Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Darbai
Mums rašo
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Ūkis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ant blizgančio parketo - suplėkusios sielos

Algimantas ZOLUBAS

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana 1919 metais iš vokiečių kalbos išvertė, anot jos, pedagogo Dievo malone, Fridricho Vilhelmo Fersterio knygą„Jaunuomenės auklėjimas“, skirtą tėvams, mokytojams ir dvasininkams. Lietuvos švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija šią knygą išleido 1926 metais (apimtis - 489 puslapiai). Knygą šiandien galėtume užtikti nebent Knygų rūmuose ar pas kokį bibliofilą, o tokios ar panašios kitos, deja, neturime, nors jaunimo ugdymas, jo pašlijusi dorovė šaukte šaukiasi ypatingo dėmesio. Vietoj minimos knygos tėvams, mokytojams ir jaunimui buvo brukami „Trumpasis VKP(b) kursas“, „Komunizmo statytojo moralinis kodeksas“, Makarenkos „Pedagoginė poema“ ir „Vėliavos bokštuose“. Pastarųjų dienų moksleivių kraupūs nusikaltimai, nekalbant apie kasdienį nesuderinamumą su etika, verčia susirūpinti ugdymu iš esmės, keisti mokytojo ir mokinio santykius.

Viename iš skyrelių, nagrinėdamas mokytojo ir mokinių santykį, minimos knygos autorius teigia, kad dažnai silpnas ir lengvai pažeidžiamas yra ne mokinys, o mokytojas. Jis pateikia tokį vaizdelį.

Vienoje iš mokyklos patalpų gyvenęs mokytojas su šeima. Kai per pertraukas mokiniai bėgdavę pro jo duris, atsirasdavo keletas, kurie jas trankydavo arba vienas kitą pastumdavo į duris. Ir būdavo didelio džiaugsmo mokiniams, kai mokytojas supykęs iššokdavo iš kambario ir niekad nesugaudavo kaltininkų, nes jie seniai būdavo dingę mokinių būryje. Ir staiga išdaigos pasibaigusios, kai išdaigų vadovas, kartą iššokus mokytojui iš buto, pro praviras duris pamatė susigūžusią ir liūdną jo žmoną ir du išsigandusius vaikus, kurie kasdien matydavo niekinimą tėvą. Mokinys ūmai suprato, kodėl mokytojas taip pykdavo; jis pyko ne tiek dėl erzinimo, bet dėl gėdos, kurią patirdavo niekinamas žmonos ir vaikų akivaizdoje.

Kitame skyrelyje apie silpnųjų apsaugą tos knygos autorius silpnuoju įvardija mokytoją, nes jis vienas turi atlaikyti visos klasės, kuriai dažnai vadovauja išdykėliai, spaudimą. Ir neretas atvejis, kai mokytojas, penkerius metus paaukojęs pasirengimui, būdamas gabus, tačiau švelnus ir drovus, spaudimo neatlaiko, turi atsisakyti mokytojo darbo, netekti puoselėto gyvenimo tikslo ir džiaugsmo arba kankintis, nešti sunkų mokytojo jungą.

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo istorija, kaip Lenkijos Torūnės statybos technikumo moksleiviai net pusę metų žiauriai tyčiojosi iš savo anglų kalbos mokytojo: jam per pamokas surišdavo rankas, ant galvos uždėdavo šiukšlių dėžę, o veidą trindavo kreiduota kempine… Apie paplitusį mokytojų pravardžiavimą žino mokyklų vadovai, pedagogai, tėvai, tačiau išgirstame ir apie įžūlaus tyčiojimosi ir net smurto atvejus prieš mokytojus, bendraklasius, tėvus. Ką rodo šių dienų mokinio kraupiausias išpuolis Klaipėdoje?

Mokinių teisėmis, jų orumo apsauga susirūpinusios švietimo bei įvairios visuomenės organizacijos, žiniasklaida. O kas rūpinasi silpnaisiais - mokytojais? Kas rūpinasi vienų ir kitų dorove? Ir išvis ar dabartinių „rūpintojėlių“ akiratyje tokia „abstrakcija“ pastebima? Deja, vyksta atbulinis, dorovę žlugdantis procesas. Kur jo pradžia?

Ieškodamas atsakymo, prisiminiau vaikystėje lankytą Lebedžių pradžios mokyklą (Rokiškio r.), prisiminiau, kuo prasidėdavo ir kuo baigdavosi pamokos. Prasidėdavo malda: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovaną mūsų protui apšviesti ir sielos jėgoms sustiprinti. Palaimink mūsų tėvus, mokytojus ir visus, kurie mus veda į gera. Duok mums stiprybės mokslą gerai baigti ir žengti doros, tiesos ir šviesos keliu“.

Pamokas baigdavome trumpa padėkos malda. Tas kasdienis prašymas protą apšviesti, palaiminti visus, kurie veda į gera, per sąmonę pasiekdavo pasąmonę, į gerą vesdavo pačią besiformuojančią asmenybę. Dabar vietoj maldos moksleiviai tęsia vakarykščio smurto ar sekso filmo aptarimą, dalijasi įspūdžiais apie laisvalaikio išdaigas, prie mokytojo nesidrovi ištarti nešvankų žodį.

Į ką šiandien sutelktas dėmesys aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose? Į žinias, į informacines technologijas, informacinės visuomenės kūrimą (pasirodo, ir tokia gali būti). O kur tautiškumas, lietuvybė, patriotiškumas? Kur dorovė? Ar ne dėl pastarosios stokos atsiranda pačios didžiausios negerovės mūsų nepriklausomoje valstybėje? Greta vartojimo reikmenų pertekliaus, įvairiausių balaganinių renginių gausos, deja, turime patį didžiausią doros deficitą. Ir tik tryliktaisiais nepriklausomybės metais Prezidentas imasi padėtį taisyti, susirūpino, kad nebūtų „ant blizgančio parketo suplėkusi siela“. Sveikintina iniciatyva! Padėk, Dieve, ją įgyvendinti. O jam padėti turi ne tik švietimo ir mokslo ministras, Pedagoginio universiteto rektorius, bet ir šeima, mokykla, Bažnyčia, visa visuomenė. Tik bendromis pastangomis įmanoma mažinti minėtą deficitą, tik taip įmanoma atšildyti apledėjusios „stipriosios“ pusės (moksleivių) širdis, sutvirtinti silpnąją pusę - mokytoją.

Vilnius

© 2003 "XXI amžius"