pat pažymėjo, kad iš regiono ateinančios žinios
apie teroristinius išpuolius ir atsakomąsias karines akcijas negali
nesukelti mūsų širdyse gilaus liūdesio ir visuotinio pasmerkimo.
Šventasis Tėvas meldė Dievo gailestingumo visiems, kurie neteko
savo gyvybės, paguodos visiems, kurie gedi, o taip pat prašė Dievo
taikos, kad išmintis įsivyrautų širdyse ir kad tie, kurie yra atsakingi,
žinotų, kaip nutraukti pragaištingą neapykantos ir prievartos spiralę.
Pagrindinė priežastis, nutraukusi daug žadančią Taikos kelio gairių
programą, buvo rugpjūčio 19 dieną teroristinei palestiniečių organizacijai
Hamas priklausančio 29 metų savižudžio įvykdytas išpuolis prieš
žydų maldininkų pilną autobusą Jeruzalėje. Sprogimo metu žuvo 20
žmonių, įskaitant šešis vaikus, kurių amžius siekė nuo trijų mėnesių
iki 15 metų. Kelios valandos iki šios tragedijos, įvykusios netoli
judėjams šventos Raudų sienos, Irako sostinėje Bagdade teroristai
įvykdė išpuolį prieš Jungtinių Tautų Organizacijos būstinę, kurio
metu žuvo žymus žmogaus teisių ekspertas brazilas diplomatas Serdžijus
Vieira de Melas ir 22 kiti JT darbuotojai bei aptarnaujančio personalo
nariai.
Nors nuosaikiu laikomas Palestiniečių autonominės savivaldos premjeras
Mahmudas Abasas pasmerkė teroristinį išpuolį Jeruzalėje ir pareiškė
nutraukiąs kontaktus su Hamas bei kitomis prieš civilius gyventojus
smurtaujančiomis fundamentalistinėmis islamo organizacijomis, tačiau
Izraelio vyriausybė sustabdė vykusias aukšto lygio derybas su palestiniečiais
ir vėl atnaujino karines operacijas Vakariniame Jordano krante.
Rugpjūčio 20 dieną duotame interviu Vatikano radijui Šventosios
Žemės kustodas tėvas pranciškonas Džiovanis Batistelis susidariusią
padėtį regione apibūdino kaip vienos pusės kerštą kitai pusei
ir taip be pabaigos. Šventosios Žemės krikščionys tokioje aplinkoje
stengiasi skleisti ramybę ir broliškumą, bet sunkumai yra dideli,
nes vyrauja priešiškumas.
Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Sabahas, pirmasis
palestinietis arabas, vadovaujantis Šventosios Žemės katalikų bendruomenei,
yra įsitikinęs, kad Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, JAV ir Rusijos
pasiūlyta Taikos kelio gairių programa šiuo metu yra vienintelis
praktinis būdas Izraelio ir palestiniečių konfliktui išspręsti.
Rugpjūčio pradžioje lankydamasis Jungtinėse Valstijose patriarchas
sakė, kad minėtą taikos atstatymo programą reikia vykdyti be jokio
atidėliojimo, ir viskas priklauso nuo JAV, kaip įtakingiausios politinės
jėgos, ryžtingų veiksmų.
Ganytojas, kuris yra žinomas palestiniečių pozicijos gynėjas, sakė,
kad konflikto Artimuosiuose Rytuose esmė yra Izraelio karinė palestiniečių
žemės okupacija po 1967 metų ir palestiniečių siekis išsivaduoti
iš šios neteisingos, kupinos išnaudojimo ir prievartos padėties.
Jis kritikavo pastaruosius Izraelio karinius veiksmus okupuotose
teritorijose, nes Izraelis, vesdamas kovą su teroristais, kartu
sistemiškai sunaikino beveik visas politines ir civilines Palestiniečių
autonominės savivaldos institucijas. Buvo išblaškytos ne tik Palestiniečių
savivaldos prezidento Jasiro Arafato vyriausybė ir saugumo tarnybos,
bet ir verslas, bankai, švietimo sistema, teismai, komunalinės struktūros.
Patriarcho M.Sabaho nuomone, JAV ir Izraelio noras taikos procese
izoliuoti J.Arafatą ir vesti derybas tik su nuosaikiuoju palestiniečių
premjeru M.Abasu nėra tinkamas būdas, nes be J.Arafato nieko negalima
pasiekti. Jis taip pat pažymėjo, kad ekstremistines organizacijas,
tokias, kaip Hamas, kurios nepripažįsta net paties Izraelio egzistencijos,
palaiko tik apie 20 proc. palestiniečių. Šis palaikymo stiprėjimas
arba silpnėjimas priklauso nuo taikos proceso eigos ir jeigu palestiniečių
teritorijų okupacija bus nutraukta, teroristinių grupių įtaka gali
beveik visai išnykti. (Tačiau, kaip žinoma, Izraelio vadovybėje
vyrauja nuostata, kad islamiškojo fundamentalistinio terorizmo neutralizavimas
yra pagrindinė sąlyga sėkmingai taikos derybų eigai.)
Niujorke surengtoje spaudos konferencijoje, kalbėdamas apie konkrečias
taikos derybų problemas, patriarchas M.Sabahas pažymėjo, kad geriausias
Jeruzalės klausimo sprendimas būtų išlaikyti miestą nepadalytą,
kad jis būtų dviejų valstybių Izraelio ir Palestinos sostinė.
Ypatingas Jeruzalės statusas garantuotų šventų vietų lankymą visiems
judėjų, krikščionių ir musulmonų tikintiesiems. O dėl aktualios
palestiniečių pabėgėlių problemos, tai patriarchas pripažino, kad
už ją iš dalies atsakingi patys arabų lyderiai, kurie nuolat žada,
jog kada nors visi iš keturių milijonų palestiniečių galės sugrįžti
į savo buvusias žemes Izraelyje. Todėl, be šios sugrįžimo teisės
garantijos, yra sunkiai įmanomas taikos susitarimas, tačiau patys
palestiniečių vadovai turėtų nustatyti šios teisės įgyvendinimo
ribas. (Šiuo metu Izraelyje gyvena penki milijonai žydų ir vienas
milijonas arabų, todėl kelių milijonų palestiniečių pabėgėlių sugrįžimas
iš esmės pakeistų šalies demografinę padėtį.)
Betliejaus bazilikos raktų
problema
Viena pagrindinių problemų, paskatinusių
Šventosios Žemės krikščionių lyderius rugpjūčio 30 dieną rinktis
į Betliejų bendrai maldai už taiką regione, yra protestas prieš
Izraelio statomą 600 kilometrų ilgio vadinamąją saugumo sieną,
kuri turi fiziškai atskirti palestiniečių teritorijas ir galbūt
užkirsti kelią galimiems teroristų išpuoliams. Tačiau ši betoninė
siena, kurią patriarchas M.Sabahas yra pavadinęs antrąja Berlyno
siena ir kurios statymui taip pat prieštarauja Jungtinės Valstijos,
padalys Šventosios Žemės vietinius gyventojus ir sudarys didžiules
kliūtis krikščionims maldininkams iš viso pasaulio. Ypač didelis
pavojus kyla Jėzaus gimtajam miestui Betliejui, kuris dėl minėtos
sienos taps izoliuotas nuo kitų regiono šventųjų vietų ir bus pasmerktas
palaipsniui sunykti.
Tačiau kartais pačioje nedidelėje Šventosios Žemės, konkrečiai,
Betliejaus, krikščionių bendruomenėje iškyla nesutarimai ir statomos
nematomos sienos, jau ir taip nelengvą jos gyvenimą darant dar
labiau sudėtingesnį. Pirmiausia tai pasakytina apie neseniai susidariusią
Betliejaus Viešpaties Gimimo bazilikos spynų ir raktų problemą,
supykdžiusią vietos stačiatikius, katalikus ir armėnus, atsakingus
už šios pagrindinės krikščionių šventovės priežiūrą. Neseniai buvo
pranešta, kad graikų stačiatikių vienuoliai pakeitė Gimimo bazilikos
durų spynas ir atsisakė pasidalyti raktais su katalikų bei armėnų
vienuoliais, kurie, pagal galiojančius dokumentus, kartu su stačiatikiais
administruoja senąją bažnyčią, pastatytą toje vietoje, kur gimė
Išganytojas.
Pagal dar 1852 metais tuometės Otomanų imperijos valdovų paskelbtą
dekretą, Betliejaus katedrai administruoti ir pamaldoms rengti suteikta
teisė Stačiatikių, Katalikų ir Armėnų Bažnyčioms. Dokumente, žinomame
Status quo vardu, pripažįstama, kad už šventovės durų kasdienį
atidarymą bei uždarymą yra atsakingi graikai stačiatikiai, tačiau
katalikams ir armėnams taip pat buvo suteikta teisė turėti raktus.
Dabar stačiatikiai vienašališkai nusprendė raktais su katalikais
(vienuoliais pranciškonais, atsakingais už šventųjų vietų Palestinoje
priežiūrą) ir armėnais nebesidalyti ir nutarė vieni kontroliuoti
patekimą į šventovę.
Kaip katalikų žiniasklaidai paaiškino Šventosios Žemės pranciškonų
atstovas žiniasklaidai kunigas Deividas Jegeris, pranciškonai ir
armėnai ne kartą buvo susitikę su stačiatikių vienuoliais, net su
pačiu Jeruzalės graikų stačiatikių patriarchu Irinėjumi, tačiau
Betliejaus katedros raktų problema liko neišspręsta. Jeruzalės
stačiatikių patriarcho padėjėjas arkivyskupas Aristarkas ekumeninių
naujienų agentūrai ENI patvirtino, kad stačiatikiai nusprendė Betliejaus
katedros raktus pasilikti sau ir kad šį sprendimą lėmė tas faktas,
jog pranciškonai arba armėnai duris atidarydavo ir be Stačiatikių
Bažnyčios leidimo. Arkivyskupas pabrėžė, kad Gimimo bazilikos durų
priežiūra priklauso stačiatikiams ir kad atitinkami laiškai buvo
nusiųsti Šventosios Žemės katalikų ir armėnų dvasiniams vadovams,
tikintis rasti galutinį klausimo sprendimą.
Šis ginčas ypač apkartino Jeruzalės armėnų patriarcho Torkomo II
(Manukiano) ir stačiatikių patriarcho Irinėjaus santykius. Neapsieita
ir be asmeniškų išpuolių: neseniai duotame interviu britų dienraščiui
Daily Telegraph armėnų patriarchas Torkomas II pavadino Irinėjų
kaprizingu ir savanaudžiu. Kitame interviu armėnų patriarcho sekretorius
stačiatikių sprendimą įvardijo kaip bjaurų triuką graikų , kurie
nesuvokia Status quo esmės. Pranciškonai šiame prieštaravime yra
nuosaikesni ir pasiūlė tarpininkauti Palestiniečių savivaldos administracijai,
kurios valdomai teritorijai nuo 1995 metų priklauso Betliejus.
Tai bus valios testas Palestiniečių administracijai, sakė kunigas
D.Jegeris, priminęs, kad pagal 2000 metais pasirašytą Vatikano ir
Palestinos išlaisvinimo organizacijos sutartį palestiniečių vadovybė
įsipareigoja garantuoti jų valdomos teritorijos šventųjų vietų
teisinį režimą. Šiuo ypatingu istoriniu laikotarpiu yra svarbu,
kad šalys regione vykdytų visus tarptautinės teisės įpareigojimus,
nes nuo to priklauso tarpusavio pasitikėjimas. Kunigas D.Jegeris
nurodė, kad apie katalikų bei armėnų reikalavimą atgauti Betliejaus
katedros raktus yra informuotos JAV ir kitų šalių diplomatinės tarnybos
Jeruzalėje, kurių įsikišimas taip pat galėtų padėti išspręsti šį
klausimą.
Kaip manoma, ginčas dėl Gimimo bazilikos raktų prasidėjo 2002 metų
pavasarį, kai, gelbėdamasi nuo Izraelio kariuomenės persekiojimo,
į katedrą buvo įsiveržusi ir užsibarikadavusi grupė ginkluotų palestiniečių
kovotojų. Tuomet per kelias savaites vykusią bazilikos apgultį vyko
ne tik intensyvios derybos dėl jos išlaisvinimo, bet ir ginkluoti
susirėmimai, pareikalavę aukų. Kaip manoma, graikai stačiatikiai
buvo nepatenkinti, kad pranciškonai ir armėnai tuomet be jų leidimo
atrakindavo bazilikos duris, kad būtų galima išnešti žuvusiųjų kūnus,
apsirūpinti maistu ir t.t. Stačiatikiai taip pat prieštaravo, kad
vėliau pranciškonai leido musulmonams įeiti į šventovę ir pasimelsti
už žuvusius palestiniečius kaip tik toje pastato dalyje, kurią kontroliuoja
graikai. Ir praeityje tarp skirtingų konfesijų buvo kilę nemažai
ginčų dėl šventųjų vietų kontrolės Palestinoje, todėl tikimasi,
kad kaip ir anksčiau, taip ir dabartinė Gimimo bazilikos raktų
problema bus išspręsta.
Žydų kilmės Izraelio katalikai
turės savo vyskupą
Reikia tikėtis, kad Šventosios
Žemės katalikų bendruomenėje nesukels prieštaravimų rugpjūčio viduryje
popiežiaus Jono Pauliaus II priimtas sprendimas Jeruzalės lotynų
patriarchui Mišeliui Sabahui, kuris, kaip minėta, yra palestinietis,
paskirti vyskupą augziliarą (pagalbininką) žydų kilmės Izraelio
pilietį benediktiną kunigą Žaną Baptistą Gurioną, iki tol buvusį
netoli Jeruzalės įsikūrusios vienuolinės bendruomenės abatu. Kaip
žinoma, didžioji dauguma Šventosios Žemės katalikų yra arabai ir
gyvena palestiniečių teritorijose, o naujasis vyskupas Ž.Gurionas
rūpinsis palyginti nedideliu skaičiumi, tačiau gausėjančiais hebrajiškai
kalbančiais katalikais, kurių dauguma yra Izraelio piliečiai.
Paskirtasis vyskupas Ž.Gurionas gimė 1934 m. spalio 24 d. žydų šeimoje
Alžyro mieste Orane. (Iki septintojo dešimtmečio pradžios Alžyras
buvo Prancūzijos kolonija.) Baigęs gimnaziją, studijavo gamtos mokslus
ir mediciną Paryžiaus universitete. 1958 metais benediktinų buvo
pakrikštytas Beco abatijoje Prancūzijoje, o 1961 metais įstojo į
šį vienuolyną. 1965-aisiais davė amžinuosius įžadus, ir po teologijos
studijų 1967-ųjų birželį buvo įšventintas kunigu. Nuo 1976 metų
gyvena jo paties įsteigtoje Abu Gošo Švč.Mergelės Marijos Prisikėlimo
benediktinų bendruomenėje Izraelyje. 1999 metais šią bendruomenę
pakėlus abatija tėvas Ž.Gurionas, OSB, buvo išrinktas jos pirmuoju
abatu.
Paskirtajam vyskupui Ž.Gurionui rūpinimasis žydų kilmės Šventosios
Žemės katalikais ne naujiena: jau 1990 metais patriarchas M.Sabahas
jį buvo paskyręs vadovauti dar popiežiaus Pijaus XII įkurtai Jeruzalės
šv.Jokūbo misijai, kuri užsiima hebrajiškai kalbančių vietos katalikų
sielovada. Dabar vyskupas Ž.Gurionas įgyja naujas galimybes Jeruzalės
patriarchato vardu kurti žydų kilmės katalikams naujas parapijas
ir rengti kunigus, kurie dirbtų su hebrajiškai kalbančiais katalikais.
2002 metais Jeruzalėje vykusiame tarptautiniame vyskupų susitikime,
svarsčiusiame Bažnyčios padėtį Šventojoje Žemėje, tuomet dar kunigas
Ž.Gurionas kalbėjo, jog žydų kilmės katalikai sudaro nedidelę mažumą,
tačiau gyvena visiškai skirtingoje aplinkoje nei mūsų broliai arabai,
ir todėl jų pastoracinė bei dvasinė padėtis yra kitokia.
Dėl šių kalbos, kultūros ir kasdienio patyrimo skirtumų jau kuris
laikas vyko diskusijos dėl naujų pastoracinių struktūrų sukūrimo
žydų kilmės katalikams. Jeruzalės Ratisbono instituto rektorius
asumcionistas kunigas Robertas Fortinas interviu JAV katalikų žinių
agentūrai CNS sakė, jog, kaip alternatyva, buvo svarstoma netgi
atskiros jurisdikcijos, pavyzdžiui, personalinės prelatūros sukūrimas.
Tą siūlė ir maža, bet labai įtakingų žmonių grupė, įskaitant Izraelio
vyriausybės kai kuriuos pareigūnus. Tuo, matyt, buvo siekta susilpninti
populiaraus patriarcho M.Sabaho įtaką, kuris aktyviai gina palestiniečių
teises. Popiežius Jonas Paulius II, su jam būdingu išmintingumu,
priėmė kompromisinį sprendimą: skirdamas vyskupą Ž.Gurioną jis pripažino
hebrajiškai kalbančių katalikų specifinius pastoracinius poreikius,
bet kartu buvo išsaugota Šventosios Žemės Katalikų Bažnyčios struktūrinė
vienybė.
Taigi žydų kilmės katalikai liko XIX a. viduryje Jeruzalės įkurto
lotynų patriarchato priklausomybėje, kurio jurisdikcijoje yra Izraelio,
Palestinos, Jordanijos ir Kipro katalikai. Hebrajiškai kalbančių
katalikų bendruomenė Izraelyje turi dvigubą pašaukimą: būti Izraelio
visuomenės dalimi ir kartu būti visiškoje vienybėje su Katalikų
Bažnyčia, CNS žinių agentūrai sakė naujojo vyskupo padėjėjas
žydų kilmės Jeruzalės pranciškonas kunigas Pierbatista Picabala.
Paskirtasis vyskupas Ž.Gurionas interviu Vatikano radijui pastebėjo,
jog kai kurių šalių spaudoje jo paskyrimas buvo įvertintas kaip
neva esamo konflikto Šventojoje Žemėje tarp vietos arabų ir žydų
kilmės katalikų pripažinimas. Tokiu būdu šiam paskyrimui norima
suteikti tam tikrą politinę interpretaciją, esą naujasis vyskupas
yra lyg opozicija patriarchui. Vyskupas Ž.Gurionas pažymėjo, jog
tokie svarstymai neturi jokio pagrindo. Akivaizdu, jog arabų ir
žydų kultūra yra du skirtingi pasauliai, tačiau, kaip kituose regionuose,
taip pat ir Šventojoje Žemėje vienoje Bažnyčioje ir viename tikėjime
gali puikiai sutarti skirtingų tautų tikintieji.
Žydų kilmės vyskupo paskyrimas Jeruzalės patriarchatui turi ir simbolinę
reikšmę: Šventoji Žemė yra Dievo Įsikūnijimo vieta, o Kristaus apaštalai
ir pirmieji krikščionys juk buvo žydai. Vyskupas Ž.Gurionas paaiškino,
kad su naujuoju paskyrimu Popiežius taip pat nori siekti gerų santykių
su visa žydų tauta. Kadangi didelę dalį Izraelio gyventojų sudaro
imigrantai, tarp jų ir asmenys iš mišrių santuokų, todėl ekspertų
vertinimai kiek šalyje yra hebrajiškai kalbančių katalikų, gana
skirtingi: vieni nurodo šimtus, kiti tūkstančius. Nepriklausomai
nuo tikinčiųjų skaičiaus, ši bendruomenė nusipelnė turėti normaliai
veikiančias struktūras ir lieka tik pasidžiaugti, kad dabar ją globos
Popiežiaus paskirtas vyskupas.
Beje, naujasis vyskupas Ž.Gurionas priėmė krikštą jau turėdamas
23 metus: taigi jo paskyrimas Bažnyčios hierarchu ir dvasinės tarnystės
kelias gali būti savotiška paskata tiems suaugusiems žmonėms, kurie
tik dabar svarsto apie tapimą katalikais. Dalyvauti Bažnyčios gyvenime
vienodas galimybes turi visi tikintieji, nepriklausomai nuo jų krikšto
laiko.
Mindaugas BUIKA
© 2003 "XXI amžius"
|