Atnaujintas 2003 m. spalio 3 d.
Nr.76
(1180)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Jėzaus meilės auka drąsina mus

Šio sekmadienio antrajame skaitinyje prieš mus iškyla Išganytojo mirties kentėjimai kaip neprilygstama Jo meilės auka, dėl kurios Jis buvo apvainikuotas didybe bei garbe ir daugybę savo vaikų nusivedė į amžinąją šlovę (plg. Žyd 2, 9 - 10).

Kadangi Jis viską - savo gyvenimą paskyrė ir gyvybę - dėl mūsų paaukojo, trokšdamas, kad mes būtume dabar su Juo laimingi, o pasiekę dangų išvystume Jį ir save skendinčius žodžiais nenusakomame begalinės laimės džiaugsme, todėl natūralu, kad Jis ir šiais laikais pagrįstai iš savo sekėjų tikisi kiek galint didesnio atsidavimo.

Tačiau kartais mums atrodo, kad šiame gyvenime (ypač kai užklumpa nelaukti išbandymai) ta amžinybės laimė dar tokia tolima – už kalnų ir marių, o štai įvairiausios pagundos neretai prisistato tokiais patraukliais ir realiais pavidalais, kad, jei tik prarandame budrumą ir sveiką nuovoką, tai gundymo momentu ir suklumpame... Akivaizdžius gundymus dažniausiai nedvejodami atmetame, o mažus – ne visuomet.

Apie vieną atsiskyrėlį sklido gandas, kad jis yra toks šventas, jog, regis, jau buvo vieną koją į dangų įkėlęs. Šėtonas, akylai jį stebėjęs, sykį išdygo prieš atsiskyrėlį ir pareiškė, kad Dievas leido jį gundyti. Piktasis siūlė nužudyti ką nors arba sugundyti moterį. Atsiskyrėlis, žinoma, atsisakė. Tada šėtonas įsiūlė gurkšnį vyno. „Lašelis vyno - tikrai nieko blogo“, - pamanė atsiskyrėlis ir išgėrė gurkšnį, dar vieną… Tada užsivertė visą ąsotį. Svirduliuodamas, aptemusiomis akimis jis sutiko mergaitę, atnešusią jam duonos ir obuolių. Čiupo ją už plaukų ir partrenkė ant žemės. Išsigandusi vargšelė ėmė rėkti nesavu balsu. Jos tėvas, dirbęs laukuose, nuskubėjo gelbėti dukters. Atsiskyrėlis, išvydęs atbėgantį tėvą, griebė didžiulį akmenį ir smogė vyriškiui iš visų jėgų. Atsipeikėjęs jis pamatė šalia savęs kraujo klane sukniubusį žmogų… Paklaikęs iš siaubo atsiskyrėlis puolė ant kelių atgailauti. Šėtonas jam tarė: „Iš trijų blogybių tu išsirinkai mažiausią. Todėl daug laiko turėsi praleisti mano draugijoje“.

Daugeliui žmonių gurkšnelis vyno nėra net mažiausia nedorybė. Tačiau asmeniui, turinčiam silpnybę svaigalams, – ir mažytis alkoholio gurkšnis, deja, gali tapti gyvenimo liepto galo pradžia. Kitus žmones, atsidūrusius narkotikų, svetimavimo, lošimo iš pinigų, vogimo, sukčiavimo ir kitokių nedorybių labirintuose, savo įsigalėjusių ydų net ir mažiausias patenkinimas gali atvesti į visišką fiasko. Kasdien girdime, kokių nusikaltimų pridaro tie, kuriems dėl to aptemsta protas ir dingsta visi sąžinės stabdžiai. Ne visi iš jų už padarytus nusikaltimus patenka į kalėjimus, tačiau daugelis jų atsiduria savo sąžinės nesiliaujančios graužaties kalėjime, iš kurio geriausias išsilaisvinimo būdas yra, veikiant Susitaikymo sakramento malonei, išpažinti Dievui per kunigą visas savo nuodėmes, priimant Komuniją susivienyti su Jėzumi ir tvirtai ryžtis, Viešpačiui padedant ir pačiam iš visų jėgų stengiantis, vengti visų progų, aplinkybių ir tų bendrų, su kuriais atnaujintas bendravimas vėl vestų į visapusišką katastrofą.

Būtina sutraukyti šėtoniško melo grandinę, kuri jungia nuodėmę ir žmogaus širdį, idant nutrūktų bet kokie ryšiai su kalte. Tomo Kempiečio knygoje „Kristaus sekimas“ skaitome: „Tad dėkime kirvį tiesiai prie šaknies, kad atsikratę aistrų įgytume dvasinę ramybę“.

Mūsų krikščioniškas principingumas yra nuosekliai grindžiamas Kristaus ir Bažnyčios mokymo tiesomis, kurių laikymasis ne tik suteikia tikintiesiems itin brangių (ypač šiais laikais) dovanų – ramybę ir vidinį džiaugsmą, bet ir taip pat akivaizdžiai liudija: Jėzaus Geroji Naujiena palaimingai veikia tų žmonių gyvenimuose, kurie nuolat ja stengiasi praktiškai vadovautis.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija