Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Darbai
Mums rašo
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Ūkis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvių vyskupą rėmė JAV ganytojai

Vyskupas Paulius Baltakis, OFM Vladimiro Gulevičiaus (Elta) nuotrauka

Kaip jau rašėme, Vatikane oficialiai pranešta, kad popiežius Jonas Paulius II priėmė užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų sielovadai vadovaujančio vyskupo Pauliaus Baltakio atsistatydinimą iš šių pareigų. Kaip reikalauja Bažnyčios teisė, kiekvienas vyskupas, sulaukęs 75 metų, privalo Popiežiui pateikti atsistatydinimo raštą. Vyskupo P.Baltakio atsistatydinimą Popiežius priėmė ne iš karto, o po trejų su puse metų.

Vyskupas P.Baltakis yra kilęs iš Panevėžio vyskupijos. Gimė 1925 metais Troškūnų parapijoje. Karo metais buvo vokiečių paimtas į aviacijos tarnybą, atsidūrė Suomijoje, po to Norvegijoje ir pagaliau, karo pabaigoje, Belgijoje, kur įstojo į pranciškonų vienuoliją. Gavo kunigo šventimus 1952 metais. Dirbo lietuvių katalikų sielovadoje Toronte ir Brukline, vadovavo Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių pranciškonų provincijai, steigė lietuvių jaunimui stovyklas Šiaurės Amerikoje, vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpos organizacijai, viso pasaulio lietuviams ir Lietuvos Bažnyčiai suteikusiai daug reikšmingos paramos.

Trys jėzuito sukaktys už Atlanto

Kun. Algirdas Paliokas, SJ

„…Kai ne sykį pavėlinčiai grįždamas per Šv.Petro aikštę vakarais trečiajame Vatikano aukšte matydavau ketvirtą langą dar šviesų, visada pagalvodavau: „Jau vėlu, o Šventasis Tėvas dar nemiega…” Ta pati mintis šovė ir tada, kai kadaise, važiuodamas apie pusiaunaktį per Lemontą, netikėtai apsukau ratą apie tuos namus, kur gyvena t. Algirdas Paliokas, - jo kambario langai dar švietė.”Ką veikei vakar vidurnaktį, kad dar buvo šviesu tavo kambaryje?” – paklausiau. „Rašiau straipsnį…” – atsakė t.Algirdas. Todėl be reikalo ne vienas, susitikęs kunigą, tučtuojau jam ima priekaištauti: „Kunige, taip ilgai jūsų nematėme? Kur buvote prapuolęs?” Be reikalo tokie priekaištai ir dejonės. Netgi Kristus liepė savo mokiniams: eikite nuošalėn ir truputį pailsėkite. O kunigas, dažnai nulikęs valandą, ar vieną kitą dieną, užuot pavaikštinėjęs paežerėmis, paupiais ar pamiškėmis, neretai sėda prie stalo, griebiasi knygos, plunksnos ar sėda prie kompiuterio, kad pasakytų vieną kitą savo samprotavimą, išlietų juodu ant balto tai, ką ilgai nešiojo mintyje, išgirdo, pamatė filme ar kur nors knygoje įdomų pavyzdį užtiko. Dažnai į priekaištą, kur dingęs, jis negali atsakyti, nes ne kiekvienas supras, kad parašytų straipsnį, vienam reikia dviejų trijų valandų, o kitam – gal net dviejų ar trijų dienų sunkaus, alinančio ir įtempto darbo, kuriam sukurpti reikia ne tik nuošalaus kampo, bet ir neretai maldos, ilgo mąstymo, nerimo ar keliolikos puslapių subraukytų ir suplėšytų lapų popieriaus.

Jėzaus meilės auka drąsina mus

Šio sekmadienio antrajame skaitinyje prieš mus iškyla Išganytojo mirties kentėjimai kaip neprilygstama Jo meilės auka, dėl kurios Jis buvo apvainikuotas didybe bei garbe ir daugybę savo vaikų nusivedė į amžinąją šlovę (plg. Žyd 2, 9 - 10).

Kadangi Jis viską - savo gyvenimą paskyrė ir gyvybę - dėl mūsų paaukojo, trokšdamas, kad mes būtume dabar su Juo laimingi, o pasiekę dangų išvystume Jį ir save skendinčius žodžiais nenusakomame begalinės laimės džiaugsme, todėl natūralu, kad Jis ir šiais laikais pagrįstai iš savo sekėjų tikisi kiek galint didesnio atsidavimo.

Tačiau kartais mums atrodo, kad šiame gyvenime (ypač kai užklumpa nelaukti išbandymai) ta amžinybės laimė dar tokia tolima – už kalnų ir marių, o štai įvairiausios pagundos neretai prisistato tokiais patraukliais ir realiais pavidalais, kad, jei tik prarandame budrumą ir sveiką nuovoką, tai gundymo momentu ir suklumpame... Akivaizdžius gundymus dažniausiai nedvejodami atmetame, o mažus – ne visuomet.