Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Darbai
Mums rašo
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Ūkis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Didžiųjų misionierių nuopelnų pripažinimas

Mindaugas BUIKA

Vyskupas Danielis Kombonis

Kunigas Arnoldas Jansenas

Kunigas Jozefas Freinademetcas

Didieji misionieriai - italas vyskupas Danielis Kombonis (1831-1881), vokietis, kunigas Arnoldas Jansenas (1837-1909) ir austras kunigas Jozefas Freinademetcas (1852-1908), kuriuos Vatikane popiežius Jonas Paulius II turėtų paskelbti šventaisiais ateinantį sekmadienį, spalio 5 dieną, savo mokymu ir liudijimu yra aktualūs šiuolaikinėje iššūkių kupinoje globalizuotoje, bet atkakliai savuosius identitetus saugančioje visuomenėje. Dabar, kai Trečiajame pasaulyje kai kuriose vietose krikščionys misionieriai susiduria su aštriomis tikėjimo inkultūracijos problemomis, o Vakarų valstybėse dėl augančio svetimšalių imigrantų skaičiaus iškyla prieštaravimų dėl jų kultūrinės integracijos, praeities misionierių, kurie buvo ne tik ištikimi Evangelijos skelbėjai, bet ir skirtingų tautinių tradicijų taikingo sambūvio skatintojai, pavyzdys yra labai svarbus.

„Afrika arba mirtis“

Vienas žymiausių misionierių Bažnyčios istorijoje – pirmasis Vidurio Afrikos vyskupas Danielis Kombonis gimė 1831 m. kovo 15 d. Limonė sul Garda vietovėje Lombardijos regione. (Ši šiaurinė Italijos sritis tuo metu priklausė Austrijos imperijai.) Tėvai buvo neturtingi valstiečiai, nuomoję žemės sklypą iš vietinio turtingo žemvaldžio. Katalikiškoje šeimoje gimė aštuoni vaikai, tačiau visi, išskyrus Danielį, mirė kūdikystėje arba jaunystėje. Dėl skurdo Danielis buvo priverstas vykti mokytis į tolimą Veroną, kur veikė kunigo Nikolos Macos įkurta katalikiška neturtingam jaunimui skirta švietimo ir auklėjimo įstaiga, vadinta Macos institutu. Mokydamasis Veronoje pajunta dvasinį pašaukimą ir tęsia teologijos studijas. 1854 m. gruodžio 31 d. gavo kunigystės šventimus.

Dar mokydamasis Veronoje, atvykusių misionierių pasakojimų sužavėtas, nusprendžia paskirti savo gyvenimą Afrikos misijoms. 1857 metais gavęs motinos palaiminimą išvyksta apaštalauti į „juodąjį kontinentą“. Pirmieji susidūrimai su didžiuliais nepritekliais, misijos sunkumais, karštu klimatu, ligomis ir kelių jaunų misionierių mirtimi ne tik neatbaidė nuo pasirinkto kelio, bet sustiprino ryžtą pasiaukoti dėl „labiausiai apleistų sielų pasaulyje išganymo“. Nepaisydamas nuolatinių pavojų ir išsekimo, jis liko ištikimas savosios misijinės veiklos devizui: „O Nigriia, o morte!“ („Afrika arba mirtis!“)

Po pirmosios kelionės grįžęs į Italiją, apmąsto misijinės strategijos planą. Šio 1864 metais paskelbto Afrikos dvasinio atgimimo plano pagrindinis principas yra „išgelbėti Afriką per Afriką“. Tai reiškia visišką pasitikėjimą pačių afrikiečių žmogiškaisiais religiniais gebėjimais vykdant kontinento evangelizaciją. Kad tai buvo pranašiška nuostata, rodo dabartinė sparti krikščionybės plėtra Afrikos žemyne ir tas faktas, jog dėl dvasinių pašaukimų gausos afrikiečiai kviečiami sielovadiniam darbui į Vakarų valstybes, kur vis didėja kunigų bei vienuolių stygius. Tačiau XIX a. antrojoje pusėje dar buvo abejojama dėl Afrikos evangelizacijos perspektyvų, todėl kun. D.Kombonio misijų siūlymai buvo sutikti su dideliu pesimizmu.

Nepaisydamas visų problemų ir nesupratimo, jis buvo įsitikinęs, kad visa Europos visuomenė ir Bažnyčia yra pašauktos išugdyti iš Afrikos krikščionių bendruomenę. Kun. D.Kombonis keliauja per Europos valstybes, susitinka su tuometiniais valstybių vadovais ir monarchais, Bažnyčios hierarchais ir stengiasi įtikinti juos suteikti kuo didesnę dvasinę ir materialinę paramą misijoms Afrikoje. Savo idėjoms skleisti jis pradeda leisti misijų žurnalą, kuris buvo pirmasis Italijoje. 1867 metais kun. D.Kombonis įkuria misionierių vienuoliją, kuri žinoma Komboniečių misionierių instituto vardu. Kun. D.Kombonis buvo vienas pirmųjų į misijas Afrikoje pakvietęs darbuotis seseris vienuoles ir 1872 metais joms įkūręs Komboniečių seserų misionierių kongregaciją.

1870-1871 metais Romoje vyko I Vatikano Susirinkimas, ir kun. D.Kombonis pasistengė, kad jo pranašiškos misijinės idėjos nuskambėtų šiame pagrindiniame Katalikų Bažnyčios forume. Jis, kaip Veronos vyskupo patarėjas, dalyvavo Susirinkime ir jo ten parengtą atitinkamą peticiją dėl Vidurio Afrikos evangelizacijos „Postulatum pro Africae Centralis“, raginančią kiekvieną vietinę Bažnyčią prisidėti prie šio tikslo, pasirašė daugiau kaip 70 vyskupų. Pripažindamas kun. D.Kombonio idėjų ir veiklos teisingumą, - o juk tuo metu buvo nemažai tokių, kurie „laukinės“ Afrikos evangelizaciją laikė kvailais svaičiojimais, - 1877 m. liepos 2 d. Popiežius jį skiria apaštaliniu vikaru Vidurio Afrikai ir konsekruoja vyskupu. Tai buvo ypač laiku priimtas Šventojo Sosto sprendimas, nes dėl 1877-1878 metais vykusios didžiulės sausros Centrinėje Afrikoje ir ją sekusio bado vietinių gyventojų sumažėjo per pusę, o išsekę misionieriai savo veiklą buvo apriboję iki minimumo.

Darbų, rūpesčių, nesutarimų ir nepagrįstų kaltinimų išvargintas, bet savo ryžto dėl afrikiečių atvertimo ir išvadavimo iš paplitusios vergijos nė akimirkai nepraradęs, vyskupas D.Kombonis 1880 metais išvyko į Afriką aštuntą ir paskutinį kartą. Didelis išsekimas, artimų bendradarbių misijose netektis atsiliepė jo sveikatai, ir dėl sunkios ligos, tesulaukęs tik 50 metų amžiaus, jis mirė Sudano sostinėje Chartume 1881 m. spalio 10 d. Vyskupas D.Kombonis mirė, bet jo darbai, mokymas ir liudijimai liko visam laikui: šimtai pasiaukojusių tėvų ir seserų komboniečių tęsia evangelizaciją Afrikoje, rodydami solidarumą skurdžiausiam pasaulio kontinentui, kurio dvasinio atgimimo pažanga yra akivaizdi. Didysis misionierius, kurio pranašiški projektai „gimė kryžiaus papėdėje“, buvo visiškai teisus.

Popiežius Jonas Paulius II 1996 m. kovo 17 d. vyskupą D.Kombonį beatifikavo, o, kaip minėta, ateinantį sekmadienį Romos Šv. Petro aikštėje vyksiančiose iškilmėse jis bus paskelbtas Bažnyčios šventuoju.

Dievo Žodžio misionierių bendruomenės įkūrėjas

Dievo Žodžio misionierių kongregacijos įkūrėjas kunigas Arnoldas Jansenas gimė 1837 m. lapkričio 5 d. Vokietijoje, Žemutinio Reino srities Gocho vietovėje, religingoje dešimties vaikų šeimoje. Kunigystės šventimus gavęs 1961-ųjų rugpjūčio 15 d., buvo paskirtas dėstyti į Miunsterio vyskupijos Bocholto miesto katalikišką gimnaziją. Dėstydamas gamtos mokslus ir matematiką, jis pasižymėjo kaip griežtas, bet teisingas mokytojas. Dėl uolaus pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai, kun. A.Jansenas taip pat buvo paskirtas vadovauti vyskupijos Maldos apaštalatui.

Pasižymėdamas geru bendruoju išsilavinimu ir plačiu žvilgsniu į Bažnyčios visuotinį evangelizacijos uždavinį, jis palaipsniui vis geriau suvokė Kristaus mokslo nepažinusių pasaulio tautų dvasinius poreikius. 1837 metais pradėjo leisti žurnalą „Švenčiausios Širdies mažasis pasiuntinys“, kuriame buvo skelbiamos žinios iš misijų kraštų, stiprinama Vokietijos Katalikų Bažnyčios misijinė atsakomybė. Šiuos svarstymus skatino tuometinio Prūsijos faktiškojo valdytojo Bismarko nacionalliberalistinio režimo antibažnytinė politika, įgavusi „Kulturkampf“ („Kovos kultūra“) pavadinimą. To rezultatas - daug kunigų, vienuolių ir netgi vyskupų buvo įkalinta arba išvaryta iš šalies.

Kun. A.Jansenas šį sunkų išbandymą interpretavo kaip savotišką Dievo ženklą Vokietijos Bažnyčiai labiau užsiimti misijų reikalais. Jo manymu, išvaryti dvasininkai galėtų vykti į misijas Azijoje bei Afrikoje arba prisidėti prie misionierių rengimo. „Kada Bažnyčiai iškyla tiek daug problemų, Dievas tuo pačiu stiprina mūsų tikėjimą naujam veikimui“, - sakė kun. A.Jansenas, ir pats brandindamas savo sielą šiam nelengvam uždaviniui.

Jis buvo pasiryžęs įkurti vokiečių misionierių rengimo instituciją, tačiau tuometiniai antibažnytiniai įstatymai neleido jam to padaryti pačioje Vokietijoje. Padedamas vyskupų jis tokius misijų namus 1875 m. rugsėjo 8 d. įkūrė kaimyninės Olandijos Šteilio miestelyje. Šiame centre kunigai iš Vokietijos, Austrijos ir Olandijos buvo pradėti rengti misijiniam darbui kitose pasaulio dalyse. Taip gimė Dievo Žodžio (verbitų) bendruomenė (Societas Verbi Divini, SVD), dar žinoma ir Šteilio misionierių vardu, kuri šiuo metu yra viena didžiausių Katalikų Bažnyčios misijinių vienuolijų. 1879 m. kovo 2 d. pirmieji du misionieriai iš Šteilio išvyko apaštalauti į Kiniją. Vienas jų buvo kun. Jozefas Freinademetcas, kuris bus kanonizuotas taip pat spalio 5 dieną.

Nuo pat Šteilio misijos bendruomenės įkūrimo pradžios jai priklausė ne tik vyrai, bet ir moterys, kurios taip pat savarankiškai rengėsi Evangelijos skelbimui ir solidarumo darbams kituose žemynuose. Pripažindamas svarbų moterų vaidmenį misijoms, kun. A.Jansenas 1889 m. gruodžio 8 d. joms įkūrė Šventosios Dvasios tarnaičių kongregaciją. Pirmosios seserys misijiniam darbui į Argentiną iš Šteilio išvyko 1895 metais. 1896-aisiais tėvas Arnoldas įkūrė šios vienuolijos klauzūrinę šaką, pavadintą Šventosios Dvasios nuolatinės adoracijos tarnaičių vardu. Pastarajai bendruomenei priklausančių seserų tarnystės uždavinys yra nepertraukiama Švenčiausiojo Sakramento adoracija, meldžiantis už misijinės veiklos sėkmę ir už visą Bažnyčią. Rūpindamasis misijų propagavimu žiniasklaidoje, kun. A.Jansenas 1878 metais įkūrė iki šiol daugelyje šalių verbitų leidžiamą žurnalą „Stadt Gottes“ („Dievo miestas“).

Kai tėvas Arnoldas mirė 1909 m. sausio 15 d., sulaukęs 72-ejų, jo įkurtoji misionierų bendruomenė turėjo 332 kunigus, 187 brolius, 211 seseris ir apie 700 novicių bei postulantų. Šiuo metu visoms trims įkurtosioms kongregacijoms priklauso daugiau kaip 10 tūkst. narių (įskaitant 6000 tėvų verbitų), kurie darbuojasi 65 šalių misijose visuose penkiuose pasaulio kontinentuose. Dabar daugiau kaip pusė Dievo Žodžio misionierių jau yra kilę iš besivystančių šalių, pirmiausia iš Azijos - Indonezijos, Indijos ir Filipinų. Po komunizmo žlugimo Rytų Europoje, praėjusio XX a. paskutiniajame dešimtmetyje verbitai pradėjo misijinę veiklą Rusijoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Rumunijoje. Ši vienuolija yra stipri ir socialinių projektų vykdyme: užsiima švietimu, ekologija, sveikatos apsauga - ypač rūpindamiesi AIDS ir narkotikų aukomis, globoja apleistus gatvės vaikus, karų ir konfliktų pabėgėlius.

Norėjo būti „kinu tarp kinų“

Dievo Žodžio misionierių bendruomenės apaštalavimo darbų Kinijoje pradininkas, kuris tapo nepaprastai artimas šios šalies žmonėms, kunigas Jozefas Freinademetcas gimė 1852 m. balandžio 15 d. valstiečių šeimoje, Pietų Tirolyje. Šis austrų gyvenamas regionas dabar priklauso Italijai, o tuo metu buvo integruota Habsburgų imperijos dalis. Baigęs Brikseno diecezijos seminariją ir 1875 m. liepos 25 d. gavęs kunigystės šventimus, buvo paskirtas dirbti į Šv. Martyno parapiją Gadertalyje, netoli nuo savo gimtinės. Tačiau jau besimokant brandintas troškimas atsidėti misijoms nemažėjo ir netrukus jis užmezgė kontaktus su Dievo Žodžio misionierių kongregacijos įkūrėju tėvu A.Jansenu.

Gavęs vyskupo leidimą, 1878-ųjų rugpjūtį kun. J.Freinademetcas persikėlė į Šteilio misijų namus Olandijoje. Po trumpo pasirengimo, pagaliau išsipildė 27 metų dvasininko svajonė - kartu su kitu verbitų bendruomenės nariu kun. Johanu Baptistu Anceriu 1879 m. kovo 2 d. išsirengė misijoms į Kiniją, kuri tapo antrąja būsimo šventojo tėvyne. Pirmuosius dvejus metus dirbdamas Honkonge, tapo keliaujančiu misionieriumi, stengdamasis niekuo neišsiskirti iš vietinių žmonių. Priėmė kinų Fu Šenfu vardą, rengėsi Mandžiu valdymo laikotarpiui būdingais drabužiais, mokėjo visiems gyventojams privalomus mokesčius ir buvo, kaip pats sakė, „kinu tarp kinų“.

1881 metais tėvai verbitai persikėlė į naują misijų regioną - Kinijos šiaurėje esančią Šantungo sritį. Čia tarp dvylikos milijonų gyventojų buvo tik 158 krikščionys. Entuziastingai imdamasis evangelizacinės veiklos, kun. J.Freinademetcas ypatingą dėmesį skyrė katechetams pasauliečiams rengti ir paskelbė pirmąjį katechetikos vadovėlį kinų kalba. Priešingai nei daugelis kitų to meto misionierių, jis stengėsi kuo geriau pažinti kinų mentalitetą, jų tradicijas ir papročius, taip pat vietinius tradicinius tikėjimus. Rūpindamasis tuo, kas dabar vadinama krikščionybės inkultūracija, dvasiškai formavo kinų tautybės kunigus, kad jie būtų tikri savo tautos sūnūs, tuo pačiu turėtų vienodas galimybes su užsieniečiais misionieriais užimti atsakingus postus Bažnyčios struktūrose.

Tai buvo savaime suprantama Katalikų Bažnyčiai XVII ir XVIII amžiais, tačiau „pažangiajame“ XIX amžiuje jau išryškėjo rasistinis priešingumas, deja, palietęs ir bažnytinę sferą. Dalies krikščioniškųjų misijų veiklos tam tikras persipynimas su Vakarų valstybių politiniais bei ekonominiais interesais Kinijoje kun. J.Freinademetcui buvo sunkiai pakeliamas, ir jis atvirai kritikavo šį blogą kai kurių europiečių krikščionių pavyzdį. 1990 metais vykęs antivakarietiškas vadinamasis boksininkų sukilimas Kinijoje buvo rimtas perspėjimas misionieriams ir vietiniams krikščionims dėl jiems iškilusios grėsmės. Ilgas kankinių sąrašas rodo, kad daug žmonių turėjo užmokėti gyvybe už savo tikėjimą. Nemažai krikščionių misionierių nutraukė savo veiklą ir pasitraukė iš Kinijos vidurinių sričių, tačiau tėvas Jozefas atsisakė apleisti jam patikėtus žmones Šantunge.

Nelengvos darbo sąlygos, sekinančios kelionės, plėšikų užpuldinėjimai padarė savo: kun. J.Freinademetcas apie 1898 metus susirgo tuberkulioze. Reikalaujant vyskupui ir kitiems kunigams, jis trumpam buvo išvykęs pailsėti į Japoniją, tačiau visiškai jau nebeišgijo. Paskutiniais savo gyvenimo metais kun. J.Freinademetcas, kaip verbitų provincijolas, vadovavo vienuolijos visoms Kinijos misijoms. 1907 metais jo žinioje jau buvo 40 tūkst. krikštytų kinų, taip pat daug vietos kilmės katechetų ir kunigų. Susirgęs dar ir šiltine, tėvas Jozefas mirė 1908 m. kovo 28 d. Visiškai išsipildė jo į gimtinę rašytas pageidavimas: „Aš myliu Kiniją ir jos žmones, todėl noriu tarp jų numirti ir ten būti palaidotas“. Kun. J.Freinademetco kapas netruko tapti kinų krikščionių maldingų kelionių centru.

Po keturių dešimtmečių, komunistams užgrobus valdžią Kinijoje, užsienio misionieriai buvo priversti palikti šalį. Tačiau didžiojo misionieriaus kun. J.Freinademetco, kuris rodė pagarbą kinų kultūrai ir didžiulę meilę bei solidarumą Kinijos žmonėms, atminimas ir apaštalavimo darbai liko amžinai gyvi. Misionierių nuopelnų dėka sustiprėjusios Kinijos krikščionių bendruomenės sugeba atsilaikyti prieš komunistų persekiojimą, smurtą ir rodyti pasauliui herojiškos ištikimybės tikėjimui ženklus.

© 2003 "XXI amžius"