| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Simonas Ulys pirmoji sovietinio genocido auka Kazimieras DOBKEVIČIUS
Uliūnai - graži gyvenvietė Panevėžio krašte. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šioje gyvenvietėje iškilo kukli Kristaus Žengimo į dangų bažnytėlė, o 1932 metais bažnyčia rekonstruota. Kuomet 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą, prasidėjo lietuvių tautos genocidas. Buvo areštuojami, kankinami niekuo nekalti žmonės. Tarp tokių neteisėto teroro aukų atsidūrė jaunas gimnazistas septyniolikmetis Simonas Ulys. Vėlyvą 1940 metų rudenį, jam grįžtant iš Panevėžio į Uliūnų kaimą, jį sulaikė NKVD smogikai. Gimnazistas S.Ulys priklausė ateitininkų organizacijai, kuri tikrai nepriklausė teroristų, karinio perversmo rengimo grupei. Rugsėjo 28 dieną Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje įvyko šv.Mišių auka už S.Ulį (19231943). Šiemet sukako 80 metų, kai gimė šis taurus ateitininkas, taip pat 60 metų, kuomet kankinio mirtimi jis išėjo į Amžinybę. Šv.Mišių metu kunigas Algimantas Keina minėjo prasmingą S.Ulio gyvenimą ir kankinio dalią. Simono brolis mokytojas Juozas Ulys, remdamasis KGB archyvine medžiaga, parašė gražią, turiningą knygelę Sudužęs varpelis. Joje aprašė, kaip tą didžiulį išbandymą tikėjimo Dievu dėka sugebėjo ištverti jo brolis. Kunigas A.Keina paskaitė knygos ištrauką, kurioje rašoma: Simonas buvo žiauriai kankinamas. Kartą uždarytas į karcerį. Antroji diena karceryje atrodė dar ilgesnė. Dalį begalinio laiko Simonas praleido melsdamasis. Bandė suvokti to nepaprasto žiaurumo pasekmes, kai pateko į sovietinės Rusijos nelaisvę. Žiaurumai Simonui atrodė beprasmiški, nes buvo taikomi ten, kur jokiais žiaurumais nieko nebuvo galima pasiekti. Aukos turėjo prisipažinti kaltos dėl to, ko nepadarė, arba išduoti tuos, kurie niekuo nebuvo nusikaltę. Kokia nauda valstybei areštuoti, kišti į kalėjimus nekaltus žmones, mąstė Simonas. Jis nebuvo girdėjęs ideologo M.Suslovo pasakymo: Lietuva be lietuvių . Tikslas - sunaikinti Lietuvą, jos tautą. Tardymo metu aukos buvo žiauriai kankinamos. Auka turi daug kentėti. Kankinti turi badas, troškulys, šaltis, pervargimas, visiškas išsekimas. Savo aukas kankintojai veda prie mirties profesionaliai ir taip sėkmingai, kad kareiviai vos spėja nukankintuosius laidoti. Tai matydamas Simonas pajuto pasibjaurėjimą. Jis parkrito ant akmeninio karcerio skydo ir paskendo maldoje Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus vadovas J.Staugaitis įteikė kunigui A.Keinai Lietuvos Sąjūdžio padėkos raštą Po šv. Mišių visi svečiai: Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai, vadovaujami pirmininko J.Staugaičio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanai, vadovaujami savo pirmininko Jono Čeponio, Panevėžio šaulių mišrus choras (vadovas - kompozitorius Juozas Bagdonas), S.Ulio broliai Juozas ir Albertas, kiti giminės, vietiniai uliūniečiai su vėliavomis žygiavo į šalia šventoriaus esantį Uliūnų parką. Jame - vietinio tautodailininko Kazimiero Pelecko sukurtos medžio skulptūros. Prie paminklo ateitininkui S.Uliui visi atvykusieji dideliu žiedu apjuosė parko kalnelį. Iškilmingą minėjimą pradėjo Panevėžio šaulių choras daina Žuvusiems už Tėvynės laisvę. Vyčio kryžiaus ordino kavalierius kpt. J.Čeponis sakė, kad rezistencijos kovų dalyviai, būdami lageryje, visą laiką dainavo patriotines dainas. Partizanams budeliai sakė: Kam jūs dainuojate? Jūs visi čionai atsiųsti mirčiai. Tačiau jie iškentėję sugrįžo namo ir sulaukė laisvos Lietuvos. Partizanų sudėtos aukos nebuvo beprasmės. Jokios nelaisvės, vergijos gniaužtai mūsų tautos nenugalėjo, baigdamas sakė kpt. J.Čeponis. S.Ulio brolis mokytojas J.Ulys kalbėjo, jog mūsų jaunystėje patirtos žiaurumo bangos ilgai neužmiršime. Lietuva, Sąjūdžio vadovaujama, laimėjo laisvę be šūvio. Mes nešovėme, nekariavome ir vis dėlto laimėjome laisvę ir nepriklausomybę. Buvusi ilgametė Uliūnų mokyklos direktorė Marija Peleckienė, padėkojusi J.Uliui už knygą Sudužęs varpelis, pratęsė savo mintis sakydama, kad labai daug puikių žmonių buvo Uliūnų kaime. Be S.Ulio, antroji šių apylinkių auka tapo Viktoras Kučys, kažkodėl labai retai minimas. Jis nukankintas kalėjime. Neišdavė savo bendražygių ir žuvo kankinio mirtimi. Visą Kučių šeimą išvežė į Sibiro lagerius. Neminimas ir Napoleonas Garuckas. Neliko jo giminių. Tai buvęs ryžtingas partizanas, kurį NKVD suėmė, verbavo, tačiau jis liko ištikimas priesaikai ir žuvo didvyrio mirtimi. Uliūniečiai gali tikrai didžiuotis juo. Tačiau kaip apgailestavo kalbėjęs buvęs partizanas, stebuklo dėka išlikęs gyvas, Bronius Juospaitis, nedaug uliūniečių dalyvavo šiame kraštiečio pagerbimo renginyje. Šiame kalnelyje stovi paminklas ir 1863 metų sukilėliams atminti. Dvidešimt keturios pavardės įrašytos paminkle Lietuvos savanoriams atminti. Uliūnų mokyklos penktos klasės moksleivė Milda
Janušaitė ir kiti mokiniai skaitė eiles apie S.Ulį: Vyčio kryžiaus ordininkas dm.mjr. Juozas Armonaitis teigė, kad priesaika dar galioja Albertas Ulys papasakojo apie savo vyresnįjį brolį: Brolį Simoną išvežė į Šiaurės Kazachstaną, Čkalovo sritį, dar caro laikų Sol Ilecko kalėjimą. Tik iš Karagandos lagerių grįžusio kalinio Antano Jasnausko sužinojome, kad S.Ulys buvo peršalęs, pasiligojęs, su ramentais, todėl, vežant į etapą, jo neėmė ir paliko ligoninėje. Kreipėmės į tuometinę VRM vadovybę keletą kartų, tačiau nesužinojome nei mirties datos, nei kur palaidotas. Uliūnų kapinėse, prie tėvelio kapo, pastatytas S.Ulio simbolinis kapas kenotafas. Paminklo autorius - K.Peleckas jau mėnuo, kai pats atgulė šiose kapinaitėse. Labai gerai, kad brolis Juozas pagal KGB archyvų bylą atkūrė nors didžią dalį brolio tragedijos. Po iškilmingo minėjimo svečiai pasivaišino savaisiais lauknešėliais, padainavo, pasikeitė įspūdžiais. Autoriaus nuotraukos
© 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |