Šeštasis
Nenugalėtosios Lietuvos tomas
Neseniai knygynuose pasirodė
knygos Nenugalėtoji Lietuva šeštasis tomas (Algimantas Liekis,
Vilnius, Margi raštai, 2002, 700 egz., 752 p.). Knyga skirta iki
šiol mūsų literatūroje nenagrinėtai problemai lietuvių pabėgėlių
Vakarų Europoje 1944-1955 metais gyvenimo sąlygoms, politinei ir
kultūrinei veiklai, VLIKo darbui, lietuvių tremtinių ir Pasaulio
lietuvių bendruomenės veiklai, Lietuvos laisvės vaduotojų savitarpio
santykiams nušviesti.
Darbo tikslą knygos autorius nusakė taip: Tarp mažiausiai istoriografijoje
tyrinėtų problemų yra lietuvių tremtinių gyvenimas ir veikla Vakarų
Europoje Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių stovyklose. (
)
Tremtinių gyvenimo ir veiklos ypatumų, jų įnašo, sprendžiant Lietuvos
išlaisvinimo bylą, atskleidimas gausins ne tik mūsų istoriją, žinias,
bet ir užpildys iki šiol dar gana tuštoką tremties metų istoriją.
Knygoje yra pratarmė, dvylika skyrių, baigiamasis žodis ir naudotos
literatūros sąrašas.
VLIKas Vokietijoje
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo
komitetas (VLIKas) buvo įsteigtas hitlerinės okupacijos metais
(1943 m. sausio 23 d.) kovai už prarastos nepriklausomybės atgavimą.
Antrajai bolševikų okupacijai artėjant, organizacija buvo išblaškyta
(žymūs VLIKo vadovai buvo vokiečių suimti), daug veikėjų pasitraukė
į Vakarus, likę Lietuvoje netrukus įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą
raudoniesiems okupantams.
VLIKo vadovai ir eiliniai nariai tikėjosi, kad, karui baigiantis,
tarp SSRS ir Vakarų sąjungininkų kils konfliktas dėl Europos ateities
ir Lietuvai pavyks atgauti laisvę.
1945 m. balandžio 8 d. Viurcburge įvyko Vokietijoje atkurto VLIKo
narių posėdis. Buvo susitarta dėl tolesnės veiklos krypčių. Nuspręsta
memorandumu kreiptis į gen. D.Eizenhauerį, vyriausiąjį sąjungininkų
kariuomenės vadą, dėl Lietuvos likimo. Jame rašyta: Visų ideologinių
partijų ir kovos organizacijų sudarytas VLIKas buvo ir yra be jokių
rezervų visos Lietuvių Tautos, įskaitant ir gausią išeiviją JAV,
Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Amerikoje, pripažinta
Vyriausiąja Lietuvių Tautos politinė vadovybė ir vienintelis bei
teisėtas jos politinis valios reiškėjas. VLIKui subordinavosi ir
Lietuvos pasiuntiniai visose valstybėse. Taip pat ir šiuo sunkiu
bei kritiniu momentu Lietuvių Tauta, energingai kovodama dėl ateities
ir teisės savarankiškai gyventi, nepaliko be savo politinės vadovybės
(
).
Netrukus į tą memorandumą buvo gautas atsakymas, kad lietuviai,
latviai ir estai nėra laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais ir jiems
netaikoma prievartinė deportacija. Toliau išreikšta mintis, kad
SSRS privalo išvesti savo kariuomenę ir administracinį personalą
iš Lietuvos, kad būtų sudarytos sąlygos Lietuvos žmonėms atkurti
savo valstybę ir jos institucijas.
Po Potsdamo konferencijos, 1945 m. liepos 10 d., VLIKas pasiuntė
memorandumą JAV prezidentui ir Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui.
Jame buvo prašoma nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į
SSRS ir pareikalauti, kad SSRS išvestų savo kariuomenę iš Lietuvos,
ir lietuvių tauta galėtų atkurti Nepriklausomą valstybę.
Tuo metu VLIKas dar parengė ir įteikė memorandumus Popiežiui, JAV,
Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vyriausybėms, kreipimąsi į pasaulio
aukštųjų mokyklų studentus ir profesūrą. Visa tai veikė pasaulio
galingųjų ir plačiosios visuomenės nuomonę apie SSRS agresyvią politiką
ir neabejotinai turėjo teigiamos įtakos Lietuvos vadavimo bylai.
1945 m. liepos 5 d. VLIKas savo posėdyje sudarė veiklos generalinį
planą: pasirengti ir dalyvauti Taikos konferencijoje; pagrįsti atkuriamos
Nepriklausomos Lietuvos sienas; parengti atkuriamos valstybės Konstitucijos
projektą; parengti Nepriklausomos Lietuvos ūkinio, techninio, kultūrinio
ugdymo programas. Deja, dalyvauti Taikos konferencijoje Lietuvai
nebuvo suteikta galimybė.
1945-ųjų pabaigoje VLIKas iš Viurcburgo persikėlė į prancūzų okupacinėje
zonoje esantį Roitlingeno miestelį, kuriame išbuvo iki 1955 metų,
o tada persikėlė į JAV. Vokietijoje ir JAV VLIKas išvystė plačią
Lietuvos vadavimo veiklą, su juo skaitėsi valstybių vadovai, tačiau
VLIKas nepasiekė, kad būtų pripažintas oficialiu Lietuvos valstybės
atstovu.
Lietuvių tremtiniai okupuotoje
Vokietijoje ir kitose šalyse
Antrajam pasauliniam karui artėjant
į pabaigą, Vakarų Europoje atsidūrė apie dešimt milijonų pabėgėlių
iš šalių, kurioms grėsė sovietų okupacija. Tarp tų pabėgėlių buvo
apie 300 tūkst. lietuvių, kurių daugumą sudarė savo noru bėgusieji
nuo sovietų kariuomenės, apie 75 tūkst. buvo prievarta išvežtųjų
darbams Vokietijoje, apie 20 tūkst. Savisaugos batalionų karių,
apie 3,5 tūkst. prievarta išvežtų buvusių Vietinės rinktinės karių,
apie 50 tūkst. pasitraukusių iš Klaipėdos krašto ir kt. Daugelis
pabėgėlių apsistojo Vakarų sąjungininkų okupuotos Vokietijos dalies
pabėgėlių stovyklose. Nemažai lietuvių įvairiais keliais buvo atsidūrę
Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Norvegijoje,
Danijoje ir kt. Pabėgėlių gyvenimas visur buvo sunkus
Tarp lietuvių pabėgėlių buvo daug inteligentijos elito: aukštųjų
mokyklų profesoriai, kūrybiniai darbuotojai, ministerijų valdininkai,
politikai ir diplomatai, dvasininkai, pasipriešinimo organizacijų
vadovai, kariškiai ir kt. Kai kuriais duomenimis, 1946 metų pradžioje
Vokietijoje pabėgėlių stovyklose gyveno 700 gimnazijos mokytojų,
400 inžinierių, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslininkų, 350
teisininkų, 300 specialiųjų mokyklų mokytojų, 277 dvasininkai, 90
rašytojų ir žurnalistų bei kt.
Šiame knygos skyriuje pasakojama apie šio įspūdingo intelektualinio
potencialo veiklą pabėgėlių gerovei bei Lietuvos vadavimo reikalui.
Susiklosčius palankioms sąlygoms, absoliuti dauguma pabėgėlių pasklido
po platųjį pasaulį, dalis apsigyveno Vakarų Europos valstybėse.
Tačiau ir po pasaulį pasklidę lietuviai niekad nepamiršo pavergtos
tėvynės, būrėsi į įvairias organizacijas, kurios rūpinosi Lietuvos
vadavimo reikalais.
Lietuvių tremtinių ir pasaulio
lietuvių bendruomenė
Stambesnėse pabėgėlių stovyklose
buvo kuriamos įvairios tremtinių organizacijos, netrukus susibūrusios
į Lietuvių tremtinių bendruomenę, kurios pagrindu vėliau buvo įsteigta
Pasaulio lietuvių bendruomenė.
1946 m. kovo 3 d. Hanau pabėgėlių stovykloje įvyko lietuvių tremtinių
atstovų suvažiavimas, kuris patvirtino Lietuvių tremtinių bendruomenės
statutą. Jame, be kita ko, pasakyta: Esančiai ištrėmime lietuvių
tautos daliai sveikai ir pajėgiai išlaikyti, lietuvių vardui saugoti,
lietuvių tremtinių švietimui tvarkyti, profesiniam pasiruošimui
ir specializacijai vykdyti, tautiniam solidarumui ir darbo meilei
ugdyti, tremtinius globojančioms įstaigoms bei administracijai talkinti
ir tuo keliu naujam gyvenimui nepriklausomoje tėvynėje ruoštis,
- yra Lietuvių tremtinių bendruomenė.
Šiame knygos skyriuje pasakojama, kaip bendruomenei sekėsi vykdyti
užsibrėžtus uždavinius.
Siekiant praplėsti ir patobulinti Lietuvių tremtinių bendruomenių
veiklą, VLIKo iniciatyva buvo sukurta Pasaulio lietuvių bendruomenė,
kuri sujungė visus po pasaulį pasklidusius tautiečius. PLB pagrindinis
tikslas buvo sujungti visus lietuvių susivienijimus ir draugijas
kovai už Lietuvos išlaisvinimą. Šis tikslas buvo konkretizuotas
1949 m. birželio 14 d. paskelbtoje Lietuvių Chartoje. Joje rašoma:
Lietuvių Charta tai lyg įsipareigojimas kiekvieno lietuvio sąžinei,
lyg kelio rodyklė plačiai išblaškytiems broliams, rodanti vienintelę
teisingą kryptį į savo senolių, savo tėvų, savo tautiečių židinį.
Pagal Lietuvių Chartą ir PLB statutą, bendruomenės ir jos skyriai
pradėjo organizuotis visuose pasaulio kraštuose ir atliko didžiulį
švietėjišką, kultūrinį ir patriotinio auklėjimo darbą. Lygiagrečiai
PLB įsitraukė į aktyvų Lietuvos vadavimo darbą.
Belieka tik apgailestauti, kad, atgavus nepriklausomybę, Lietuvių
Chartos idėjos liko užmirštos.
Išlaisvintos Lietuvos ūkio
atkūrimo planų rengimas (1945-1955)
1946 m. sausio 29-31 d. Augsburge
(VFR) VLIKas kartu su tremtyje susiorganizavusiomis Lietuvių inžinierių,
ekonomistų, teisininkų draugijomis surengė Lietuvos ūkio atstatymo
klausimais konferenciją, kurioje dalyvavo apie 200 žinomų lietuvių
specialistų iš Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Konferencijoje
priimta rezoliucija ir numatyti principai, kuriais remiantis turėtų
būti rengiami atskirų ūkio šakų (okupacijos metais sunaikintų) atstatymo
projektai. Į šį darbą buvo pakviesti kvalifikuoti specialistai,
autoritetingi konsultantai, sudarytos įvairios komisijos, darbo
grupės ir t.t. Buvo atliktas didžiulis mokslinis, analitinis, projektinis
darbas, kuris, deja, atgavus nepriklausomybę, nebuvo panaudotas.
Šios problemos sprendimui nušviesti knygoje skirta net 165 puslapiai.
Lietuvių tremtinių savišalpa
ir sveikatingumas
Šiame skyriuje pateikta informacija
apie tarp tremtinių veikusias įvairias savišalpos organizacijas,
jų kūrimąsi ir nuveiktą darbą.
Pirmoji savišalpos organizacija, kuriai vadovavo prof. Z.Ivinskis,
buvo įkurta dar karo metu Berlyne. Artėjant frontui, 1945-ųjų pavasarį
ji persikėlė į Viurcburgą, tačiau per kovo 15 dienos bombardavimą
buvo sunaikintas organizacijos turtas ir dokumentai.
Karui pasibaigus ir amerikiečių okupacinėje zonoje susitelkus daug
pabėgėlių, buvo suorganizuotas Lietuvių savišalpos komitetas, kurio
vadovams pavyko iš amerikiečių gauti reikalingos paramos maisto
produktais ir drabužiais, kas palengvino pabėgėlių gyvenimą įvairiose
stovyklose.
Vėliau atsikūrusios Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos išvystė
šalpos darbą. Didelę paramą suteikė Bendrasis amerikiečių lietuvių
šalpos fondas (BALFas), o taip pat Tautos fondas, susikūręs Pirmojo
pasaulinio karo metu.
VLIKo nauja deklaracija
ir organizacinė struktūra
Tarp VLIKo narių buvo įvairių
politinių pažiūrų veikėjų, kurie neretai būdavo skirtingų nuomonių
VLIKo veiklos klausimais. 1945 m. birželio 23 d. kelių partijų
atstovai A.Valuckas, V.Sidzikauskas, S.Žymantas, S.Kairys pareikalavo,
kad VLIKo vadovybė viešai deklaruotų savo ištikimybę demokratijos
principams ir atsiribotų nuo tautininkų.
Vengiant skilimo VLIKe, 1946 m. liepos 1 d. buvo surengtas daugelio
tremtinių organizacijų atstovų pasitarimas. Pasitarimo atstovai
paskelbė tarpusavyje suderintą komunikatą, kuris numatė priemones
vieningai veiklai sustiprinti.
1946 m. liepos 21-26 dienomis Berne, Šveicarijoje, įvyko VLIKo
atstovų ir Lietuvos pasiuntinių susitikimas, kuriame bandyta pašalinti
tam tikrus tarpusavio nesutarimus.
Šiame knygos skyriuje pateikta duomenų apie VLIKo struktūros tobulinimą,
Vykdomosios Tarybos sudarymą, pasiskirstymą veiklos sferomis, VLIKo
ir Vykdomosios Tarybos nuostatų pakeitimą, kurie galiojo iki 1955
metų tada VLIKas persikėlė į JAV.
Lietuvos pasiuntiniai ir
jų šefas
Šiame skyriuje pateikta VLIKo
vadovybės ir Lietuvos pasiuntinių su diplomatijos šefu S.Lozoraičiu
priešakyje nepakankamo sutarimo priežasčių analizė. O priežastis
buvo tokia: kas turi juridinę teisę atstovauti Lietuvai ir vadovauti
Lietuvos išlaisvinimo darbui. Lietuvos užsienio reikalų ministras
J.Urbšys 1940 m. birželio 2 d. telegrama S.Lozoraitį buvo paskyręs
diplomatijos šefu. Prezidentas A.Smetona 1940 m. lapkričio 22
d. Šveicarijoje atgaline data, tarytum Kybartuose pasirašytu aktu,
iš pareigų atleido ministrą pirmininką A.Merkį, o jo vieton paskyrė
S.Lozoraitį. Tačiau šį dokumentą ne visi pripažino. Todėl tarp VLIKo
ir S.Lozoraičio vyko trintis, nenaudinga Lietuvos bylai.
Ieškant santarvės, minėtame pasitarime Berne buvo susitarta, kad
Lietuvos išlaisvinimo bylai vadovaus VLIKas. Beje, niekas nebandė
pasiteirauti, ar šią teisę VLIKui suteikė Lietuvos laisvės gynėjai,
kovoję su okupantais
Bendras demokratinio pasipriešinimo
sąjūdis, Baden Badeno konferencija ir kt.
Kituose trijuose knygos skyriuose
pateikta partizaninio karo ir KGB pastangų palaužti laisvės kovotojų
pasipriešinimą apžvalga. Savo tikslo KGB siekė labai išradingai:
buvo verbuojami intelektualūs išdavikai (J.Markulis, J.Deksnys),
organizuojami KGB kontroliuojami fiktyvūs vadovavimo laisvės kovai
dariniai (Vienybės komitetas, BDPS, VLAKas ir kt.), į laisvės kovotojų
gretas diversiniam darbui infiltruojami agentai, organizuotas platus
šnipų, seklių ir informatorių tinklas, panaudojami mjr. A.Sokolovo
apmokyti smogikai ir t.t. Į Lietuvos vadavimo organizacijas buvo
infiltruojami KGB agentai, buvo vykdomas kryptingas dezinformacinis
darbas, tarp jų ir užsienio žvalgybos tarnybose, buvo stengiamasi
sukompromituoti VLIKo vadovus ir t.t. Apie visa tai įdomiai rašoma
minėtuose knygos skyriuose. Skaitytojai, kurie domisi laisvės kovų
istorija ir yra susipažinę su gausia literatūra tais klausimais,
tuose skyriuose nieko nauja neras. Gi skaitytojai, kurie apie laisvės
kovas yra tik šį tą girdėję, čia ras daug nepaprastai įdomių žinių.
Glaustai komentuoti šiuos skyrius neįmanoma juos būtina atidžiai
perskaityti.
Pralaimėjusieji be pralaimėjimų
Nors didžiosios Vakarų valstybės
formaliai nepripažino Baltijos įjungimo į SSRS sudėtį teisėtu, tačiau
tarptautiniuose forumuose vengė diskutuoti tuo klausimu. Tą jos
darė todėl, kad kare su Vokietija SSRS buvo jų sąjungininkė, tad
nepatogu buvo ją viešai kritikuoti. Kitokia buvo Lenkijos padėtis
ją buvo okupavusi Vokietija. Todėl Lenkija turėjo laisvos valstybės
statusą, tik buvo palikta SSRS įtakos sferoje.
Lietuvos klausimu tik K.Adenaueris pasisakė ryžtingai. 1955 metais,
rūpindamasis vokiečių belaisvių grąžinimu į tėvynę, notoje Maskvai
pabrėžė, jog diplomatinių santykių užmezgimas su SSRS nereiškia
Baltijos valstybių įjungimo į SSRS teisėtumo pripažinimą. Kiti Vakarų
valstybių vadovai Jaltos ir Potsdamo konferencijose net nebandė
kelti Baltijos šalių okupacijos klausimo. Nebuvo leista joms dalyvauti
ir Taikos konferencijoje. VLIKui buvo leista darbuotis Lietuvos
vadavimo reikaluose, tačiau jis oficialiai nebuvo pripažintas Lietuvai
atstovaujančia institucija.
Visos Lietuvos politinės jėgos įgaliojo VLIKą vadovauti Lietuvos
išlaisvinimo procesui. Mandatą atstovauti kovojančiai Lietuvai jos
vadavimo darbe Lietuvos partizanų vadovybė perdavė VLIKui per savo
pasiuntinį Juozą Lukšą (Skirmantą).
1944 m. vasario 16 d. VLIKo Deklaracijoje Į Lietuvių Tautą rašoma:
Lietuvių Tauta, siekdama išlaisvinti Lietuvą iš okupacijos ir atstatyti
Lietuvos suverenių organų svetimos jėgos laikinai sutrukdytą veikimą,
yra reikalinga vieningos politinės vadovybės. Tam tikslui politinės
lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos,
nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudarė Vyriausiąjį
Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIKą). VLIKas prisiėmė sunkią
pareigą vadovauti tautos laisvės kovai ir ją vykdė pusę amžiaus
iki 1990 m. kovo 11 d. Per tą laiką Lietuvos teisė į laisvę buvo
primenama kiekviena proga, kada tik pasaulio galingieji susirinkdavo
įvairias problemas spręsti. Pasmerktieji pralaimėti teisėtą kovą
laimėjo!
Lietuvos tremtinių gelbėjimas
iš SSRS nagų
Jaltos konferencijoje (1945 02
11) buvo sutarta, kad, karui pasibaigus, visi pabėgėliai bus grąžinami
į jų gyventus kraštus. To reikalavo Stalinas. Išimtis buvo padaryta
Lenkijos, Ukrainos ir Baltijos šalių gyventojams jiems buvo palikta
laisvo apsisprendimo teisė. Nepaisant to, SSRS agitatoriams buvo
leista laisvai lankytis lietuvių pabėgėlių stovyklose ir raginti
juos grįžti į tėvynę.
Norinčiųjų grįžti atsirado apie tūkstantį.
Karui baigiantis, daugiau nei du milijonai SSRS piliečių atsidūrė
Vakaruose. Remdamasi Jaltos sutartimi, JAV, Anglijos ir Prancūzijos
okupacinių kariuomenių vadovybė visus pabėgėlius per prievartą grąžino
į SSRS. Tarp jų ir ukrainiečius gen. Vlasovo armijos karius, kurie
1942-ųjų vasarą buvo perėję į vokiečių pusę ir kovoję už Ukrainos
laisvę. Ukrainiečius globojo Jaltos susitarimai, tačiau Stalino
spaudžiami okupacinės kariuomenės vadai pasidavė tam spaudimui.
Grąžinti į SSRS žmonės buvo šaudomi, tremiami į Sibiro lagerius.
Ypač žiauriai buvo žudomi Vlasovo armijos kariai. Tai didžiulė gėda
Vakarų valstybių vadovams.
Sovietiniai agitatoriai ypač stengėsi, kad ir lietuviai pabėgėliai
būtų grąžinti į SSRS. Mūsų žmonės buvo kaltinami talkininkavimu
hitlerininkams, žydų naikinimu, sukilimu prieš sovietus Vakarų
sąjungininkų talkininkus. VLIKo vadams teko daug paplušėti, kol
pavyko įtikinti okupacinės kariuomenės vadovus, kad Lietuva yra
okupuota ir daug lietuvių atsidūrė Vakaruose gelbėdamiesi nuo sovietinio
teroro.
Savo noru pasirinkusiems tremtį Vakaruose ilgą laiką gyvenimas nebuvo
lengvas. Vakarai pabėgėlius sutiko santūriai ir jiems vietą po saule
teko išsikovoti sunkiu darbu. Tačiau svarbiausia tai, kad jiems
pavyko išvengti okupantų teroro.
Knygos Nenugalėtoji Lietuva šeštasis tomas kapitalinis darbas,
vertas įdėmaus skaitytojo dėmesio. Skirtingų interesų skaitytojai
šioje knygoje ras daug juos dominančių žinių iš nesenų laikų mūsų
krašto istorijos.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"
|