| Ar lietuviai dar turi
jausti kaltę
dėl žydų tragedijos Lietuvoje?
BenjaminaJAV prezidentas Ronaldas Reiganas nugalėjo
Blogio imperiją ir geležinė uždanga sugriuvo. Ir todėl mes, lietuviai,
būdami europiečiai, galėjom lankytis Europoje ir pas save priimti
ne tik pavienius turistus, gimines, draugus, bet ir valstybių vadovus.
Prisimindami lietuvių patarlę svečias į namus, Dievas į namus,
šaukėme valio Prancūzijos prezidentui F.Miteranui, Švedijos karaliui
Karlui Gustavui, JAV prezidentui Dž.Bušui ir daugeliui kitų.
Ypač mus nudžiugino JAV prezidento Dž.Bušo vizitas
į Vilnių. Jis ne tik pradžiugino mus ir suteikė mums vilčių. Pirmiausia
jis padėkojo Laisvės kovotojams. Tai pamokantis pavyzdys mūsų valdžiai,
kuri užmiršusi padėkoti ir saviems kovotojams, ir lietuviams svetur.
Kaip savo kalbos išvadą Dž.Bušas pasakė: Jūsų priešai bus Amerikos
priešai.
O kiekvieną kartą, kai Izraelio atstovai aplanko
Lietuvą, jie mus įžeidinėja ir primeta kaltę, kurios mes, lietuviai,
nesame padarę. Taip buvo ir per Gaono minėjimą, taip ir dabar, kai
kalbėjo atvykęs Izraelio Kneseto pirmininkas.
Manau, kad Izraelio diplomatai yra išaugę Europos
kultūros ir tradicijų aplinkoje. Todėl vos atvažiavus į Lietuvą
reikėtų pirmiausia padėkoti tiems dviem tūkstančiams ar daugiau
žydų gelbėtojų, kurie apdovanoti Žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi. Derėtų
priminti, kad dar ne visi apdovanoti šiuo pagarbos ženklu. Be to,
reikėtų prisiminti ir įsisąmoninti tą didvyrišką gelbėtojų auką.
Juk žinome: jei pagaudavo gelbėtoją, tai sušaudydavo visą šeimą.
Šitą pateiktą gelbėtojų skaičių reikėtų padidinti bent tris ar keturis
kartus, nes lietuvių šeimos buvo didelės.
Reikėtų priminti, kad šiai herojiškai aukai lietuviai
nebuvo įpareigoti, bet aukojosi dėl krikščioniškų paskatų: kiekviename
žmoguje matyti brolį. Ir svečiui klausimas: ar daug žydų, būdami
aukštuose postuose bolševikų okupacijos metu, gelbėjo lietuvius?
Aš žinau tik vieną atvejį, kai žydai išgelbėjo kan. Petrą Raudą
iš lagerio, jam baigiant antrą kalinimo laiką.
Albertas Enšteinas kažkada su skausmu kalbėjo:
Aš maniau, kad kuomet Hitleris pradės persekioti žydus, sukils
viso pasaulio intelektualai. Bet, deja, jie tylėjo. Užstojo tik
viena Katalikų Bažnyčia.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Nepriklausomos
Lietuvos Respublikoje žydai gyveno laisvai ir be baimės. Telšiuose
klestėjo Rabinų mokykla. Per Vasario 16-osios iškilmes Karo muziejuje
Kaune prezidentui Antanui Smetonai iš dešinės sėdėdavo Kauno arkivyskupas
metropolitas Juozapas Skvireckas, o iš kairės Vilijampolės rabinas
Šapiro. Ne veltui žydai Lietuvą vadino antrąja Jeruzale.
Lietuvos Respublika bolševikų buvo okupuota 1940
m. birželio 15 d., nepriklausomybė atstatyta 1990 m. kovo 11 d.
Tiesa, 1941 metais Laikinoji vyriausybė egzistavo tik septynias
savaites. Taigi nebuvo nei Lietuvos Respublikos, nei Vyriausybės.
Toliau, Izraelio informacija ne kartą naudojasi bolševikų žiniomis.
O pastarieji buvo kruviniausi Lietuvos naikintojai ir žmonių žudytojai!
Prisimenant tuos baisius įvykius, reikia prisiminti
ir žydų laikyseną bolševikų okupacijos metais, ir žydų tardytojų
žiaurumus, ir kai kurių žmonių norą pasipelnyti. Bet tų šaudytojų
buvo tik šimtai, o gelbėtojų - tūkstančiai. Šia proga mūsų valdžios
vyrai turėjo svečią paraginti išduoti Lietuvai budelį Dušanskį ir
priminti kitus, dirbusius sovietų baudžiamuosiuose organuose. Deja,
mūsų vadovai tyli kaip tie karklai, ant kurių gali nebaudžiamai
šlapintis visos ožkos.
A.M.Brazauskas atsiprašė visos lietuvių tautos
vardu, nors jo niekas neįpareigojo to daryti. Tauta buvo okupuota.
Atrodo, kad šito viešo atsiprašymo turėjo pakakti. O visus kitus
klausimus spręsti diplomatiniais keliais. Mes, lietuviai, galime
pasidžiaugti, kad mūsų žmonės ar valdžios atstovai, nuvažiavę į
Maskvą ar Berlyną, nekeikia viešai rusų ar vokiečių tautų, nors
tos tautos taip pat turėjo ir nepriklausomybę, ir savo valdžią.
Siūlyčiau ir Izraeliui pasimokyti iš mūsų atlaidumo ir pagarbos
tautoms, kurios ir pačios kentėjo nuo savų diktatorių. Kerštaudami
niekada nepasieksime taikos.
Keistas Izraelio elgesys. Sovietai išvežė iš Lietuvos
apie septynis tūkstančius turtingų žydų ir jie visi žuvo tremtyje
ar lageriuose. Kodėl apie juos tylima? Ar turtingi žydai mažiau
žydai? Ar bijoma galingos valstybės ir Rusijoje iškerojusio antisemitizmo?
Nesuprantamas ir G.Danilevičiaus pamokymas, kad žydai yra labai
įskaudinti. Gaila ne tik sunaikintų 200 tūkstančių, gaila ir kiekvieno
atskiro žmogaus. Bet ar gaili G.Danilevičius vieno milijono lietuvių,
kuriuos nužudė naciai ir bolševikai? Juk bolševikai, jo bendraminčiai,
aktyviai kolaboravę su raudonuoju okupantu. Kodėl A.Brazauskas neatsiprašė
Lietuvos žmonių už savo ir savo bendraminčių nusikaltimus? Ir iki
šiol nė vienas okupantų bendrininkas neatsiprašė. Keista, Lietuvoje
- baisūs nusikaltimai, o kaltininkų nėra.
Tie tragiški žydų tautos įvykiai klostėsi 1941-1944
metais. Nuo to laiko praėjo 58 metai. Tada šie nusikaltėliai galėjo
būti ne jaunesni nei 25 metų. Šiandien jie skaičiuotų 83 metus.
Taigi dauguma yra mirę. Ir gyvų, nusenusių tik vienetai. Kai kuriuos
jų nubaudė bolševikai. Jie tūkstančius nužudytųjų stengėsi užmaskuoti
tais, kurie šaudė žydus. O visus, be rasės, tautybės ar religijos,
teis istorijos teismas ir Dievas. Kiekvienas gaus pagal savo darbus.
Mūsų vadovai per dešimtmetį įprato, kad svetimieji
gali tašyti mietą ant jų galvos. Ir nebereaguoja. Kai kuriuos iš
jų taip pat slegia nusikaltimas. Bet Lietuvos Laisvės kovotojai
ir kiti dori žmonės negali leisti, kad atvažiavusieji juos niekintų
ir kaltintų. Ir nuolatos kartoti, kad esame žydšaudžių tauta, tai
nusikaltimas. Reikia, kad visi žmonės, nežiūrint rasės, tautybės
ir religijos, gautų atpildą pagal savo darbus ir atgailautų.
Taigi belieka atsakyti į žurnalisto klausimą:
Ar lietuviai dar turi jausti kaltę dėl žydų tragedijos Lietuvoje?
Teatsako tie du tūkstančiai ar daugiau lietuvių, kurie gelbėjo žydus,
rizikuodami savo gyvybe. O jei kas ir nusikalto, teatsako prieš
vietos, kurioje nusikalto, teismą. Lietuva, kaip valstybė ar tauta,
nepadarė nė vienai tautai blogo. O kiekvienoje tautoje yra nusikaltėlių.
Ir getuose buvo žydų milicija. Kauno gete žydai skundėsi, kad Vilniaus
milicija buvo žiauri saviesiems. Aš kartoju žmonių teiginį: kiekvienoje
tautoje yra šventųjų ir nusikaltėlių arba, galima sakyti, kad šventasis
ir nusikaltėlis neturi tautybės.
Ačiū už galimybę pasakyti savo nuomonę. Kas manęs
nepažįsta, galiu pasakyti, kad bolševikų kankinimo įstaigose ir
lageriuose praleidau 22 metus. Buvau areštuotas tris kartus ir penkis
kartus teistas. Nuo šeštojo teismo mane išgelbėjo JAV prezidentas
R.Reiganas. Ir sovietai ištrėmė mane į Vakarus iki Blogio imperijos
galo. Draugiškai su žydais gyvenau lageriuose. Prisimenu žydų veikėjus
Begun, Leonidą Lubman, prof. dr. Leonidą Krimskij ir daugelį kitų.
Lietuvos valdžia mane apdovanojo Vyčio kryžiaus ordinu. Taigi mažiau
neapykantos, o daugiau meilės! Kviečiu visus melstis į Jahvę, į
Jėzų Kristų: Teateinie Tavo karalystė į mūsų širdis, į bolševikų
ir nacių iškankintą mūsų Tėvynę Lietuvą.
Mons. Alfonsas SVARINSKAS
(Pagal pasisakymą per Žinių radiją, 2003 09
23)
© 2003 "XXI amžius"
|