| Lietuvių
godos
Žurnalistės I.Gintarės pokalbis
su Laisvės Kovų dalyviu, publicistu Baliu Urbonu
|
Balys Urbonas,
grįžęs iš sovietinio kalėjimo |
I.Gintarė: Kas jūs ir iš kur jūs,
Baly Urbonai? Šitaip klausiu, nors ir gerai žinau, kad daugelis
Lietuvos žmonių jus pažįsta iš koncertinės ir žurnalistinės radijo
veiklos, taigi pristatinėti jūsų lyg ir nereikėtų, bet XXI amžiaus
laikraščio, kuriame žadate bendradarbiauti, skaitytojams bus įdomu
sužinoti apie tai, ko turbūt dar niekam nepapasakojot?
B.Urbonas: Pirmiausia noriu padėkoti XXI amžiaus laikraščiui (kažkada
seniai mane kalbinusiam), jo redaktoriui, sumaniusiam tas Lietuvių
godas savaip atgaivinti, kad šimtai tūkstančių anų buvusių mano
klausytojų galėtų skaityti savo autoriaus mintis, prenumeruodami
ar kitaip susipažindami su XXI amžiumi.
Dabar prisistatau: esu pirmų pirmiausia dzūkų krašto giedorėlis.
Labai mažam patiko vieversių ir lakštingalų balsai. Gal nuog jų,
kap ty cei dzūkai sako, ir nusklausiau. Aišku, nesusilyginsiu su
kokiom dabartinėm popmuzikos žvaigždėm ar kokiais moderniais poetais,
kurie, tarkime, varnos krankimą įdomiausiu garso ir ritmo sąskambiu
įvardija ar nepakartojama, novatoriškiausia muzika laiko.
Šutronių kaimelis, kuriame gimiau... Troba už vieškelio, aplipusio
šiaudastogėm sodybom, prigludus prie Scyrtų (Stirtos) ežero. Ir
ulbėjimas-čiulbėjimas, pavasariais ir vasarom atsklindąs per tą
ežerą, iš Zagainyko miško. Iš pietų Paliepio miškai, o iš vakarų
siena stovintis, nedidelis, bet tankus, Dainamiškis. Smėlio kalneliai
ir karklais derą, amžinai neišdžiūstą, įlomiai, šniūrais sužymėti,
ėję nuo ežero ligi to Dainamiškio. Tai ten 1936 metais gal ir aš
savo pirmus garsus išleidau? Trobos, kurioje pirmiau manęs jau buvo
gimę dvi seserys ir šeši broliai, nebeprisimenu, nes tėvai ty nuog
tų šniūrų atcikielė an kalionijos. (Tai vis ta anos Nepriklausomos
Lietuvos žemės ūkio ministro kunigo M.Krupavičiaus žemės reforma.)
Taigi viduryje tuščių laukų tėvams reikėjo statytis trobesius. Bet
savo miško, kurs buvo žalias, kaip rūta, tankus, kaip ežio kailis,
tėvas nekirto; per jaunas, turi subręsti, bus kada vaikams pinigas.
Bet
Nežinojo, kad po poros gerų dešimtmečių tą žalią, tankų jau
partizanų prieglobstį, kolchozas iškirs (net du kartus!) ir jame
tik kelios pušelės apykreivės liks
Tėvai skolino pinigus ir statė trobesius.
Šeimos galva paprastu kastuvu kasė griovius, dešimtmečiam vyriausiajam
sūnui Antanėliui padedant, sausino balas, sėjo, pjovė, prakaitu
mirkė smėlėtą dirvą nežinodamas, kad, vėliau, per visą Lietuvą,
toji žemelė vaikų krauju permirks. Mama mynė linus, audė drobes,
ripsą, valgydino, glostė, augino irgi nežinodama, kad rusų okupantai
ne tik tą žemę, bet ir vaikus atims. O ir mano maža širdelė nenujautė,
jog tada Šutronių kaime ir visoje Lietuvoje būta gražiausių (deja,
paskutinių) Nepriklausomybės metų, neregėto tempo darbais brendusių,
dainomis, džiaugsmu, kaimynų susiklausymu, atvirumu ir tvirtu tikėjimu
savo rytojumi, tarpusių. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, o gamtos iščiūčiuotas,
tėvų išmyluotas nuo dzūkų grumsto pasikėliau. Kit sako, kad gimiau
jau viščinėj. O viščinė tai vienas naujo tvarto galas su langeliu
ir langu, kuriame, kol dar nebuvo naujos trobos, tėvai su septyniais
vaikais ir gyveno. (Du sesutė Onutė ir broliukas Zigmukas mirė
visai mažiukai.) Kodėl tas laikinas mūsų gyvenamasis būstas buvo
vadintas viščine? Ogi todėl, kad vėliau, kai jau įsikėlėme į naują
trobą, tame tvarto gale buvo laikomos vištos. Sako, viskas gerai,
kas gerai baigiasi. Bet... Vyresnieji broliai iš manęs, jauniausiojo
pagranduko, šaipydavosi: Šitus astankinis išaj iš viščinės,
tai ir gieda kap gaidzys!. Dažniausiai mane taip malonindavo
šiek tiek vyrėlesnis brolis Stasys. Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
o ten, Šutronyse, maloniausios saulės, giedriausio dangaus būta,
daugiausia gerumo ir švelnumo patirta. Ir vis iš jos akių, iš jos
rankų, iš jos žodžių, iš brangiausios ir vienintelės mamos, tas
turtas įgytas. Na, aš čia, kaip pas mus ten sako, per daug drabnai
trupinu... Gal jau užteks? Tep?
I.Gintarė: Ne! Ne tep. Tęski. Poryk!
B.Urbonas: Nu, jei ne tep, tai kū ty, braca, porysiu. (Šitaip sakydavo
Šutronių pasakorius Petras Kalėda.)
Paūgėjau, į Viktorinos pradžios mokyklą šokavau... Paskui į Leipalingio
gimnaziją, brolio Jono skverno įsikibęs, pėdinau. Gimnazijos (vėliau
ji tapo vidurine) nebaigiau, nes 1953 metų vasario 23 dienos vėlų
vakarą buvau areštuotas KGB. Ir paradoksas: per sovietinės armijos
dieną, man piešiant mokyklos sienlaikraščio vinjetę Išlaisvinta
jaunystė, nustvėrė. Taigi įdomus sutapimas. Mane, tovo vraga naroda,
neturintį dar 17-os, išvaduotojai šitokios iškilmingos šventės
dieną pradėjo laisvinti! Vėliau, sukalę dešimt metų (pagal 58-10
str. pirmą dalį) nelaisvės, varydami per kalėjimus, nubugdė į tuo
metu Sovietų Sąjungoje žiaurumu ir brutalumu garsėjusį lagerį (koloniją)
Dragobyčių.
Net nustėrau, kai prieš metus ar porą iš radijo stoties Svoboda
išgirdau: Vienintelė vieta sovietijoje, kur neatkasta nė vienos
tranšėjos, kuriose kaip bulvių, valdant tėveliui Stalinui, buvo
priversta užmuštų ir ten sušaudytų žmonių... Ten, Dragobyčiuje,
turėjau patirti aštriabraunę gyvenimo mokyklą, bet aš, ačiū Dievui,
tranšėjoje neatguliau, nepasilikau...
Ak, ta mano mama, mamužė. Girdžiu ją raudančią nežinant, kur jos
jauniausias vaikas, girdžiu ją raudant, žinančią, kur tas vaikas...
Matau ir šiandien jos džiaugsmo ašaras, kai anuomet, po tų dvejų
rekrūto metų (išgelbėjo amnestija po Stalino mirties), vėlų rudens
vakarą, sugrįžęs radau ją virtuvėje, prie besikūrenančios krosnelės,
ant žarsteklio palinkusią, vis kažko galva linguojančią.
Voi, Dzievuliau, vaikeli, tai iš kur tu darties ca? nustebo
mama mane pamačiusi, tarsi iš ano pasaulio išnirusį. Apsikabinom.
Ilgai ji manęs nepaleido...
Tai, sakau, gal apie tai užteks. Kažkas gerklėje stringa...
I.Gintarė: Kodėl? Taigi čia įdomu. To tragiško mūsų tautai meto
visų likimai aliai vieno turi būti užrašyti. Kitos kartos turi žinoti,
iš kur mes ateiname. Prasminga kančia viena didžiausių vertybių.
Ar ne taip?
B.Urbonas: Na, taip... Bet kai aš dar vaikas žiūrėdavau į labai
susirūpinusią mamą ir girdėdavau žodžius: Ir už kų gi tu, Dzieve,
tos kančios? nesuprasdavau jos. Galvodavau: juk jai nieko neskauda,
o dejuoja. Tuomet nesuvokiau, kad gniuždomą dvasią labiau sopa nei
skriaudžiamą kūną.
Beje, kai uždarę mane Veisiejų stribynėje pradėjo tardyti ir talžyti,
supratau: daužydami kūną, tikisi dvasią palaužti. Nori, kad kitus
išduočiau... Na, ne! Nesulauksit! pats sau prisiekiau. Nuraukit
visus plaukus, trankykit galvą į sieną ar skersa plaštaka per gerklas,
tą galvą prie sienos atlošę kapokit, kiek norit. (O taip tie stribai
ir darė!) Tylėsiu. Išduosiu tada skaudės šimtą kartų labiau ir
ilgiau.
Kentėjau, nes žinojau už ką!
I.Gintarė: Ilgai šitaip tęsėsi?
B.Urbonas: Beveik savaitę... Tas perauklėjimas prasidėdavo vakarais
ir tęsdavosi visą naktį. Tokią vieną naktį bemušamas praradau sąmonę.
Gaivino. Matyt, nesėkmingai. Tada kvietė gydytojus.
Tas egzekucijas girdėdavo kaimynas, sėdėjęs už sienos. O tą naktį
jis ir pamatė lakstančius baltais chalatais... Jis ištarė: Užmušė!
Kadangi mane (o ir brolį Stasį), Veisiejuose paauklėję, būtent po
tos saldžios nakties išvežė į Kauną, tai kaimynas ir pamanė, jog
Bolesius (taip žmonės tada mane vadino) užmuštas. Negana to, tas
mano likimo brolis, pasimatęs su savo seserim, jai iš karto: Bolesiaus
nėra. Labai mušė ir užmušė. Grįžusi namo, jo sesuo apie tai pleptelėjo
mano mamai. O jos, mano mamos, kad ir kaip ji kagėbistų ir stribų
prašytų pasimatyti su vaikais, neleido. Kur tau ją leis pas tuos
ypatingus nusikaltėlius! Mat du mano broliai Antanas (Varnas)
ir Viktoras (Varpas) buvo partizanai (pirmasis žuvo 1945 metais,
antrasis 1952 metais). Taigi aš antrą kartą užgimęs, o mamai
jau ir trečias vaikas žuvęs, kelis mėnesius visai dingau iš horizonto...
Kaune surado.
Suvokęs situaciją, aš tada prisiminiau kažkada mamos sakytus žodžius:
Dzieve, ir už kų gi tos kančios?. Supratau: kančia nebūna beprasmė.
Dabar mąstau, kad fizinis skausmas (ypač nekaltai patirtas) grūdina
dvasią. Šiuo atveju savi kolaborantai, daužydami mano ir visų bendro
likimo sesių ir brolių kūnus, mūsų dvasią užgrūdino, padarė tarsi
kokį nepramušamą, viską dengiantį apsauginį skydą, kuris vis dar
apgobęs laiko mūsų nepriklausomybę. Dėl to negaila ir kančių. Ir
ačiū Dievui, kad mūsų motinos ir tėvai mokė vaikus suvokti kančios
prasmę. Ir dar... Gaila, kad dabar viskas ne taip krypsta...
I.Gintarė: Tai ko labiausiai gaila?
B.Urbonas: Jaunystės. Nors ir varganos, sunkios, pilnos pavojų,
bet tokios šviesios, gražios ir dainomis skambėjusios. Jaunystė
juk vieną kartą būna, kaip ir visas gyvenimas.
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi
tada buvo dainuota, kad, rodėsi,
dangus plyš. Na, tas vienas kitas žinomų Lietuvos poetų posmas tiesiog
paskęsdavo partizaniškų dainų jūroje. Gaila, kad tie Šutronys, mano
pasaulio pradžia ir pabaiga, dabar tokie tylūs, susigūžę. Tada,
mirčiai žiūrint į akis, tas mažas kaimelis buvo lyg kokia tvirtovė,
nes ten buvo patikimi miško ryšininkai ir todėl dažnai nors ir trumpai
į kaimą užsukdavo ir miško broliai. Jų kova ir dainos buvo mūsų
laisvės viltis. Ir gyvenimas parodė neapsirikome. Jau iš šuns
lojimo mes suprasdavome, ar kur nors parugėm rusai su stribais šliaužia,
ar partizanai ateina. Bet užteks apie tas dienas. Dabar labiausiai
gaila tų Lietuvos radijuje išvargtų vienuolikos savo darbo metų.
Šios nepriklausomybės metų. Daug atiduota, bet... Kodėl?..
I.Gintarė: Tai kas čia per bet... ir kodėl?..
B.Urbonas: Todėl, kad tą mano titanišką darbą mažai kas iš Lietuvos
intelektualų (gal jiems per daug sudėtingos Lietuvių godos buvo?)
vertino. Ypač valdžios ir Seimo elitas. (Mąstau apie konservatorius!)
Tiesa, aš nebuvau partinis. Niekada. Nei spaliuku, nei pionieriumi,
nei komjaunuoliu, nei LKP nariu. Bet ir konservatorių partijos nariu
nebuvau. Nors daug kas ir dabar tikriausiai mano, kad aš konservatorius.
Ne. Galbūt dar būsiu (jeigu priims?!), nes daugelį tos partijos
žmonių nuoširdžiai gerbiu. Konservatorių ir LKD gretose buvo ir
yra daug išsilavinusių, šviesių protų ir dorų žmonių. Reikia stebėtis,
kaip jie ligi šiol, motulei Maskvai kaip kokiu samčiu maišant ir
maišant (padedant vietiniams pataikūnams) po mūsų jaunos valstybės
tvarką, kad joje rastųsi kuo daugiau netvarką kurpiančių, atsilaikė?
Ir nesuprantamas daiktas ta partijų gausa Lietuvoje. Kiti sako:
čia demokratija! Tačiau kodėl, kai pirmaisiais Nepriklausomybės
metais, būdavo, pradeda kurtis kokia sąjunga, draugija ar partija,
draugas E.Eismuntas su savo vyrukais jau ir ten? Ogi todėl, kad
sovietinės Lietuvos KGB šefas ir jo komanda gerai suprato seną,
atrodo, romėnišką posakį skaldyk ir valdyk! Tačiau, man atrodo,
tos partijėlės savaime turi sunykti, stiprėjant didžiosioms partijoms.
Bet vėl... Kaip per ežero ledą, viduržiemio speigui spaudžiant,
pokšt ir atsiranda baisus plyšys, nuo krašto ligi krašto, konservatorių
ir krikščionių demokratų partijų viduje ir tarp jų! Blogai! Tą plyšį
reikia kuo skubiau užglaistyti! Nes, štai didysis svieto lygintojas,
LS narys, Ekonomikos komiteto pirmininkas draugas Viktoras Uspaskich
(su turtingais bendraminčiais!) jau jautį ir už ragų... Eina padėti
liaudžiai, sakydamas: Nesijaudinkit, kad mano kišenėje daug milijonų
(neišgyvenkit dėl to, jeigu tai nuopelnas tų visų Nepriklausomos
Lietuvos Seimų ir valdžių, ne taip išrinktų ir paskirtų, mane LS
Ekonomikos komiteto pirmininku išrinkusių), ir nedejuokit, kad jūs
kišenės kiauros! Suteikite man aukščiausiąją valdžią ir turėsite
savo turtą...
Taigi turtingieji, matyt, pagal Krylovo pasakėčią Gulbė, lydeka
ir vėžys persodins žmones sumažins Seimą, beje, ir Vyriausybę,
o jau tada liaudies kišenės kaip mat išsipūs. Štai šitaip! Naudojamasi
žmonių neišprusimu, objektyvios informacijos stoka. Jei nupirkta
žiniasklaida (aišku, ne visa žiniasklaida) įkalė, kad Lietuvą valdą
visi blogi, tai pasinaudoti tokia situacija dabar ir niežti nagelius
visokiems tautos gelbėtojams. Bet žmonės, mieli žmonės, būkite
budrūs ir gudrūs: jei turtingieji (daugelis vogę persivogę) paims
ir politinę valdžią sudegsime. Suklestės raudonasis kosmopolitizmas.
Ir ar nebus tai naujos atmainos vergija? Todėl ši rinkimų sistema,
kokia dabar yra, geriausia, nes ją praktikuoja daugelio pasaulio
tautų žmonių bendrijos. Patikėkite mano žodžiais ne tik jūs, buvę
radijo laidosLietuvių godos klausytojai, bet ir dabar laikraščio
XXI amžius skaitytojai! Patikėkite visi, jog turtingiesiems pirmiausia
jų interesai, o tik paskui kas liko, tai dėl Miko...
Būsite geriau informuoti, jei pagal išgales pirksite ar prenumeruosite,
o įsigiję platinsite vieni kitiems šį laikraštį, nes jame rasite
objektyvią nuomonę ir apie demokratinės Lietuvos partijas, kurių
ideologija priimtiniausia stiprinant valstybę, tenkinant jos žmonių
dvasinius bei materialinius poreikius.
(Bus daugiau)
© 2003 "XXI amžius"
|
