Atnaujintas 2003 m. spalio 3 d.
Nr.76
(1180)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Pasaulio klimatas palankus
etiniams dalykams“, bet...

Praėjusiame amžiuje žmonija išgyveno du pasaulinius karus. Pirmajame pasauliniame kare žuvo 9,7 mln. žmonių, Antrajame – 55 milijonai. Žemynų tautas siaubė ir genocido bangos.

Po Antrojo pasaulinio karo praėjo bemaž 60 metų. Karų ir genocido padarytos žaizdos užsitraukė, bet randai dar vis tebesopa. Istorinė atmintis išlieka. Ji turėtų pasitarnauti kaip žmonijos išlikimą laiduojančios veiklos imperatyvas. Praėjusio amžiaus pabaigoje Vokietijoje susikūrė visuomeninė organizacija – „Kriegsgraeberfuersorge” („Rūpinimasis karių kapais“). Ji suformulavo savo veiklos tikslą: „Visų tautų karo aukų kapai yra ne tik žuvusiųjų prisiminimo ir pagerbimo vietos. Šiandien tai pradžios taškai, siekiant supratimo, susikalbėjimo, susitaikymo ir draugystės. Kapai visus mus ragina bendrauti taikiai“. Svečiai iš Vokietijos kartu su lietuvių kariais ir savivaldybėmis atkūrė ir sutvarkė sovietų sunaikintas vokiečių karių kapines Klaipėdoje, Kudirkos Naumiestyje, Tauragėje, Kaune. „Įsidėmėtinas jų ritualas, kuriuo kiekvienu atveju būdavo pagerbiami ne tik vokiečių, bet ir lietuvių, rusų, sovietų žuvusieji... Su žuvusiaisiais ir mirusiaisiais nekariaujama. Tačiau naciai ir komunistai niekindavo savo tikrų ar tariamų priešų kūnus ir naikindavo jų kapus.

Visai kitokį požiūrį į genocido martirologiją pademonstravo neseniai Lietuvoje viešėję aukšti svečiai iš Izraelio. Jie kartu su Lietuvos Respublikos atsakingais pareigūnais pagerbė nacizmo aukų atminimą prie masininių žydų kapų Paneriuose. Tačiau neaplankė Genocido aukų muziejaus, jie neparodė prideramos pagarbos karo ir genocido aukoms ne žydams ar žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams. Tai anaiptol ne dėl laiko stokos ir ne dėl protokolo specialistų nurodymų. Per užsienio valstybės pareigūnų vizitą raiškiai kalba visos detalės, ir eiliniam piliečiui sunku suvokti, dar sunkiau pateisinti, kai demonstratyviai pažeidžiamas pariteto principas.

Prie nužudytų žydų masinių kapų buvo pasakyta daug įžeidžių žodžių apie tautą. Apie tai žiniasklaidoje būta kontroversiškų vertinimų, kurių kartoti neverta, nes tai nekeičia padėties. Bet negalima nutylėti keleto esminės svarbos pastebėjimų, beje, ne naujų, pasikartojančių ir liudijančių esant žydų išskirtinumo sindromą.

Jokia pasaulio tauta negali būti kaltinama ar totališkai smerkiama už ką nors. Tai gali sudaryti įspūdį, kad sekama nacių patirtimi. Viršžmogių (Übermensch) rasinio ar komunizmo ideologų „klasinio” išskirtinumo pseudoideologijos I ir II Niurnbergo (Vilniaus tribunolo) procesuose buvo pripažintos nusikaltėliškomis ir keliančiomis grėsmę visai civilizuotai žmonijai.

Bet koks mėginimas taikyti rasinį, partinį, „klasinį”, tautinį ar religinį „teisingumą” tėra tik teisingumo parodija. Beje, Lietuvos Respublikos teisės aktai, kaip ir tarptautinė teisė, numato atsakomybę tik už asmens veiką ir jos pasekmes. Nei rusų, nei čečėnų, nei žydų, nei vokiečių, nei Krymo totorių, nei lietuvių ar kuriai nors kitai tautai negali būti metami kaltinimai. Abejojantiems verta pakartotinai susipažinti su I ir II Niurnbergo tribunolų nuosprendžiais.

Atsiprašymas už skriaudas, padarytas vienos ar kitos nacijos asmenų, yra kilnus ir dorovingas aktas, tačiau jis turi būti abipusis. Tik tada jis įgyja lygiavertiško bendravimo ir abipusės pagarbos statusą. Antraip tai gali sukelti asociacijų su okupacijos metais praktikuotu iš Berlyno atsiųsto reichskomisaro ar iš Maskvos komandiruoto standartinio „antrojo sekretoriaus” arogantišku bendravimu su vietiniais gyventojais. Lietuva yra valstybė ir reikia drįsti būti ja su visa atsakomybe ir visavertiškumo jausmu.

Teisėjo toga maga apsisiausti ne vienam, tačiau tai tik apsišaukėlio pretenzija ir nieko daugiau. Įtariamuosius karo nusikaltimais ar genocido vykdymu, nepriklausomai nuo jų tautybės, turėtų teisti nacionalinis teismas tos šalies, kur nusikaltimai buvo įvykdyti, bet dar geriau ir objektyviau pavesti spręsti tokias bylas Tarptautiniam tribunolui. Izraelis iki šiol vengia dialogo dėl žydų tautybės asmenų, dalyvavusių genocido akcijose Lietuvoje, ekstradicijos.

Mėginimai okupacijų metais okupanto baudėjų ar jų talkininkų padarytus nusikaltimus perkelti okupuotai tautai vertintini kaip itin pavojinga veika, griaunanti pasitikėjimą teisingumo įgyvendinimo galimybe ir kurstanti kerštą.

Negalima nuneigti ar menkinti nei žydų, nei čečėnų, nei lietuvių, nei ukrainiečių bei kitų tautų kančių. Tačiau vienos tautos kančių sakralizavimas sukelia neigiamų pasekmių tarpusavio santykiuose ir politinėje kultūroje. Žydų tautybės Amerikos politologas Normanas G.Finkelšteinas parašė studiją „The Holocaust Industry. Reflections on the Exploitation of Jewish Suffering” (London, New York, 2000 - „Holokausto industrija. Svarstymai apie žydų kančios eksploatavimą”). Šis veikalas Vokietijoje 2001 metais buvo tapęs reikšmingiausia knyga. Recenzijose rašoma, kad autorius atvirai kritikuoja JAV žydų organizacijas, diriguojančias diskursą holokausto tema šalyje ir užsienyje ir veikiančias kaip nuo nacionalsocializmo nukentėjusių aukų dvasiniai patikėtiniai, kaltindamas jas sukūrus „holokausto industriją”, kurios pagrindinis tikslas – „eksploatuoti žydų kančią nacionalsocializmo laikais ir be pagrindo postuluoti istorinį žydų tautą ištikusios katastrofos išskirtinumą”.

Tai pastebima ir Lietuvos gyvenime. Užuot kalbėjus apie genocido nelaimę, per kurią valstybė prarado trečdalį savo gyventojų, specialia programa mokyklose ir kariuomenėje supažindinama tik su žydų tautinės mažumos tragedija. Su genocido nusikaltimais Lietuvoje – tik silpnutėmis užuominomis.

„Ateina laikas, kai pasaulio klimatas tampa palankus etiniams dalykams. Kartais žmonės pasitiki vieni kitais ir kuria gėrį. Kitu metu taip nebūna“, - prieš gerą pusšimtį metų pasakė įžymusis mokslininkas žydas ir drauge pasaulio pilietis Albertas Einšteinas. Ne visiems politikams pavyksta pasinaudoti tikrai palankiu mūsų meto politiniu klimatu. „Kriegsgraeberfuersorge“ pavyzdys rodo teisingą ir orų galimo bendravimo būdą. Sekėjų neatsiranda. Grasinimai ir pasipūtėliškas mentoriaus tonas negali sukurti pasitikėjimo atmosferos.

Ir bene užvis svarbiausia mums – valstybės piliečiams ir politikams - laikas atsikratyti nevisavertiškumo komplekso. Valstybės ir tautos garbė turėtų būti saugoma ir ginama oriomis priemonėmis visur ir visada. Juk jau trylika metų, kai esame laisvos šalies piliečiai. Sovietinės pseudorespublikos laikai, duok Dieve, praėjo negrįžtamai.

Edmundas Simanaitis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija