Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Darbai
Mums rašo
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Ūkis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kunigo Antano Juškos dienoraščio fragmentai

Raimondas GUOBIS

Kun. Antanas Juška lageryje dienoraščio nerašė

Dienoraštis. Kaip bičiulis, nuramintojas, kurio puslapiuose žmogus gali paskandinti niūrias ir džiugias mintis, pasijusti tarsi su geru, patikimu bičiuliui pasikalbėjęs. Į dienoraštį be skrupulų išdėstome tą gyvenimą, apie kurį galėtume pasakoti nerausdami, o dažnai net paslaptis patikime. Kaip bene vieno pirmųjų žinomų dienoraščių autorius vyskupas Antanas Baranauskas.

Kiekvienas raštingas žmogus turi kokių nors užrašų. Praeito amžiaus pradžioje ūkininkai mėgdavo šį bei tą užrašyti tam skirtuose kalendorių lapuose, pradedant nuo to, kada kuri karvė „vesta“. Atsirasdavo vienas kitas, kuris pažymėdavo ūkio ekonominius rodiklius - kas parduota, kas pirkta, koks buvo oras, palengva imdavo užrašinėti svarbesnius įvykius ir net išgyvenimus. Tokie dienoraščiai, pasiekę mūsų dienas, tapo neįkainojamais ano meto žmonių gyvenimo paminklais, istorine vertybe.

Į mano rankas atsitiktinai buvo patekę buvusio Troškūnų klebono kun. Antano Juškos dienoraščių sąsiuviniai.

Storas, plonu, juodais ir baltais ornamentais išmargintu viršeliu, liniuotais lapais sąsiuvinis, kurio tekstai nukelia į 1943 metų Troškūnus. Tai, matyt, pirmasis kunigo dienoraštis, kurio pirmaisiais žodžiais jis paaiškina, kodėl rašo:

„1943 m. rugpjūčio 13 d. Mano mokiniams, kai manęs nebebus šios žemės keleivių tarpe. Taip, jiems ir ne kam kitam šiuos sakinius rašau. Jūs būrys didėja ir mažėja. Be jų nyku aplinkui. Jie mano rūpesčių priežastis. Jų ratelis vieno tėvo, tėveliu vadinamo, šeimos vyresniojo. Jie tarpusavyje lyg broliai ir tokie turėtų būti. Tik tas būdo šakotumas. Ambicija, pyktis…“

Didžiausias kunigo rūpestis - parapija ir jo „vaikai“ - keli neturtingų tėvų ir našlaičiai berniukai, kuriuos ryžosi globoti saleziečio šv.Jono Bosko pavyzdžiu. Vokiečių okupacijos metais, berniukai jau ūgtelėję, kai kuriems tenka saugotis, kad į Reicho darbus ar į frontą nepatektų. O jauni visokių pramogų ieško, tad globėjas, rūpestingas kaip geras tėvas, nuolat turi dėl ko išgyventi. Per Žolinę net keturi jaunuoliai išsprūsta į atlaidus Surdegyje, laiku nesugrįžta, pasirodo tik rytojaus dieną.

Rugpjūčio 18 dieną aprašoma kūlimo klebonijos ūkyje pabaiga. Vaišinasi ir talkininkai, ir savi, kažkas atneša drumzlinos naminės butelį. Kunigas barasi. Kitą dieną vienas „vaikų“ - Vacys nesiklausęs pačiumpa dviratį ir dingsta. Pasirodo tik rytojaus dieną prieš pietus. Pasikalba, susitaiko, tas pažada taisytis. „Jis kupinas geriausių norų, tik ta valia tokia liaunutė“.

Užrašuose įklupdyta daugybė išgyvenimų dėl „vaikų“, dėl parapijiečių paslydimų. Matyti, kad žmonės noriai, su viltimi pas kunigą lankosi, tariasi.

Rugpjūčio 20 diena. „Meilutis aplankė ir pasisakė laukią antro įpėdinio. Man smagu. Kai šeima normaliai ir tvarkingai gyvena, kai tautos prieauglis kyla - miela“. O štai po trijų dienų visai kitas vaizdas: „Pakapės Liudviką Raščių sutuokiau su Ona Tvaskute. O vakar judviejų dukrelę kun. Juozas pakrikštijo. Abu gerų šeimų, nepeikti. Baisus jaunimo palaidumas“.

Spalio 25 dieną vėl gerai. „Šiandien vestuvės Aleksandravėlėj. Bronius Baranauskas iš Pasvalio parsivežė jauną žmoną. Malonią, taktišką, darančią vien teigiamą įspūdį. Ir visa svita inteligentiška, miela, sava… Malonu buvo svečiuotis pas rinktinius parapijos žmones“.

Lapkričio 11 dieną džiaugiasi vaisinga diena, bet čia pat ir nusivylimas, skausmingi žodžiai: „Kiek moralinio skurdo. Bažnyčios nelankymas lyg liga. Vienoj vietoj Žiedonyse praeitą sekmadienį kūlė pasitelkę talką“.

Lapuose ir reikšmingesnių įvykių nuotrupos. Rugpjūčio 21 dieną Vidugiriuose pašventinęs cementinį kryželį, turintį nuo karo baisybių apsaugot meldžiant. Vaišinosi žmonės pas Tadą Raišelį. „Alutį gurkšnojo ir dainavo, daug ir aš dainavau su pamėgimu, įsijausdamas. Ir buvo miela, miela“. Spalio 16 dieną džiaugiasi elektros šviesa, malūno variklio gaminama: „Nors šviesa mirganti, tačiau malonu vakare darbuotis. Širdy laiminu Staškevičių, teikiantį tokį patogumą, taip brangią šviesą“.

Žolinės pamaldose užplūsta mintys dėl tėvynės likimo: „Kai Rytų fronte vėl neramu, kai pasiekia gąsdinančios žinios - visi kraštai meldžiasi, kad Dievas saugotų mus nuo bolševizmo“.

Dienoraštyje ir paties kun. A.Juškos dvasios svyravimai. Rugpjūčio 19 dieną, paskaitęs Č.Dikenso apsakymą „Varpai“, stiprinasi suvokta mintimi: „Kaip įmanydami mažinkime kitų vargus. Neatjautimas kito sukietina širdį…“ Lapkričio 12 dieną paskendęs liūdesyje: „Tuščia viduje, tuščia. Gaila dienos, pats savęs gėdinuos. Praleidžiamos dvasinės lavybos. Su baime klausiu pats savęs: kas gi bus? Štai, kas aš! Tinginys, išsiblaškęs nenaudingas tarnas. Viešpaties vynuogyne ne tokių reikia. Kelsiuos ir eisiu…“

Yra čia minčių apie dienoraščio rašymą, mat pradeda rašyti vienas iš „vaikų“ - Vytukas, o kunigas jam pataria: „Aprašyk aplinkumą, žmones, įvykius. Jais pasinaudosi kurdamas noveles, apysakas. O stipriau išgyventi nuotykiai ir taip nebus sunku prisiminti“. Be to, įspėja nerašyti išgyvenimų, kurių paskui gėdysis.

Tas sąsiuvinis, užrašai nutrūksta 1947 m. rugpjūčio 14 d. Ramygaloje. Kun.A.Juška 1949 metų balandį buvo areštuotas, kalėjo Irkutsko lageriuose. Sugrįžęs darbavosi Zarasuose, Švedriškėje. Vėl rašo dienoraštį, smulkia smulkia rašysena. Sugrįžus altaristu tarnauti į Panevėžį, skaitydamas likusius dienoraščius, perkratęs atmintį, 1990 metais parašo atsiminimus „Mano žemiškoji kelionė“.

Dienoraštyje, kurį toliau rašė, kuklinosi, kad prisiminimai blankūs, nebeatmena nei datų, nei vardų. Godojosi, kad neužsirašė anksčiau, ir raminosi, kad nors ir būtų užrašęs, tai būtų dingę ar patekę į nepageidaujamas rankas. Dienoraštis jautriam, kukliam Dievo tarnui senatvėje dažnai rodosi buvęs artimiausias bičiulis, nuolankus, neįsižeidžiantis išklausytojas. Paskutiniai įrašai - 1991 m. vasario 15 d., o po dviejų dienų - mirtis.

© 2003 "XXI amžius"